Vieni jų - natūralistai, galvojantys, kad vaikus reikia „auginti su paukšteliais ir vilkais“ ir prie telefono jų negalima nė iš tolo prileisti, tuo tarpu kiti vaikams leidžia viską - pakiša telefoną ar planšetę ir džiaugiasi, kad vaikai netrukdo gyventi.
- Sauliau, papasakokite plačiau, ką manote apie šiuolaikinę mokyklą? Ar jose reikalingos skaitmeninės technologijos?
- Manau, nuo technologijų mes jau niekur nepasislėpsime. Jos yra visur, kur tik pasisuksi. Vaikai jomis naudotis pradeda labai anksti ir naudojasi jau be mūsų, tėvų, pagalbos. Todėl aš manau, kad svarbiausias šiuolaikinės mokyklos uždavinys yra išmokyti technologijomis naudotis teisingai. Kad jos ne kenktų, o padėtų siekti geresnių rezultatų.
- Kaip manote, ar technologijos gali skatinti mokymąsi, kaip liudija tėvų apklausos?
- Gali. Manau, lengviausia skatinti mokytis į pagalbą pasitelkiant žaidimą - per žaidimą mes viską išmokstame. Jeigu technologijos leistų žaisti žaidimus, kurie išmokytų, kaip teisingai elgtis gatvėje, išmokytų per žaidimą pažinti pavojus ir jų išvengti, tai būtų puiku. Tačiau vaikams reikia ir realių situacijų, realių dalykų - technologijos yra tik pagalbininkas.
- Kokius technologijų privalumus ir trūkumus ugdymo procese galėtumėte išskirti?
- Matote, technologijos yra negyvas daiktas. Technologijos plačiąja prasme (kompiuteriai, telefonai ir pan.) niekada nepakeis gyvo mokytojo – nei LED, nei liečiamas ekranas. Tačiau jeigu technologijos palengvins mokytojui aiškinimus, padės naujus dalykus vaikams paaiškinti žaismingai – tai pirmyn!
- Kaip manote, koks technologijų vaidmuo yra ieškantis pirmo darbo?
- Galvojant apie jaunuolių ateitį, įsidarbinimą, manau, jog skaitmeninis raštingumas turėtų būti įtrauktas kaip privalomas dalykas. Lygiai taip pat, kaip privaloma išmokti rašyti ar suprasti anglų kalbą, privaloma ir išmokti naudotis technologijomis, kurios jau visiškai neatsiejamos nuo mūsų gyvenimo. Tai turėtų būti ne tik trumpas kursas, bet atskira disciplina.
Juk dabar technologijos taip sparčiai vystosi, jog yra svarbu padėti pagrindus žmoguje, ypač jauname žmoguje. Jeigu padėsime tvirtus pamatus, ateityje vaikas galės pats lengvai atsirinkti ir susigaudyti technologijose.
- Tyrimų duomenimis, Lietuvos mokytojų pasitikėjimas savo skaitmeniniais gebėjimais yra mažesnis, nei Europos Sąjungos vidurkis. Kaip jūs vertinate tokią situaciją?
- Na, čia jau Švietimo ministerijai skirtas klausimas. Mano nuomone, mokytojas yra tokia profesija, kuri jokiu būdu neleidžia sustoti ir sustingti. Mokytojas, kuris yra tikras mokytojas ir dirba nuoširdžiai, myli šitą darbą, privalo be niekieno pagalbos domėtis aplinka, „sugerti“ visas naujoves ir vėliau perteikti jas savo mokiniams. O jeigu jis to nedaro, tai, aš manau, kad jis yra blogas mokytojas.
- O kaip jūs vertinate tėvų poziciją: ar jie turėtų kištis, kiek mokyklose reikia naudoti technologijas?
- Tai labai individualus klausimas. Vieni jų nekenčia, kiti kaip tik jas propaguoja, o treti išvis nekreipia dėmesio. Tai yra kiekvieno asmens, kiekvienos šeimos supratimo reikalas. Pavyzdžiui, yra tėvų natūralistų, kurie galvoja, kad išvis negalima vaiko prie telefono nei iš tolo prileisti, o reikia jį auginti su paukšteliais ir vilkais.
Taip pat yra tėvų, kurie kaip tik viską leidžia, visiškai nežiūri, numeta vaikui telefoną, planšetinį kompiuterį ir džiaugiasi, kad vaikai jiems netrukdo gyventi. Na, tai yra du kraštutinumai. O apskritai, kadangi tėvai yra atsakingi už savo vaikus, tai jie būtinai turi domėtis, kaip bus mokomas vaikas, kokią mokyklą jam išrinkti, ką jis ten gaus. Jeigu tėvai to nedaro, reikia susirūpinti pirmiausia jiems patiems ir po to neklausti, kur vaikas ir ką jis čia daro.
