Romaną praryji vienu ypu
Leidyklos „Magilė“ vadovė Regina Magilienė neseniai debiutavo kaip rašytoja. Mergautine Radavičiūtės pavarde prisistačiusi moteris parašė ir išleido meilės nuotykių prisodrintą romaną „Kaip mama ir tėtis laimės ieškojo“.
Didžioji dalis veiksmo vyksta Panevėžyje. Viena romano herojė yra „Sodros“ darbuotoja, kita – didelės įstaigos buhalterė, epizode pasirodo ir privačios šeimos klinikos gydytoja, bedarbis elektrikas, vyno degustuotojas.
Poros šimtų puslapių kūrinys kimšte prikimštas intrigų ir nenuspėjamų likimo posūkių. Kartais norisi piktintis personažams skaudžiomis situacijomis, kartais – iš jų juoktis.
Nepalieka jausmas, kad pažįsti prototipus – toks panevėžietiškai tipiškas gyvenimas knygos puslapiuose verda.
Kai ką greičiausiai erzins rašytojos leksika – iš veikėjų lūpų ilgomis tiradomis liejasi riebūs keiksmažodžiai.
Bet neskaityti negali. Tekstas tiek pagaulus, kad, pasėdėjęs iki išnaktų, romaną praryji vienu ypu.
Autorė nepretenduoja į literatūrines aukštumas, sako parašiusi komerciškai „einamą“ knygą, ji gali būti vadinama ir paplūdimio skaitalu.
R.Magilienė įsitikinusi, kad tokio siužeto romano, kuriame būtų narpliojami 50-metės moters meilės išgyvenimai, jos skrydžiai ir nuopuoliai, nė vienas tautietis rašytojas nėra sukūręs.
Draugei prireikė raminamųjų
Nuo pat pirmos eilutės veiksmas vyksta itin intensyviai, augindamas įtampą ir greitindamas skaitytojo širdies tvinksnius.
Pagrindinė herojė Augustina, sutuoktiniui priklausančios automobilių įmonės vyriausioji finansininkė, tikrina loterijos bilietą ir, supratusi, kad laimėjo pusantro milijono, krinta suriesta stresinio paralyžiaus.
Kaip pasielgti su pinigais? Juos padalinti ar nuslėpti nuo šeimos? Viską palikus pradėti gyvenimą iš naujo? O gal sumokėti įmonės skolas ir toliau laikyti visus keturis šeimos namų kampus?
Šias dilemas Augustė sprendžia vartydamasi ligoninės lovoje ir prie laimėjimo streso gauna dar vieną, šįkart nedžiugų, likimo smūgį. Paaiškėja, kad dievinamas sutuoktinis turi meilužę.
Toliau pasipila keisčiausi siužetiniai posūkiai. Į areną išplaukia viliokė meilužė Silva, paskui ją atseka nevykėliai ir lemtingi vyrai. Veiksmas nusikelia į Italiją, grįžta į ligoninę, trumpam nusėda Druskininkuose, užsuka į panevėžietišką privačių namų kvartalą, labai panašų į Rožyną, kuriame gyvena knygos autorė, pasiblaško sostinėje, paskui šokteli iki Jamaikos.
„Skambino draugė, sakė, nuo 20-ojo puslapio bėgo raminamųjų gerti. Bijojo knygoje savo atvaizdą rasti“, – kvatoja rašytoja debiutantė.
Kam davė knygą paskaityti, visi išpūtę akis klausė, kuriuos iš pažįstamų ji čia aprašiusi. Ir teiravosi, ar čia ne jos pačios gyvenimo istorija.
„Turiu gintis, kad to nedariau. Anksčiau stebėdavausi, jog prie užsienio rašytojų romanų būna prierašai, kad situacija išgalvota ir visi sutapimai bus tik atsitiktinumas. Ko gero, ir aš tokį paaiškinimą privalėjau pridėti“, – sako R.Magilienė.
Į sutuoktinį herojus nepanašus
Autorė dievagojasi, jog nė vieno savo šeimos nario ar pažįstamo neįvilko į knygos personažo kailį, tačiau patvirtina, kad romane ji vis dėlto išsirengė nuogai, kai kuriuos savo pačios charakterio bruožus įdėjo herojei, kai ką iš asmeninių savybių atidavė ir meilužei.
Situaciją, kaip padalinti laimėtą milijoną, į knygos puslapius perkėlė tiesiai iš savo galvos. Kai šeimai gyvenime buvę striuka, ne vieną bemiegę naktį praleido mintydama, kokia laimė būtų ištraukti laimingą bilietėlį. Ilgas naktis dalino ir rūšiavo laimėjimą, vieniems pridėjo, iš kitų atėmė, svarstė, ką pirktų, kaip paūžtų, ką sau galėtų leisti.
„Savo vyro tai tikrai neaprašiau, bet nuo panašumų nepabėgsi. Pasižadėjau šeimos į knygą nevelti, bet buvo pagunda. Užtat kai kurias vietas teko perrašinėti“, – sako ji.
Betgi romano herojus Tadas, nuo alaus išpampęs pilvūzas, vadovauja krovinių gabenimo įmonei, o rašytojos sutuoktinis Jonas Magila tokioje įmonėje dirba vadybininku.
„Personažo net nereikėjo išgalvoti, prieš 22 metus pati dirbau autotransporto įmonės administracijoje, žinau, kaip atrodo „furistai“, yra alų geriančio vyro standartas – plonos kojos ir bokalui pastatyti tinkamas pilvas. Ir dar specifinis leksikonas“, – aiškina R.Magilienė.
Jaučia turinti „šeškių“ kraujo
R.Magilienė neįsivaizduoja, kas bus, kai knygą perskaitys daugiau pažįstamų. Gal kasdien reikės teisintis, kad meilužė Silva iš knygos negyvena toje pat gatvėje, ar knygoje kyšį imanti ir nedarbingumo lapelį už pinigus tęsianti gydytoja Virginija nėra ta pati medikė, kurią pažįsta pusė kvartalo.
„Įdomiausia būtų, jei vaikai paklaustų: mama, o kur tas milijonas? Bet, laimei, abu sūnūs ir marčios knygos dar neskaitė. Vyras irgi nežino, kas joje parašyta. Abejoju, ar skaitys, tokios literatūros jis nemėgsta“, – sako naujai iškepta literatė.
R.Magilienės artimieji žino, jog ji gabi prisigalvoti įvairiausių pokštų, tad nesunkiai patikės, kad knygos siužetas yra fantazija.
Autorė paatvirauja, kokie dar epizodai yra iš tikro gyvenimo.
Herojė nuo šeimos bėgo į Jamaiką, o R.Magilienė, kai užkniso buitis, buvo išdūmusi į Bulgariją.
Vaizdingas aprašymas, kur siaučia „šeškėmis“ pasivadinusios lietuviškos scenos garsenybės Daina Bilevičiūtė, Nijolė Oželytė ir Donalda Meiželytė, – tikras, savo kailiu patirtas nuotykis.
„Su „šeškėm“ siaučiau Kauno restorane „Bajorkiemis“, kai vyko Daivos Vaitkevičiūtės knygos „Moterys meluoja geriau“ pristatymas. Ir dabar akyse tebestovi vaizdas: pilna puansetijų, viskas blizga, o nuotakų suknelėmis apsitempusios šešiasdešimtmetės šoka, klykia, laksto laiptais. Donalda rėkia dainą, žilstančios „nuotakos“ siautėja lyg išprotėjusios. Bet taip vyko tik Kaune, Vilniaus ponios susitikime su „šeškėmis“ buvo santūresnės. Buvau su „šeškėmis“ ir Panevėžyje, man tai tinka, matyti, kad manyje „šeškė“ sėdi“, – asmeninius potyrius atpasakojo ir savo charakterį apibūdino R.Magilienė.
Atpažino iš šuns istorijos
Kodėl visuomenės maitinimo technologijų ir organizavimo specialybę turinti R.Magilienė prieš 19 metų įkūrė leidyklą? Ir kodėl galiausiai pati griebėsi plunksnos?
R.Magilienė yra gryna panevėžietė, gimė ir augo Vilties gatvėje, lankė 4-ąją vidurinę mokyklą.
Ji 16 metų dirbo prekyboje, darbininkų valgyklose. Darbinę karjerą pradėjo nuo žemiausios grandies, į valgyklą atėjo dirbti valytoja, paskui buvo kasininkė, maisto normuotoja, galiausiai, baigusi neakivaizdines studijas, tapo technologe.
„Ir dabar, vos pažiūrėjusi, galiu pasakyti, 100 ar 80 gramų košės ar mėsos yra porcijoje“, – tikina moteris.
Atėjus pertvarkai šeima ėmė galvoti apie savo verslą. Kurį laiką R.Magilienė platino latviškus rankdarbių žurnalus. Tuo metu J.Magila dažnai bendraudavo su kolega medžiotoju Edmundu. R.Magilienė jį irgi pažinojo kaip vyro draugą.
Kartą sutuoktiniai važiavo pas Edmundą pirkti laikų veislės šuns. Kai vyriškis ėmė pasakoti apie savo šuns nuotykius, R.Magilienė prasitarė, kad tą istoriją jau kažkur girdėjusi.
„Taigi aš savo knygoje aprašiau“, – atšovė vyro draugas.
„Buvau neseniai skaičiusi „Kraujo skonį“ ir „Juoduosius želmenis“. Apstulbusi paklausiau, ar jis ne Malūkas?“ – R.Magilienė prisiminė, kaip paaiškėjo, iš kur žinoma šuns istorija.
Knygų kilogramais neparduos
Kalba išsirutuliojo apie darbą. Panevėžietė pasakė, kad platina žurnalus, rašytojas pasiūlė padėti išparduoti ką tik parašytą naują knygą „Moters kerštas“. R.Magilienė sutiko.
Netrukus E.Malūkas paatviravo, kad rašo „Šiukšlyno žmones“, pasiūlė toliau bendradarbiauti.
Panevėžietė pasisiūlė užpirkti visą tiražą.
Po 3 mėnesių atvažiavo E.Malūkas, padėjo rankraštį ir sako: „Išleisk.“
„Iš pradžių išrėkiau: „Nesąmonė, ką tu galvoji?“ Išsigandau, bet buvau pamaloninta, kad pasitikėjo, patikino, jog visko išmoksiu. Esu linkusi į avantiūras. Kodėl nepabandžius? Taip su vyru ir įsteigėme leidyklą. Pirmą kartą išgirdau, kad knygos turi lankus, formatą. Porą metų dirbom kartu, bet paskui pajutom, kad geriau dirbti atskirai. Vyras ėmėsi kitos srities“, – pasakojo moteris.
R.Magilienė, perskaičiusi rankraštį, dažniausiai teisingai atspėja, populiarus ar ne bus tas leidinys. Bet yra ir prašovusi. Namuose sandėliuojamos nepaklausios knygos, jų leidyba atsiėjo po 10 litų už vieną, o knygynai neima net už litą.
„Vilniuje prie Gariūnų esanti „Maxima“ darė akciją, knygas pardavinėjo kilogramais, bet aš su tokiomis sąlygomis nesutikau, širdis neleido, geriau tegu stovi neparduotos, kam nors padovanosiu“, – kalbėjo leidėja.
Gimė ne iš meilės, o iš reikalo
R.Magilienė neslepia, jog plunksnos griebėsi grynai komerciniais sumetimais, o ne todėl, kad dusino galvoje gulinti istorija.
„Leidyklos sėkmė priklauso ne nuo manęs, o nuo rašytojų. E.Malūkas treti metai užstrigęs prie „Vytauto Didžiojo“. Konsultuojasi su istorikais, vis perrašinėja, kad nenukryptų nuo tiesos. D.Vaitkevičiūtė pabėgo į televiziją, kuria serialus. Pastaruoju metu autoriai nieko įdomaus nepasiūlo.
Buvo du keliai: arba spausdinti vertimus, arba pačiai parašyti knygą. Pasižvalgiau, kokia niša tuščia, ir užpildžiau pati tą spragą apie baigiančių žydėti moterų ir vyrų santykius“, – knygos gimimo istorijos nė kiek nepagražino autorė.
