Jaunuolės iš aristokratų šeimų, taigi priklausančių nobilitas, neišeidavo iš namų, išskyrus labai retas progas (vedybos, spektakliai, šventės, vežimų lenktynės ar gladiatorių kovos, triumfai...), ir vis tiek kiekvienu atveju būdavo lydimos ir prižiūrimos vergų, giminių ar sargybinių.
Taigi susitikti vaikiną, pradėti flirtuoti ar – dar daugiau – užmegzti meilės nuotykį už namų ribų galimybės beveik nebuvo. Net ir jų motinoms, matronoms, buvo sunku išeiti tiesiog apsipirkti, kad ir užbėgti į kvepalų ar drabužių parduotuvę, ar pas juvelyrą. Paprastai būdavo atvirkščiai: šie amatininkai atvykdavo į klientų namus parduoti savo prekių.
Tai kaip galėjo jauna aristokratė susipažinti su vaikinu? Iš tikrųjų ji turėjo šiokių tokių progų.
Pavyzdžiui, gimtadienius ar šeimos susirinkimus, kai giminaičiai ar pažįstami ateidavo paviešėti. Tokie renginiai visuomet vykdavo dieną, jokiu būdu ne naktį (o pokyliai šioms merginoms buvo griežtai uždrausti). Tokiomis progomis merginos galėjo susipažinti su jaunuoliais – nebūtinai mylėtis, bet pasikalbėti, pažaisti ar užmegzti draugystę.
O kitų visuomenės klasių merginos? Plebėjų paauglės padėtis lengvesnė. Daugelis šeimų, tiesa, taikydavo tokius pačius ribojimus kaip aristokratai, taigi merginos išties negalėjo vienos išeiti iš namų.
Bet apskritai kuklios šeimos paauglė džiaugėsi daug didesne laisve palyginti su jos bendraamže iš aukšto rango šeimos. Ji galėjo, pavyzdžiui, palydėti motiną apsipirkti. Tai jai leisdavo užmegzti pažintis su įvairiais vaikinais, taigi ir galimais „sužadėtiniais“. Ypač turint galvoje, kad kas devynios dienos Romoje vykdavo nundinae, tai yra turgaus dienos.
Kaip galima įsivaizduoti, tai buvo gera galimybė susitikti, kadangi iš kaimų į sostinę suplaukdavo visos šeimos parduoti daržovių, galvijų ir amato dirbinių. Galime įsivaizduoti slapčiomis metamus žvilgsnius, širdies plakimą laukiant kito karto, kai bus galima pasimatyti. Tai mažos kasdienio gyvenimo smulkmenos, kurių kasinėdami nerasime, bet jos turėjo užpildyti daugelio merginų ir vaikinų, svajones, mintis ir dienas.
Ir vis dėlto Romos gatvėse buvo įmanoma sutikti visiškai vienišų merginų – vaikštinėjančių, apsiperkančių turguose ar parduotuvėse. Tai buvo atleistinės, tai yra buvusios vergės, dar neištekėjusios. Jos tikriausiai buvo vienintelės, primenančios, tegul ir labai iš toli, šiandienes merginas, ypač judėjimo ir sekso laisvės atžvilgiu.
Kai kuriais atvejais galėjo iš tikrųjų visai laisvai tvarkyti savo kasdienį gyvenimą. Kitos merginos joms greičiausiai pavydėjo galimybės susitikti su vaikinais, įsimylėti ir mylėtis bei vėliau išsirinkti tinkamą vyrą.
