Norvegijoje iš 32 metų Daivos ir jos norvego vyro vaiko teisių tarnyba „Barnevernet“ atėmė tuomet 10 mėnesių sūnelį Vilių, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Lietuvei iki lemtingo susidūrimo su šia daugybei tėvų šiurpą keliančia įstaiga Norvegija patiko – čia nuostabi gamta, draugiški žmonės.
Ir veikti svetimoje šalyje, kurioje gyvena penkioliktus metus, rado ką: dirbo gėlių parduotuvėje, mokykloje, viešbutyje, vėliau gilinosi į turizmą, po to Trumsės universitete įgijo psichologijos bakalauro laipsnį.
Daivos vyras Bjørnas Edmundas Vinje – garso technikas ir muzikantas.
Garsi pavardė neapsaugojo
Vinje pavardė Norvegijoje gerai žinoma. Bjørno tėvas – pasaulinio garso poliarininkas, meteorologas, daugybės mokslinių straipsnių autorius profesorius Torgny Vinje.
Jo atradimų garbei vienas Antarkties ledynų pavadintas Vinje vardu.
Bjørno teta – žinoma Norvegijos vaikų rašytoja, pagal garsiausią jos knygą „Kamila ir vagis“ sukurtas vaidybinis filmas. Jos sūnus Hallvardas Vinje, Bjørno pusbrolis, padarė sėkmingą karjerą NATO struktūrose.
„Ne tik man su vyru, bet ir visiems šiems garbingiems žmonėms pasibaisėtinas „Barnevernet“ elgesys sukėlė daug skausmo, padarė gėdą“, – sakė Daiva.
Ir Bjørno, ir jos pačios giminė buvo įtrauktos į nesibaigiančią kovą dėl mažojo Viliuko, kurį socialiniai darbuotojai perdavė auginti vadinamiesiems profesionaliems globėjams.
Prasitarė apie psichologą
Daiva kurį laiką Osle lankėsi pas psichologą. Tai darė pirmą kartą gyvenime.
„Patyriau didelį šoką radusi negyvą bičiulį – tas man labai brangus žmogus mirė nuo širdies smūgio. Bet kai pradėjau lauktis vaikelio, nutraukiau tuos vizitus pas psichologą. Jaučiausi vėl rami ir laiminga. Privačiai ginekologei, kuri mane nėščią prižiūrėjo, užsiminiau apie psichologinę terapiją. Nė neįtariau, kad bendravimas su psichologu toje šalyje gali rimtai sukomplikuoti gyvenimą.
Gydytoja pranešė ligoninės akušerių skyriui, kad mane atidžiau prižiūrėtų. Na, ir prasidėjo... Buvome su vyru iškviesti į ligoninę, apipilti klausimais apie savo sveikatą, gyvenimą, praeitį.
Tada dar naiviai manėme, jog tikriausiai tokia yra tvarka, kad mums siekiama padėti.
Paskutinį nėštumo mėnesį praleidau Lietuvoje. Nenorėjau išvažiuoti, bet vyras įkalbėjo – juk Norvegijoje puikios ligoninės. Iškart po gimdymo, nė neatsigavusi buvau vėl iškviesta pokalbio su ligoninės komanda.
Kadangi dar sunkiai judėjau, vyras nuvežė mane neįgaliojo vežimėliu. Mus vėl užpylė klausimais ir pranešė nutarę paskambinti vaiko teisių tarnybai „Barnevernet“.
Mat kūdikis – mūsų pirmagimis, esame nepatyrę tėvai, man buvusi, o gal ir tebėra depresija.
„Barnevernet“ prisistatė tą pačią dieną. Sužinojome, kad mažiausiai mėnesį visi trys turėsime priverstinai gyventi šeimos namuose, kur būsime stebimi, ar sugebame prižiūrėti naujagimį. Aš pravirkau, o vyras pratrūko pykčiu.
Net ligoninės darbuotojai, susivokę, jog tikriausiai be reikalo prisikabino, pradėjo prašyti leisti mums grįžti namo ir ten skirti kokią nors priežiūrą.
Kai griežtai atsisakėme tų namų, „Barnevernet“ darbuotoja pareiškė, jog tuomet kūdikį atims iš karto. Teko sutikti.
Kadangi šeimos namuose „Aline“ tada nebuvo laisvos vietos, mane dar dešimt dienų išlaikė ligoninėje. Paskui laukė siaubingas mėnuo tuose stebėjimo namuose.
Vyras privalėjo eiti į darbą, o aš likdavau su mažyliu. Prižiūrėtojai bet kurią akimirką galėjo pasibelsti. Privalėjau juos iškart įleisti, o tada jie tiesiog sekė, kaip elgiuosi su Viliuku.
Neištvėrę susiradome advokatą, kuris užsiėmė mūsų vadavimu. Pagaliau sulaukėme laisvės dienos – galbūt dėl advokato pastangų, o gal todėl, kad įrodėme esantys geri tėvai.
Nors „Barnevernet“ atvažiavo į namus pažiūrėti, kaip gyvename, tąkart jokių priekaištų nepareiškė. O kai atėjo pranešimas, kad mūsų byla nutraukiama, džiūgavome su vyru lyg maži vaikai“, – pasakojo Daiva.
Į areštinę – su antrankiais
Daiva su vyru šią istoriją palaikė nesusipratimu ir stengėsi užmiršti. Tuo labiau kad visą laiką ir mintis atėmė mažylis.
Pora tikino laikiusis visų nurodymų dėl vaiko priežiūros, vežiojusi pas gydytojus, skiepijusi.
„Barnevernet“ vėl išdygo šios šeimos gyvenime dėl, Daivos teigimu, neįtikėtinai kvailo incidento: „Mano vyrą vakare netoli nuo namų užpuolė chuliganai ir sumušė. Jis grįžo ištiktas streso, kruvinas.
Blogai jausdamasis vyras pabandė skambinti budinčiam gydytojui, bet supainiojo telefone šalia vienas kito buvusius numerius ir pataikė į greitąją pagalbą. Įdomiausia, kad su niekuo net nepakalbėjo, nes jam pasirodė, jog jo nesujungė.
Todėl nutarė paskambinti gydytojui vėliau. O klaidingą telefono numerį Bjørnas surinko turbūt ne tik dėl streso, bet ir todėl, kad viena akimi nemato – net operacija nepadėjo jam susigrąžinti prarasto regėjimo.
Na, ir štai, sėdime virtuvėje, geriame arbatą, staiga – triukšmas, garsus beldimas į duris. Išsigandau, nes pamaniau, kad gal vyrą pasekė tie chuliganai, ir paskambinau policijai pranešti, jog pas mus laužiamasi.
Tada paaiškėjo, kad už durų buvo greitoji pagalba. Įsileidome ir ją, ir atvykusią policiją. Kai pareigūnai pamatė, kaip Bjørnas atrodo ir kad namuose yra miegantis kūdikis, iš karto paskambino į „Barnevernet“. Mūsų paaiškinimų niekas neklausė. Vyras buvo išvežtas į ligoninę, o man socialiniai darbuotojai liepė suruošti mažylį, nes jie turintys jį paimti iš šeimos, kol bus ištirta byla.
Kai likau viena, policininkai uždėjo man antrankius ir nugabeno į areštinę kaip įtariamą smurtautoją. Dvylika valandų praleidau nieko nežinodama nei apie vyrą, nei apie sūnelį.
Mudu su Bjørnu buvome apklausti atskirai. Kadangi parodymai sutapo, mane iš areštinės paleido. Vyras grįžo iš ligoninės, o byla buvo nutraukta.
Tik sūnaus mums negrąžino. Net dvi paras nežinojome, kur jis, kol paskambino ta pati „Barnevernet“ darbuotoja, prievarta apgyvendinusi mus šeimos namuose, ir pranešė, kad sūnelis yra pas pakaitinę motiną ir kad ruošiami dokumentai jį iš mūsų atimti.“
Raportas pašiurpino
Vinje šeimą netrukus pasiekė „Barnevernet“ raportas. Daiva teigė, kad jis tiesiog pašiurpino: „Ten buvo parašyta, jog aš žiauriai smurtavau prieš savo vyrą, sulaužiau jam nosį, kad esu nestabili ir kad kaimynė paskambinusi dėl mūsų į policiją.
O juk ta „kaimynė“ buvau aš pati – paskui tai teisme lengvai įrodžiau pateikusi mobiliojo telefono ataskaitas.
Pagal raportą Bjørnas – taip pat nestabilios psichikos, ribinė asmenybė. Dar parašė, kad Viliukas rastas purvinais drabužėliais ir kad labai verkė. Nors iš tiesų tą vakarą jis ramiausiai miegojo. Sūnus apskritai nuo pat gimimo yra mažai verkiantis vaikas.“
Vaiką perdavė globėjams
Vaiko teisių tarnybos nutarimus Norvegijoje pirmiausia peržiūri kontrolės organas apskrities taryba (norvegiškai fylkesnemnda).
Jeigu jų sprendimai neapskundžiami, jie turi tokią pat teisinę galią kaip ir teismų nutartys.
Pasak žinomo norvegų psichologo Joaro Tranøy, apie 90 proc. apskrities tarybos sprendimų būna atimtus vaikus perduoti profesionaliems globėjams.
Apskundus tai teismui, tik retais atvejais nutartis pakeičiama. Tačiau, savaime suprantama, visi tėvai išsaugo viltį iki pat pabaigos, kad jų atveju bus kitaip.
To tikėjosi ir Vinje pora. Daiva su vyru vykdė visus „Barnevernet“ reikalavimus.
Pasitikrino pas specialistus, kad yra sveikos psichikos. Baigė keletą tėvystės kursų, įskaitant mokymus suteikti vaikui pirmąją pagalbą, pateikė pažymas apie savo laimėjimus.
„Bet „Barnevernet“ psichologas pareiškė, esą mes galbūt ir išmokome pačią teoriją, tačiau praktiškai savo vaikelio prižiūrėti nesugebėsime! – pasakojo Daiva, sunkiai tramdydama jaudulį. – Paskui sužinojome, kad atėmusios mano vaiką „Barnevernet“ darbuotojos jau kitą rytą nugabeno jį pas gydytojus patikrinti.
Matyt, ar gera prekės kokybė... Medikai nerado nieko, kas rodytų Viliuko vystymosi atsilikimą, kurį socialiniai darbuotojai teigė esant, ar tėvų nepriežiūrą.
Parašė, kad berniukas maitinamas motinos pienu, visiems šypsosi, domisi aplinka. Tačiau „Barnevernet“ turi savo ekspertus, kurie paliudija tai, ko reikia socialiniams darbuotojams, kad jie galėtų atimti vaiką.
Apskrities tarybos nutartis buvo atiduoti mūsų sūnų į norvegų profesionalių globėjų šeimą, tėvams paliekant teisę matyti vaiką keturis kartus per metus po valandą.
Kol nuosprendis įsigaliojo, mes Viliuko nematėme net pusantro mėnesio – kokia baisi buvo ta amžinybė, koks ilgesys...
Išvydome jį tik pareikalavę, kad leistų vaikutį pakrikštyti. Kunigas mus labai užjautė.
O „Barnevernet“ atsiuntė į bažnyčią net du darbuotojus, kurie sekė kiekvieną mūsų žingsnį. Stebėjo kaip nusikaltėlius, nors nebuvome nei kuo nors apkaltinti, nei nuteisti.
Tada jau kreipėmės į tikrą teismą. Tas metas buvo labai sunkus. Reikėjo ir teismams ruoštis, ir mokytis – Osle buvau pradėjusi sveikatos ir socialinių mokslų magistrantūros studijas.
Iš Lietuvos atskriejo skaudi žinia, kad mirė mano mylima močiutė. Paprašiau teismo skirti kitą posėdžio datą, kad galėčiau dalyvauti laidotuvėse, bet man buvo pasakyta „ne“.
Advokatas primygtinai patarė dalyvauti posėdyje, kad neparodyčiau, jog močiutė man svarbiau už sūnelį.“
Į kovą pakilo visa giminė
Kovodami dėl mažojo Viliaus pečius surėmė ir norvegiškoji, ir lietuviškoji poros giminė.
Daivos teta, socialinių mokslų daktarė Julija Litvinienė parašė teismui laišką, kuriame papasakojo, kad mažylio mama augo mylima ir prižiūrima, niekada nepatyrusi jokio smurto.
„Esu iš plačios giminės, tad daug artimų žmonių buvo pasiruošę perimti sūnelio globą, – pasakojo Daiva, – tačiau „Barnevernet“ net į kalbas nesileido, nukirto, kad vaikas liks Norvegijos teritorijoje.
Tada jau mano vyro giminės prašė perduoti mažylį jiems, tarp jų – ir minėtasis vyro pusbrolis, Viliuko krikštatėvis H.Vinje, NATO pareigūnas. Jis jau užauginęs dvi savo dukteris. Beje, jos taip pat norėjo globoti mūsų vaiką. Siūlėsi būti globėjomis ir dvi mano artimos bičiulės. Visiems buvo atsakyta!
Liudydama apsiverkė ginekologė, kuri, nepagalvojusi apie padarinius, įstūmė mus į „Barnevernet“ spąstus. Teismui ji teigė, kad dar laukdamasi buvau atsakinga ir gera mama.
Mūsų abiejų giminaičiai yra sukrėsti. Rašytoja Kari Vinje nutarė, kad ji taip pat parašys laišką ir pareikš savo nuomonę apie tai, kas vyksta. Viliuko krikštatėvis H.Vinje gilinasi į visus dokumentus, socialinių darbuotojų ataskaitas. Mano uošvis profesorius T.Vinje taip pat kovotų dėl savo anūko, jei tik būtų pajėgus.
Deja, jam 85 metai, jis po auglio operacijos, jau šlubuojančios atminties. Vis klausia, kada pamatys anūkėlį, prašo nors nuotraukų atsiųsti. Mes jam paaiškiname, kad vaiką atėmė „Barnevernet“, bet jis pamiršta ir vėl teiraujasi, kada mes visi trys jį aplankysime...“
Įžvelgė prekybą vaikais
Paklausta, ar iki savo nelaimės žinojo apie liūdnai garsėjančią norvegų vaiko teisių gynėjų veiklą, Daiva sakė: „Kažkada buvau girdėjusi apie „Barnevernet“ – kad ši tarnyba gali būti agresyvi, lyg atiminėja vaikus, bet praleidau tai pro ausis.
Vyro žinios šia tema irgi buvo blankios, nes gyvendamas vienas jis skendėjo savo muzikiniame pasaulyje. Paskui netgi pykau ant jo – na, kaip galima būnant norvegu ir ten visą gyvenimą praleidus nežinoti, kad vyksta tokie siaubingi dalykai!
Mes abu palyginti neseniai susigaudėme, jog už vaiko teisių sergėjimo širmos iš tiesų vyksta prekyba vaikais.
Šeima, kuriai buvo atiduotas mūsų berniukas, gauna apie 8000 litų per mėnesį. Globėja niekur nedirba, ji pasiėmė „dekretines“ atostogas.
Mums uždrausta bendrauti su ta šeima, ko nors paklausti galime tik per pasimatymus su sūneliu. Jei nieko neklausiame, globėja per tuos susitikimus paprastai sėdi nudūrusi akis į žemę. O „Barnevernet“ darbuotoja pildo ataskaitą apie tai, kaip mes elgiamės.
Ko tik jie ten neprikurpia! Kad nėra akių kontakto su vaiku, kad tėvai neskaito jo siunčiamų signalų, neveikia tinkamu momentu ir panašiai.
Nurodo nesiartinti prie vaiko per arti, o paskui parašo, kad tėvai yra pasyvūs. Todėl pasimatymus mes patys filmuojame ir fotografuojame, kad galėtume apsiginti nuo naujų absurdiškų kaltinimų.
„Barnevernet“ jau tapo viskuo – psichiatrais, detektyvais, policija. Rašo ką nori, klastoja dokumentus. O juk socialinės darbuotojos, kuri tvarko mūsų bylą, išsilavinimas yra menkesnis nei mano bakalauro laipsnis, nekalbant apie tai, kad studijuoju magistrantūroje.“
Tėvams patarta nekovoti
Daiva patikino, kad juodu su vyru niekada nepasiduos, neatsisakys kovos dėl sūnaus visuose įmanomuose teismuose, įskaitant ir tarptautinius. O kai jį atsiims, visi kelsis į gyventi į Šiaulius, kur mirusi močiutė paliko anūkei namą su gražiu sodu. Tačiau atrodo, kad iki tos išsvajotos dienos dar laukia labai ilgas kelias.
Lietuvos ambasada Osle tiktai skėsčioja rankomis ir teigia negalinti kištis į kitos valstybės teismų darbą.
Kokios „vaiko gerovės“ iš tiesų siekiama šiuo metu metų ir devynių mėnesių Viliui, iškalbingiausiai liudija bylos dokumentai.
Perskaičiusi medicininę pažymą, kad vaikas yra sveikas, išsivystęs pagal amžių ir be jokių smurtavimo prieš jį ženklų, ėmiausi „Barnevernet“ psichologo Espeno Walstado ataskaitos.
O čia teigiama, jog berniukas pradeda jausti ryšį su globėjais. Jam būtų sunku matytis su tėvais, kurie yra tarsi globėjų konkurentai, ir tai jam kelia nesaugumo jausmą.
Be to, tėvai nesutaria su „Barnevernet“ – jie nenori sutikti su tėvystės teisių ir globos atėmimu ir kovoja dėl sūnaus susigrąžinimo. Viskas pasikeistų, jei tėvai suprastų, kad vaikui geriau augti ten, kur jis yra dabar.
Psichologas taip pat teigia, jog vaiko motina lietuvė prašo jos sūnui suteikti galimybę išmokti lietuvių kalbą ir pažinti lietuvišką kultūrą, o ateityje – pasirinkti savo tapatybę.
Tačiau šio dokumento autorius mano, jog numatant pasimatymų su vaiku skaičių į daugiakultūrį aspektą neturi būti atsižvelgiama.
Vilius esą nėra pajėgus mokytis dviejų kalbų nei dabar, nei ateityje. Tai grindžiama jo vėluojančiu vystymusi bei jautrumu.
Psichologas taip pat pažymi, kad vaikui nėra realu perprasti kitą kultūrą nei tą, kurią jam suteiks globėjai bei aplinka, kurioje jis užaugs.
Lietuvių motinų košmarai Norvegijoje
* Norvegijos vaiko teisių apsaugos specialistai teigia, kad jų šalyje svarbiausia – vaiko interesai. Jei gaunamas pranešimas, kad šeimoje pažeidžiamos mažamečio teisės, pasidomima, kaip yra iš tikrųjų.
* Išsiaiškinus, kad vaikas neprižiūrimas, gali būti nuspręsta perimti mažamečio priežiūros teises ir laikinai perduoti jį globėjų šeimai.
* 2010 metais taip atsitiko 20-metei Aistei, kai Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos iš jos paėmė mažametį sūnų.
* Nors jauna moteris su vyru gyveno atskirai, vieną vakarą užsuko į jo namus. Dėl surengto vakarėlio uošvis pagrasino, kad paskambins į vaiko teisių apsaugos tarnybą ir atims vaiką.
* Liepos 1-ąją vaiko teisių tarnybos atstovai pranešė, kad paėmė dar nė dvejų metų neturintį mažametį iš vaikų darželio ir perdavė globoti Vardso miestelyje gyvenančioms susituokusioms lesbietėms.
* Norvegijoje geresnio gyvenimo ieškojusią 35 metų Ingą Kindaravičienę ištiko panašus likimas.
* 2009 metų vasarį jos vyras Rolandas Kindaravičius sumušė vyresnėlio sūnaus bendraklasį, todėl buvo nuteistas kalėti 3 metus ir 9 mėnesius už ilgametį žiaurų elgesį su žmona ir vaikais.
* I.Kindaravičienei ir vaikams buvo pakeisti vardai ir pavardės, sukurtos naujos tapatybės. Visi trys apgyvendinti skirtingose nežinomose vietose.
* Broliai buvo nusiųsti į globos namus skirtingose Norvegijos vietose, jie nežinojo vienas kito naujųjų vardų ir gyvenamosios vietos.
* Ingai iš pradžių buvo leista atskirai su vienu, po to su kitu vaiku pasimatyti 4–6 kartus per metus po 4 valandas.
* 2011 metų rugsėjį Oslo apylinkės teismas konstatavo, kad vaikų saugumas svarbiau už tai, ką vaikai praras nebendraudami su motina. Tad vaikų bendravimas su motina turi būti nutrauktas visai.
* 2012 metų kovo mėnesį Oslo ir Akešhiuso vaiko teisių apsaugos tarnyba priėmė sprendimą iš lietuvių vaikų motinos atimti ir motinystės teises. 2012 metų rugsėjo 26 dieną tą sprendimą patvirtino ir Oslo apylinkės teismas.
* Lietuviai vaikai, motinai nepranešus, buvo įvaikinti norvegų šeimų.
