Daina ir šokis pakeitė šeimos gyvenimą
Kitą savaitę vėl visi susitikę Vilniuje prasidėsiančioje šių metų Dainų šventėje Mikutavičiai galėtų papasakoti, kaip daina ir šokis pakeitė jų likimą.
Jei ne pasiruošimas Dainų šventei, galbūt Marijaus tėvų Vidos ir Juozo keliai apskritai niekada nebūtų susikirtę. Jie susipažino, kai Lazdijų kultūros namų direktorius J.Mikutavičius grojo kartu su orkestru pramoginių šokių kolektyvui, kuriam priklausė ir Vida.
Tais laikais pramoginių šokių programa buvo įtraukta į Dainų šventę, todėl Vidai reikėjo daug repetuoti.
Dar nebuvo gimęs Marijonas, o jo tėvai jau dalyvavo Dainų šventėje, vykusioje 1965-aisiais. Tuo metu Lazdijų kultūros skyriaus vedėja išėjo motinystės atostogų, todėl J.Mikutavičius privalėjo atvežti visą rajono delegaciją į Vilnių.
„Atvažiavau, apsižiūrėjau, kur mes įsikursime, mums buvo paskirta M.K.Čiurlionio meno mokykla. Privežė šieno, kurį pasiklojome ant grindų klasėse, turėjome savo patalynę, nepražuvome, veikė net bufetas“, – pasakojo buvęs chorvedys.
Po metų Vida ir Juozas jau kėlė vestuves. Gimus sūnui Marijui niekam net į galvą nešovė, kad jis ateityje versis kurdamas muziką.
„Aš dar galėčiau padiriguoti kokiam nors chorui, bet jei reikėtų sukurti kokią nors muziką – tai ne man.
O mano sūnus Marius gali, nors kai jis lankė Balio Dvariono muzikos mokyklą, ją metė dėl futbolo. Garsiu futbolininku netapo, bet dabar užsidirba ir iš muzikos“, – džiaugsmo neslėpė Marijaus tėvas.
Pirma rimta kelionė į Vilnių. Taip televizijos laidų vedėjas, žurnalistas ir dainininkas M.Mikutavičius vadina savo išvyką 1980 metais į sostinę su Lazdijų muzikos mokyklos choru dalyvauti Dainų šventėje.
Tuomet devynmečiui nuo įspūdžių svaigo galva, atsivėrė naujas pasaulis. Visi moksleiviai iš Lazdijų buvo apgyvendinti vienoje patalpoje, buvo linksma, o smalsiam paaugliui viskas atrodė labai įdomu.
„Nebuvau matęs didelio miesto, tai buvo pirmoji išvyka iš Lazdijų taip toli ir dar į tokį didelį renginį, kur minios žmonių.
Tada dar nemokėjau rusų kalbos. Iš klausos kažką traukiau. Tuo metu Vilniuje pardavinėjo bananus, man tie bananai atrodė kaip iš kosmoso, persivalgiau ir buvo taip bloga“, – prisimena Marijonas.
Tačiau į šią Dainų šventę Marijus tikriausiai nebūtų atvykęs, jei ne jo tėvas chorvedys J.Mikutavičius, ugdęs vienturčio sūnaus meilę dainai.
Su Marijumi dalyvauti toje pačioje Dainų šventėje jo tėvui buvo įprastas dalykas, nes toks chorvedžio darbas. Tąkart Vilniuje taip pat atsidūrė ir Marijaus mama V.Mikutavičienė, lankiusi pramoginius šokius ir dalyvavusi meninės agitbrigados veikloje.
Chorvedžiui stinga veiklos ir šurmulio
Prieš trejus metus išėjęs į pensiją 73 metų buvęs chorvedys J.Mikutavičius dabar dažniausiai būna sode, bet čia jam greitai atsibosta, nors turi televizorių, internetą.
Nušienavęs žolę, jis po kelių dienų ilgisi veiklos, o labiausiai norėtų pasinerti į šurmulį, būti tarp žmonių.
Ne vieną chorą subūręs vyras prisipažino, kad ilgisi tų laikų, kai Lazdijų rajone buvo daugybė chorų. Nors kai jam reikėjo pasitraukti į pensiją, viskas atrodė normalu.
Mikutavičių šeimoje polinkis į muziką eina per kelias kartas. Savamokslis, vėlai pradėjęs muzikos rašto studijas – taip J.Mikutavičius kalbėjo apie save.
Rimčiau mokytis muzikos Juozas ėmė tik sulaukęs 19 metų, nors savo gimtajame Pramezio kaime Prienų rajone savamokslis muzikantas buvo gerbiamas.
Grojantį armonika jaunuolį kaimo žmonės kviesdavo į vestuves, priėmė į kaimo kapeliją.
Choriniu dirigavimu vyras susižavėjo, kai Alytaus muzikos mokykloje mokėsi chorvedžių kursuose.
Vėliau penkerius metus neakivaizdžiai studijavo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, o baigęs dirigavimo klasę įstojo į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją.
Chorvedys J.Mikutavičius parengė ne vieną Dainų šventę, dirigavo chorams rajoninėse ir zoninėse dainų šventėse. 1974 metais dirigavo pirmajam Č.Sasnausko chorų festivaliui, vykusiam Kapčiamiestyje.
Tąsyk Kapčiamiestyje buvo atidengta paminklinė lenta toje vietoje, kur gyveno garsus kompozitorius ir dainų autorius Česlovas Sasnauskas. Iki šiol J.Mikutavičius saugo nuotraukas iš šių iškilmių.
„Ar sapnuojate, kad diriguojate kokiam nors chorui?“ Išgirdęs šį klausimą J.Mikutavičius šyptelėjo: „Ne, tai jau praėjo.
Kai dirbau, vien tik suaugusiųjų šešis chorus turėjome – Kapčiamiestyje, Seirijuose, Lazdijuose, dar vieną kamerinį chorą. Vienam rajonui tai nemažai.
Jei daina nuoširdi, ji pakyli žmogų. Jei to nebūtų, nebūtų ir milijonų žmonių, mylinčių dainą. Tokios dainos kaip „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“, „Dieve, laimink Lietuvą“ – jos įaugusios mums į kraują.“
Lazdijų rajone J.Mikutavičius praleido dvidešimt metų, o jo pirmoji darbo vieta buvo Leipalingio kultūros namai, kuriuose 1961-aisiais įsidarbino meno vadovu.
Čia jis ištvėrė trejus metus, o tada atsidūrė Druskininkuose, „Baltarusijos“ sanatorijoje.
Po pusmečio Juozą ėmė vilioti į Lazdijus komjaunimo sekretoriumi dirbęs žurnalistas Ferdinandas Kauzonas, nes tada reikėjo kultūros namų direktoriaus.
„Būdavo, einu į paštą ir pasiunčiu Ferdinandui telegramą, kad atvažiuosiu. O po kelių dienų siunčiu kitą telegramą, kad neatvažiuosiu į Lazdijus. Sykį gaunu iš jo tokį atsakymą: „Jei esi žmogus, tai pasakyk, kas yra kiaulė.“ Susigėdau ir nuvykau“, – prisimena J.Mikutavičius.
1968-aisiais paaiškėjo, kad Lazdijai – vienintelis rajono centras Lietuvoje, kuriame dar nėra muzikos mokyklos. Šios pareigos ir buvo pasiūlytos neakivaizdžiai studijuojančiam J.Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos auklėtiniui J.Mikutavičiui.
Marijus dainuoti pradėjo vaikų darželyje
Mokyti vaikus muzikos tuo metu siekė daugelis tėvų.
Marijui sekėsi dainuoti jau vaikų darželyje. Tik jis nebūdavo laimingas, kad tėvai jį paskutinį išsiveda namo.
„Gal taip ir buvo, – neprieštaravo sūnui Juozas, – nes abu su žmona Vida dirbome, ji dar šoko, vaidino agitbrigadoje.
Būdavo, po renginio dar visi vaišina, tai vėliau ir parvažiuoji.“
Tapęs pirmoku Marijus nerodė didelio džiaugsmo. Kai tėvas jį nusivedė patikrinti muzikinės klausos, tuo metu moksleiviai jau buvo priimti į Lazdijų muzikos mokyklą. Marijus paklausė: „Tėveli, kam tu čia mane atvedei?“
Marijus anksti įniko į muziką ir greitai ja persisotino.
Kai šeima atostogaudavo Palangoje, tėvai vesdavosi į simfoninio orkestro koncertus, bet per juos vaikas užmigdavo.
Marijui patiko dainuoti chore. Tačiau jis buvo nekantrus, o chore reikėdavo išstovėti kelias valandas, todėl jis trypčiodavo, muistydavosi, kad neskaudėtų kojų.
Bet mokykloje visi dainuodavo – ir blogiukai, ir geriukai, tad ir Marijonas tai darydavo.
Muziką metė dėl futbolo
Kai 1980-aisiais Mikutavičiai persikėlė iš Lazdijų į Vilnių, Marijui buvo 9-eri. Jis pradėjo lankyti B.Dvariono muzikos mokyklą, bet ištvėrė vos kelerius metus.
Jeigu tėvas būtų įtaręs, kad sūnus toks talentingas, kad sugebės gyventi iš muzikos, gal būtų su juo kitaip kalbėjęs.
Domėjimasis muzika Marijui greitai praėjo. Bet tėvas dėl to nesikrimto, nes puikiai žinojo – atsidėjus muzikai nelieka vasarų, nes tuo metu didžiausias darbymetis.
– Tėtis prisipažino, jog gailisi leidęs jums mesti B.Dvariono muzikos mokyklą. Sakė nenutuokęs, kad valgysite duoną iš muzikos. Ar iš tikrųjų paauglystėje buvote nusivylęs muzika? – paklausiau Marijaus.
– Tegu tėtis pasirenka, kuo nori būti, – diktatoriumi ar demokratu. Nėra ko gailėtis – kaip susiklostė, taip yra gerai. Aš tik džiaugiuosi, kad jis man leido pasirinkti, nes muzika man jau varė neurozę. Daugeliu atvejų vaikai patys susiranda, ką jie nori daryti gyvenime.
Žinoma, jei nori išauginti naują Petrą Geniušą ar Mūzą Rubackytę, turi nuo mažumės kankinti savo vaiką.
Bet jei tėvas neturi tokio tikslo, gal geriau leisti vaikui rinktis pačiam?
– Ar tėtis nutarė, kad iš jo sūnaus nebus genijaus?
– Nežinau, ką jis manė. Kita vertus, buvo rimta priežastis, kodėl pasitraukiau iš B.Dvariono muzikos mokyklos. Tuo metu pradėjau lankyti futbolą. Futbolo treniruotės ir fortepijono pamokos – sunkiai suderinami dalykai.
Būdavo, po futbolo treniruotės nuvykstu į fortepijono pamoką, rankos purvinos, dreba, dar kraujyje adrenalinas, o turiu susikaupti, kad galėčiau groti. Ne visada pavykdavo persikūnyti iš vieno vaidmens į kitą.
Dar gydytojai rado kažkokią problemą su širdimi, jie patarė mano tėvams mažinti krūvį. Tada tėtis pasakė: „Mariau, rinkis.“ Buvau tokių metų, kai kiekvienas berniukas rinktųsi tai, kas jam atrodo kiečiau. O futbolas visada atrodo kiečiau nei fortepijonas.
Marijonui brangiausia - Dainų diena
– Ar netraukė pramoginiai šokiai? Juk jūsų mama jaunystėje juos lankė ir jai gerai sekėsi. Ar nesiūlė ir jums šokti?
– Chore dainuoti – dar pusė velnio, bet eiti šokti. To jau per daug. Šokti yra nevyriška, nekieta. Žinoma, mama tai siūlė, bet išgirdo mano kategorišką atsakymą „ne“.
Man atrodė, kad šokti yra nevyriška. Paralelinėje klasėje mokėsi toks berniukas, kuris lankė pramoginius šokius. Jis vaikščiodavo labai keistai – atmetęs galvą ir grakščiai statydamas kojas.
Aš labai bijojau, kad lankydamas šokius kada nors taip dėliosiu kojas, todėl labai tam priešinausi.
– Ar šiemet ketinate eiti į Dainų šventę? O gal slegia šurmulys, minia? Gal nuo to pavargstate?
– Tuo metu būsiu Vilniuje ir tikrai eisiu, bet dar nesidomėjau, kokia šventės programa. Su tėvais visada lankydavausi Dainų šventėje, o tada vykdavo bent keli grandioziniai renginiai. Man brangiausia – Dainų diena.
Iki šiol eina šiurpuliukai per nugarą, kai chorai gieda „Lietuva brangi“. Susigraudinu, kažkas sukirba viduje – matyt, tai susiję su stipriais vaikystės įspūdžiais, aš tokį pojūtį mėgstu ir noriu gaudyti toliau.
Dainų šventės tradicijai – 90 metų
Naujos knygos „Lietuvos dainų švenčių tradicija“ sudarytojas J.Mikutavičius priminė, kad 1842 metais pirmieji dainų šventę surengė šveicarai, skelbę, kad visų dainavimo brolių uždavinys – turėti bendrą dainą: „O dar geriau būtų parodyti pasauliui, kad kartu galima dainuoti laisvės dainą.“
1924 metais pirmosios Dainų šventės, vykusios Kaune, organizatoriai taip pat priminė, kad Lietuvoje ištisus šimtmečius tik daina, nors ir negarsiai niūniuojama, buvo vienintelis įrankis gintis nuo pavergėjų. Todėl dainos menas turi būti pastatytas ant tvirtesnio pagrindo.
Prieškario Lietuvoje vyko: 3 Lietuvos, 3 Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos) dainų šventės.
Sovietiniais metais: 9 respublikinės, 4 moksleivių dainų šventės.
Atkūrus nepriklausomybę: 6 Lietuvos, 4 moksleivių dainų šventės.
J.Mikutavičius įsitikinęs, kad sovietmečiu pavyko išsaugoti Dainų šventės tradiciją. Nors Atgimimo laikotarpiu Dainų šventė buvo niekinama kaip sovietinė, nereikia užmiršti, kad ji atėjo iš tarpukario Lietuvos. Nors keitėsi santvarka, poreikis dainuoti išliko.
„Pagalvokime, kokia pokariu buvo Lietuva, – pramoniniai rajonai dar tik kilo, o kaime – pilna jaunimo. Visi laukė, kokia nauda bus iš kolūkių. O svarbiausia, kad mes buvome jauni. Jaunystėje daug energijos. Kiekviename Lietuvos rajone vykdavo po Dainų šventę. Pavyzdžiui, Tauragės rajone Dainų šventėje dalyvaudavo trys keturi vyrų chorai. Iš dvidešimties kolūkių trys ar keturi turėdavo vyrų chorą. Dabar net rajono centre chorvedžiai negali surinkti tiek dainingų vyrų, kad būtų bent vienas normalus vyrų choras“, – sielojosi buvęs chorvedys.
Dainų šventėse būdavo tokių dainų, iš kurių norėdavosi išmesti kai kuriuos žodžius. „Bet poreikis dainuoti nebuvo susijęs su kokia nors santvarka. Tai – vidinis poreikis. Buvo daug žmonių, širdimi mylinčių savo kraštą, o kaip tą meilę išreikšti, jei ne patriotinėmis dainomis“, – sakė J.Mikutavičius.
