Toks pirmojo kūdikio besilaukiančios kunigaikštienės Charlene santūrumas vėl pažėrė apkalbų, esą spaudimas pagimdyti oficialų įpėdinį užgožė būsimą motinystės džiaugsmą.
Beveik treji metai praėjo nuo to laiko, kai buvusi sportininkė, Pietų Afrikos Respublikos (PAR) plaukikė Charlene Lynette Wittstock tapo Monako kunigaikščio Albert’o II žmona.
Žurnalistus prie Monako kunigaikščio rūmų pasitiko asmeninis Jos Didenybės padėjėjas. Žengę vos porą žingsnių, žiniasklaidos atstovai pateko į stebuklingą pasaką.
Nykštukinę, vos dviejų kvadratinių kilometrų dydžio, valstybę Monaką prie Viduržemio jūros valdančios Grimaldi dinastijos rezidencija – miniatiūrinis miestas su grįstomis gatvelėmis, sodais, įstabiais rūmais.
Užlipę plačiais rūmų laiptais žurnalistai pateko į Monaką valdančio kunigaikščio Albert’o II tėvo kabinetą. Nuo kunigaikščio Rainier III mirties praėjo daugiau nei dešimt metų, bet čia viskas išsaugota, kaip buvo jam gyvam esant: didžiulis jauno ir gražaus kunigaikščio, pavergusio Holivudo žvaigždės Grace Kelly širdį, portretas, sidabrinė rašalinė, auksinė palmės šaka, nusagstyta rubinais, auksinis teleskopas.
Už durų pasigirdus aukštakulnių kaukšėjimui, žurnalistams svarbiausia buvo nepamiršti pasakyti „Jūsų šviesybe!“ ir padaryti reveransą, kaip to reikalauja protokolas. Bet kur kas greičiau, nei žurnalistai pritūpė, prie jų priėjo Monako karališkųjų rūmų šeimininkė ir visus juos apkabino.
Buvusi sportininkė, pardavimų vadybininko ir plaukimo trenerės duktė Charlene kunigaikščio Albert’o II širdį pakerėjo per plaukimo varžybas Monake ir 2011-aisiais tapo jo žmona.
Jos Šviesybė prieš susitikdama su žurnalistais rytą praleido su Japonijos vaikais. „Jie atvyko į Monaką iš Fukušimos. Atominėje elektrinėje įvykusi avarija jų miestą pavertė išdeginta žeme. Ten nebečiulba paukščiai, neauga gėlės. Vaikus nuvedžiau į mūsų japoniškąjį sodą.“
Vaikai Charlene, matyt, dabar ir rūpi labiausiai, nes ji rengiasi tapti motina.
Ištekėjusi už Monako kunigaikščio Albert’o II, ji pirmiausia įkūrė labdaros organizaciją. Pagrindinis jos tikslas – išmokyti vaikus plaukti. Kodėl būtent tai pasirodė taip svarbu Monako kunigaikštienei?
„Dėl to, kad įvairiuose pasaulio kampeliuose kasdien skęsta vaikai, nes nemoka elgtis vandenyje“, – sakė kunigaikštienė.
Kai šį klausimą Jos Šviesybei pateikė ir popiežius Benediktas XVI, ji atsakė: „Noriu išsaugoti kuo daugiau vaikų gyvybių.“
Vaikai paprastai mano, kad kunigaikštienė turi vilkėti gražią suknelę ir su karūna ant galvos šokti pokyliuose. „Jiems sunku įsivaizduoti kunigaikštienę, vilkinčią maudymosi kostiumą“, – sakė Charlene.
Kai su sutuoktiniu lankėsi Maroke ir nusprendė paplaukioti viešbučio baseine, pamatė keletą mažylių, kurie verkė, nes bijojo vandens. Charlene ne tik įtikino mažylius, kad nereikia bijoti vandens, bet ir pamokė plaukti. Bet jie nesuprato, kad geroji teta, išmokiusi juos laikytis ant vandens, – pirmoji Monako Kunigaikštystės ponia.
Charlene myli visus vaikus, jai nesvarbu jų amžius ir odos spalva, o labiausiai vargšų vaikus, nelaimėlius iš nedarnių, probleminių šeimų. Jie dažnai kviečiami į Monako karališkuosius rūmus.
Vienoje vargingiausių šalių Zimbabvėje gimusiai Ch.L.Wittstock nebuvo lengva įprasti prie naujo vaidmens. Ji savo gyvenimą Monako karališkuosiuose rūmuose lygino su gyvenimu gimtojoje Afrikoje.
„Mano vaikystė Zimbabvėje buvo paprasta, kaip ir visi vaikai, bėgiojau basa. Bet mane supo nuostabi gamta, geri žmonės. Mūsų šeima buvo priversta persikelti į Pietų Afrikos Respubliką, kai man sukako dvylika metų, ir tuomet prasidėjo jau visiškai kitokia istorija.
Apartheido režimas – baisi neteisybė. Buvau priblokšta, kad PAR atskiros mokyklos baltiesiems ir juodaodžiams, kad tamsiaodžiai negalėjo lankyti, pavyzdžiui, baltaodžiams skirtų paplūdimių.
PAR buvo izoliuota nuo viso pasaulio ir mes, jos gyventojai, negalėjome dalyvauti daugelyje pasaulio įvykių. Mano motina per 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją verkė, nes jose nedalyvavo PAR. Tuomet jai pasakiau: „Mama, pažadu, kai užaugsiu, dalyvausiu olimpinėse žaidynėse“, – pasakojo Monako kunigaikštienė.
Savo pažadą Charlene ištesėjo: 2000-aisiais Sidnėjaus olimpiadoje ji atstovavo PAR. Tiesa, finišą pasiekė penkta. Bet po dvejų metų, 2002-aisiais, sportininkė iš karto laimėjo tris aukso medalius pasaulio taurės plaukimo varžybose Johanesburge, taip pat sidabro medalį per Mančesteryje vykusias Sandraugos šalių žaidynes.
Per 2000-ųjų Viduržemio jūros plaukimo turnyrą Monake sportininkė iškovojo auksą – jį jai užkabino Monako kunigaikštis Albert’as II, būsimasis sutuoktinis.
„Niekas manęs taip nesupranta, kaip mano vyras, – juk jis penkerių žiemos olimpinių žaidynių bobslėjaus rungties dalyvis. Jei paklaustumėte, kokį sunkiausią gyvenimo sprendimą man teko priimti, nedvejodama atsakyčiau: „Sprendimą palikti didįjį sportą. Jei ne Albert’as, man būtų buvę labai skaudu“, – sakė Charlene.
2008-aisiais, likus trejiems metams iki sužadėtuvių su Monako kunigaikščiu, Charlene ruošėsi olimpiadai Kinijoje, bet patyrė peties traumą. Tai reiškė sporto karjeros pabaigą.
Kol buvo patiekiama arbata, kunigaikštienė trumpam nutilo, o paskui tęsė: „Kodėl pamilau Albert’ą? Jis myli gyvenimą, žmones, yra geras, geba užjausti, dėmesingas man. Mums patinka kartu nardyti, kopti į kalnus, keliauti po įvairias gražias vietas: Nepalą, Naująją Zelandiją, Fidžį...“
Monako kunigaikščio Albert’o II ir Charlene vestuvių išvakarėse pasklido gandai, kad jungtuvės atidėtos, nes jaunoji neva pabėgo į Paryžių.
„Prieš vestuves reikėjo daug ko nusipirkti. Mama siūlė nuvykti į Paryžių ir pasidairyti batų, tinkamų prie vestuvinės suknelės.
Ir tuo metu, kai su mama vaikštinėjome po parduotuvę, pasipylė draugų skambučiai: „Ar tiesa, kad pabėgai, atidėjai jungtuves?“ Tai buvo tolygu beprotybei. Negalėjau nieko suprasti: ką reiškia – pabėgau? Kur pabėgau?“ – pasakojo Charlene.
Kuo toliau, tuo daugiau atsirado visokiausių gandų. Buvo kalbama, kad Albert’o II ir Charlene santuoka nepavyko, ištekėjusi ji patyrė didžiulį spaudimą pagimdyti oficialų įpėdinį, ji nelaiminga, jos veide retai nušvinta šypsena. Ką apie visas šias kalbas mano Charlene?
„Mano vyras kunigaikštis Albert’as visais gyvenimo atvejais yra mano viltis ir ramstis, žmogus, kuriuo visada galiu pasikliauti, jis kaip niekas kitas gerai mane pažįsta, padeda man nekreipti dėmesio į įvairius pramanus“, – sakė Monako kunigaikštienė.
Daug triukšmo sukėlė Charlene elgesys šių metų vasario mėnesį. Užuot įsikibusi vyrui į parankę ir ėjusi į jo sesers Caroline sūnaus Andreos Casiraghi (pirmojo pretendento į Monako karūną tuo atveju, jei Albert’as II neturės įpėdinių) jungtuves, ji rytą nuvyko į vaikų regbio rungtynes, o vakare su tėvu stebėjo bokso dvikovas.
Monako kunigaikštienė negalėjo pasielgti kitaip – ji pati sukvietė vaikus į rungtynes, daugelis jų neįgalūs, specialiai atvyko iš užsienio, kad su ja pasimatytų. Charlene neturėjo teisės atšaukti ar pakeisti šio susitikimo datos.
„Kartais taip sunku būti kunigaikštiene, pirmąja ponia ir išlikti žmogumi“, – prisipažino Charlene.
Sunku? Tikriausiai. Bet galima sakyti, jog Monako kunigaikštienei tai neblogai pavyksta suderinti. Charlene nevengia aukštuomenės gyvenimo, lydi vyrą į svarbius renginius tviskėdama briliantais ir spindėdama natūraliu grožiu.
Kunigaikštienė Charlene lanko mados kolekcijų pristatymus Paryžiuje bei Monake ir tuo pat metu spėja toliau aktyviai darbuotis savo labdaros fonde: stato baseinus ir asmeniškai treniruoja mažuosius plaukikus – gal ir būsimuosius olimpiečius.
Ji pati atranda laiko ir tris kartus per savaitę apsilankyti baseine.
„Baseinas – mano poilsis ir džiaugsmas. Plaukiodama siekiu asmeninių rekordų. Esu sportininkė ir man būtina siekti tikslo“, – šiais žodžiais pokalbį su žurnalistais baigė Monako kunigaikštienė Charlene.
Kad ji netrukus taps motina, įžvalgūs žiniasklaidos atstovai turėjo susiprasti patys. Tik praėjus kuriam laikui po šio susitikimo karališkieji rūmai paskelbė – kunigaikštis Albert’as II ir kunigaikštienė Charlene laukiasi pirmagimio.
