Daugelis išgirdę klausimą, kiek kainuoja vaikai, tik gūžteli pečiais. Juk ir taip aišku, kad vaikai kainuoja daug pinigų, laiko, bemiegių naktų, taip pat laimės akimirkų, šypsenų ir apkabinimų.
Tačiau kartais vaiko laukimas gali sugriauti didžiąsias svajones. Neretai jo gimimas tampa vieninteliu tikslu, o jo siekdamos poros patiria daug išbandymų, kurie šeimos laimę sudaužo į nesuklijuojamas šukes.
Viktorija savo romane pasakoja apie porą, kuri mėnesių mėnesius skaičiuoja vaisingas dienas, tikrina evoliucijos tiesas ir „daro vaikus“. Moteris ir vyras aukoja savo intymųjį gyvenimą, paslaptis ir galiausiai atsiduria skirtingose barikadų pusėse.
„Žmonės vengia kalbėti apie tai, kokią įtampą patyrė ilgai negalėdami susilaukti vaikų. Jei pasakoja, tai tik apie džiaugsmą, patirtą gimus kūdikiui. Neretai nutylima tai, kad ilgus laukimo metus kankino baimė, abejonės, depresija“, – kalbėjo V.Butautis.
Dvi dukteris – šešiametę Mariją ir trimetę Luką su vyru Jonu auginanti Viktorija neslepia, kad pati yra susidūrusi su tam tikromis vaisingumo problemomis.
„Lietuvoje yra daugiau kaip 50 tūkstančių nevaisingų šeimų, bet pagalba ne visiems prieinama. Procedūros, kurios čia atliekamos, nėra reglamentuotos įstatymų. Lietuvoje ir Bažnyčia pasisako prieš pagalbinį apvaisinimą“, – sakė V.Butautis.
Nors knygoje nagrinėjama nevaisingumo tema, ji nėra skirta tik tiems, kurie pasirinko pagalbinio apvaisinimo būdą. Viktorija kalba apie santykius tarp vyro ir moters, vertybes, kurias besitęsianti psichologinė įtampa gali iš esmės pakeisti.
Pasak jos, pora, kuri ruošiasi eiti tuo nelengvu keliu, turi būti pasiruošusi paaukoti tai, apie ką net nesusimąsto. Tiksliau, ji turėtų sau užduoti klausimą: ar esme pasiruošę už tėvystės laimę sumokėti brangiausiu savo turtu, kad ir koks tas turtas būtų: sveikata, draugai, šeima, meilė, pinigai.
– Nevaisingumas, pagalbinio apvaisinimo metodai Lietuvoje – ne naujiena. Manote, kad žmonėms vis dar trūksta informacijos?
– Nevaisingumo problema pas mus ne slepiama, o ignoruojama. Daugiausia kalbama ir rašoma apie medikamentus, nepriimtą įstatymą, tačiau nenagrinėjamas psichologinis aspektas – kas vyksta, kai žmonės ilgai bando susilaukti vaikų, galiausiai ima lauktis ir, jei pasiseka, susilaukia taip trokštamo mažylio.
Apie tai poros vengia kalbėti. Netgi tie žmonės, kurie pasidalindavo savo išgyvenimais, po savaitės apsimesdavo, kad nieko tokio neįvyko, kad viskas gerai. Skausmingus dalykus žmonės linkę nutylėti. Tai priklauso ir nuo visuomenės požiūrio.
Pavyzdžiui, Australijoje, kur su vyru gyvenome šešerius metus, niekas nesistebėjo, kai kolegė ėmė garsiai džiaugtis pastojusi po kažkelintos apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros.
Tai nereiškia, kad australai yra linkę atskleisti visas smulkmenas apie pagalbinį apvaisinimą, tačiau jiems nėra gėda apie tai kalbėti. Australijoje žmonės atviresni. Melburne net vyksta vaikų, gimusių po pagalbinio apvaisinimo procedūrų, šventės.
Viliuosi, kad tie, kurie perskaitys romaną, taps truputį atviresni, sugebės išvengti tam tikrų klaidų – juk neretai žmonės nevaisingumo problemas ir gydymo metodus slepia net nuo savo tėvų.
Būna, kad išvydę savo gydytoją, kuri stengiasi padėti spręsti nevaisingumo problemas, žmonės pereina į kitą gatvės pusę. Gėdijasi susitikti viešojoje vietoje. Manau, kad sunku gyventi dvilypį gyvenimą.
– Ar Australijoje valstybė kompensuoja nevaisingumo gydymą?
– Didelę dalį išlaidų padengia valstybė. O Lietuvoje procedūros brangios ir nekompensuojamos. Bet knygoje apie tai nekalbu. Daug svarbiau yra emocijos, besikeičiantys vyro ir moters santykiai, nutylėtas skausmas ir tai, ką tenka atiduoti už galimybę supti kūdikį.
Nevaisingumas – aktuali problema. Vaikų poros susilaukia vis vėliau, tad problema ateityje tik didės. O Lietuvoje ši problema opesnė, nes veikia papildomas stresas, baimė, kad tavęs nepalaikys visuomenė. Tikintys žmonės negauna palaikymo iš dvasininkų, o tai dar labiau sunkina jų laukimą.
– Ar išdrįstumėte pasakyti, kad vaikų padėjo susilaukti pagalbinio apvaisinimo metodai?
– Pasakyčiau tėvams ir artimiems draugams – mūsų šeimoje santykiai grindžiami atvirumu.
– Ar jums ilgai teko laukti motinystės džiaugsmo?
– Kai apie tai pradėjau mąstyti, man buvo per trisdešimt. Vis dėlto Australijoje buvau laikoma jauna motina.
– Kuo jums padėjo vyras?
– Mes abu laukėme atžalos, jis visą laiką buvo šalia. Nesakau, kad tarp mūsų niekada nebuvo įtampos. Nežinau, kaip būtų buvę, jeigu tėvystei būtume ruošęsi gyvendami Lietuvoje. Bet tai, kad išvykome į Australiją tik su keliais krepšiais, mus sutelkė.
Australija – įdomi šalis, bet labai izoliuota. Todėl pokyčiai, nauja aplinka mus, jauną šeimą, galėjo sulaužyti arba labai sulipdyti. Suvokimas, kad esame vienas kito atspirtis, mums padėjo ir planuojant vaikus, ir jų laukiant.
– Koks jūsų darnios santuokos receptas?
– Labai dažnai pagalvoju, kad pataikėme išsirinkti vienas kitą. Tačiau ir mūsų gyvenime pasitaikė pakilimų ir nusileidimų. Kartais būname kaip kumštis, kartais – ne. Ne visada viskas tolygiai gražu.
Esame trylika metų kartu, ir jau nėra taip, kaip buvo pirmaisiais metais, kai tarsi du smalsūs paaugliai tyrinėjome Australiją ir džiaugėmės pasauliu. Daug kas kitaip, bet čia ir slypi esmė – reikia mokėti keistis kartu su pasauliu ir šalia esančiu žmogumi.
Esu įsitikinusi, kad visas įtemptas situacijas gali išspręsti bendravimas. Taip pat reikia kantrybės, išminties ir atleidimo.
