Tai buvo vienintelė galimybė susilaukti vaiko. Kaip rašo "Lietuvos ryto" priedas "Gyvenimo būdas", trejus metus Laura varstė gydytojų kabinetų duris, ryžosi ne vienai operacijai. Bet svajonės natūraliai susilaukti kūdikio dužo ne kartą.
„Buvo daugybė ašarų, kančių, maldų. Sprendimą pasinaudoti pagalbiniais apvaisinimo metodais priėmėme drauge su vyru Gediminu. Mus palaikė ir artimieji“, – kalbėjo 36 metų L.Imbrasienė.
Lauros ir Gedimino šeimoje Saulė Sofija – antrasis vaikas. Pora augina dešimties metų Mantą.
– Kodėl vengiama kalbėti apie pagalbinį apvaisinimą?
– Net nežinau, iš kur kyla gėdingas požiūris į pagalbinį apvaisinimą. Mūsų valstybėje normalu, kai gydytojai padeda nugremžti riebalus nuo užpakalio ar padidina krūtis. Įžymybės, kurioms tai padaryta, nedingsta iš mūsų akiračio.
Bet kai gydytojas bando padėti susilaukti kūdikio, tai kažkodėl blogai. Juk tie vaikai galbūt ateityje garsintų savo šalį.
– Ką jums teko išgyventi siekiant antrą kartą patirti motinystės džiaugsmus ir rūpesčius? Kur ieškojote stiprybės?
– Aš stipri, kol šalia manęs darni mano šeima. Sunkiausia buvo atsakyti į klausimus, kodėl būtent aš negaliu susilaukti vaikelio, kodėl mano toks likimas.
Gerai, kad optimizmo ir vilties kupinas manasis „aš“ neleisdavo pasiduoti, be to, mane nuolat palaikė namiškiai.
Man nebuvo taip sunku, kaip kitoms šeimoms, susiduriančioms su tokia pat bėda. Kai būdavo liūdna, visuomet galėdavau padėti galvą sūnui ant kelių. Kiti tokios laimės neturi ir privalo būti kur kas kantresni, stipresni ir optimistiškesni. Bet prisipažįstu – labai sunku daug kartų išgirsti neigiamą rezultatą.
– Patarimo į jus kreipiasi nemažai moterų, kurios susiduria su panašiomis problemomis. Kas joms kelia nerimą?
– Vienos moterys nenori būti vienišos su savo skausmu. Joms tereikia išsipasakoti ir sulaukti palaikymo ar padrąsinimo. Kitos teiraujasi, kokius specialistus aplankiau ir ką galėčiau patarti.
Stengiuosi joms atvirai papasakoti savo istoriją. Džiaugčiausi, jei bent daliai jų pasisektų.
Norėčiau tikėti, kad mūsų Vyriausybė atsisuks į tuos žmones, kurie kantriai ir tyliai laukia pagalbos. Ir kad niekas nedrįs pasakyti: „Juk ir be vaikų galima gyventi.“
