Kaip rašo "Lietuvos ryto" priedas "Gyvenimo būdas", Vokietijos Karlsrūhės muzikos universitete magistrantūros studijas baigianti pianistė G.Tatorytė neseniai koncertavo Vilniaus festivalio publikai.
Nacionalinės filharmonijos scenoje pianistė grojo su Lietuvos nacionaliniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno. Grytai buvo patikėta scenoje atlikti kompozitoriaus Gintaro Sodeikos premjerinį koncertą fortepijonui ir orkestrui.
Pianistei tokia garbė teko dėl gebėjimo su išskirtine menine išraiška atlikti šiuolaikinės muzikos kūrinius.
Gryta yra pelniusi daug apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 2012 metais Vokietijoje lietuvė kartu su Manheimo jaunimo simfoniniu orkestru išleido pirmąją kompaktinę plokštelę.
Tačiau iki palaimos, kai nuskambėjus paskutiniam akordui žiūrovai stovėdami garsiai ploja, muzikei teko patirti didelių išbandymų ir sukrėtimų – nuo širdį veriančio skausmo iki kankinamos vienatvės.
Grytos talentas atsiskleidė anksti. Garsi pianistė Mūza Rubackytė po meistriškumo pamokų apie jaunąją atlikėją yra pasakiusi: „Mergaitė turi didelį apetitą gyventi su muzika.“
Tarptautinio muzikų bendruomenės susidomėjimo M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė pirmą kartą sulaukė tuomet, kai Paryžiuje dalyvavo Antono Rubinšteino konkurse ir laimėjo specialiąją premiją. Grytai tuomet buvo vienuolika metų.
Tačiau sėkmingą muzikinį šuolį mergaitei užtemdė vos po kelių mėnesių ištikusi tragedija – Kaune buvo žiauriai nužudyta jos motina Lina Babkevičienė, daugkartinė Lietuvos dziudo čempionė.
Neaukšta, didelių skaisčiai mėlynų akių pianistė iki šiol prisimena kiekvieną savo vaikystės epizodą, nes sunkiomis vienatvės akimirkomis daug kartų mąstė apie skausmingus likimo paženklintus įvykius.
Nuoširdaus ir atviro pokalbio metu pianistė neslėpė ašarų. Tačiau dvasios stiprybės jaunajai menininkei galima tik pavydėti.
Gryta – nesantuokinis vaikas. Motina ją pagimdė Panevėžyje būdama septyniolikos. Jauna panevėžietė buvo perspektyvi sportininkė, nemažai važinėdavo į varžybas. Gryta daugiausia laiko praleisdavo su močiute.
„Nieko nežinojau apie tėtį, bet vaikystėje jaučiausi laiminga. Mano mama buvo pats geriausias žmogus žemėje. Tik retai ją matydavau. Man labai trūko jos apkabinimų“, – prisimena G.Tatorytė.
Vaikiškos svajonės, nenumalšinamas namų ilgesys skatino mergaitės kūrybiškumą. Grytai močiutė papasakojo, kad kažkada jų namuose buvo pianinas, tačiau jos dėdė neturėjo didelio ūpo groti, bėgdavo iš muzikos pamokų. Todėl nenaudojamas instrumentas buvo parduotas.
Mergaitė stebėjosi, kaip galima nenorėti groti, nes ji tikrai būtų lankiusi pianino pamokas.
Gryta dar vaikų darželyje prisilietė prie rimtosios muzikos pradžiamokslio. Pianinu pradėjo skambinti Panevėžio muzikos mokykloje. Vaikiški pirštukai intuityviai rasdavo harmoniją tarp natų ir melodijos, jos emocionalumas ir fantazija lengvai nardydavo po giliausius muzikos vandenis.
„Buvau ieškantis vaikas. Man atrodė, kad save atrasti lengviausiai galiu per muziką“, – sakė Gryta.
Netgi jos mama buvo susigundžiusi groti pianinu, todėl skatino ir dukterį muzikuoti.
Kai Gryta mokėsi pirmoje klasėje, mama ištekėjo ir mergaitė pagaliau galėjo tikėtis patirti laimę visavertėje šeimoje.
– Mamos vyras mane įsidukrino, gavau jo pavardę. Iš pradžių mūsų šeimoje viskas buvo gerai. Tik mamai sunkiai sekėsi Panevėžyje rasti trenerės darbą. Tada ji pradėjo lipdyti keraminius namelius. Tačiau iš to amato buvo sunku pragyventi.
Nematydami kitos išeities, mama su vyru išvyko laimės ieškoti į Kauną. Likau Panevėžyje su močiute. Mama žadėjo, kad įsikūrusi pasiims ir mane. Labai to laukiau, stengiausi gerai mokytis.
Su močiute augti nebuvo blogai, bet vaikas nori būti su mama. Į Kauną neišvykau, nes po kiek laiko mamos santuoka subyrėjo. Taigi aš praradau menamą tėvą ir man suteiktą naują pavardę.
Tikriausiai tas vyras bijojo, kad kada nors iš jo bus paprašyta alimentų.
Kad jį nuramintų, mama pasiūlė jam manęs atsisakyti. Mano pavardė vėl pasikeitė. Tapau Tatoryte. Tokia yra mano biologinio tėvo pavardė, – pasakojo Gryta.
– Tačiau šeimos dramos, atrodo, nedarė įtakos jūsų muzikinei veiklai?
– Pati pajutau savo pašaukimą, pirmiausia pramokau groti akordeonu. Namuose jį turėjome didžiulį.
Aš jį tampiau kojomis, viena ranka prilaikydama. Po to pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Daug grodavau per pamokas, tad namie nesėdėdavau ilgai prie pianino.
Trečioje klasėje patekau į jaunųjų menininkų seminarą „Gintarinė svetainė“, kuris vyko Palangoje. Tuose meistriškumo kursuose pirmąkart susipažinau su pianistu Justu Dvarionu. Jis pasiteiravo, ar nenorėčiau mokytis Vilniuje, M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tada apie tai rimtai nesvarstėme, mamai neatrodė protinga devynmetį vaiką vieną išleisti į sostinę.
Vaikystėje buvau labai drovi, vengdavau bendrauti su nepažįstamais. Panevėžyje mano muzikos mokytoja buvo labai griežta, aš jos visada bijojau.
Būdavo, mokytoja mane užrakindavo klasėje, liepdavo groti ir pasakydavo, kad atvažiuos po valandos. Žinoma, kol ji būdavo išvykusi, rasdavau įdomesnės veiklos – apžiūrėdavau visus jos stalčius.
– Kaip drovuolė atsidūrė svetimame mieste?
– Po metų dar kartą nuvažiavau į meistriškumo kursus, kur man vėl pasiūlyta mokytis Vilniuje, net be stojamųjų egzaminų nuo rudens priimti į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Mama sutvarkė dokumentus ir aš išvykau.
Likimo ironija – vietoj svajonės išvykti gyventi pas mamą į Kauną aš viena su lagaminu rankose atsidūriau sostinėje, moksleivių bendrabutyje. Kartais norėdavau sienomis lipti, širdį dažnai geldavo. Vienišumas žmogui – prastas palydovas.
Mama bandė būti arčiau manęs. Ji įsidarbino viename Vilniaus sporto klubų, tačiau po trijų mėnesių grįžo į Kauną. Sostinėje jai nesisekė.
– O kas jums padėjo pritapti naujame mieste?
– Su savo pianino mokytoju J.Dvarionu ne tik grodavome, bet ir daug kalbėdavomės. Man buvo beveik vienuolika metų, kai buvau pakviesta dalyvauti pianistų konkurse Paryžiuje.
Tačiau kad išvykčiau į užsienį, reikėjo tėvų sutikimo. Prisimenu, kaip su mama ėjome pas senelius, pas kuriuos anksčiau gyveno tėtis. Mama drebančiomis rankomis paskambino į duris.
Susitikimas buvo keistas. Sužinojome, kad mano tėvas gyvena Ispanijoje, turi moterį ir dukrą. Faksograma gavome jo palaiminimą, leidžiantį man vykti į užsienį.
Konkurse Paryžiuje laimėjau pirmąją premiją.
– Tikriausiai po to su tėvu užsimezgė ryšiai?
– Jis man pradėjo skambinti, norėjo susipažinti. Bet aš ant jo labai pykau, sakiau, kad jeigu nesirodė anksčiau, tai nereikia ir dabar.
Tiesą sakant, tėvo ir dukters ryšys neužsimezgė. Telefono ragelyje girdėdavau svetimo žmogaus balsą.
– Tačiau baisiausia tragedija jus ištiko praėjus keliems mėnesiams po sėkmingo pasirodymo Paryžiuje.
– Buvo vasara. Baigusi ketvirtą klasę svečiavausi pas pusseseres Kėdainiuose. Vieną dieną pamačiau, kad suaugusieji verkia.
Mes, vaikai, klausėme, kas nutiko, bet atsakymo nesulaukėme. Tik po kelių dienų išgirdau, kaip teta sako: „Gryta, tu nebeturi mamos.“
Laidotuves prisimenu kaip neįtikėtiną sapną. Mamai parašiau kelis eilėraščius ir įdėjau į karstą.
– Gal į laidotuves atvyko ir jūsų tėvas?
– Ne, jis negalėjo. Atvyko rudenį. Tada pirmą kartą jį pamačiau. Iš pradžių nenorėjau su juo bendrauti. Po kelerių metų aplankiau jį Ispanijoje. Tada išsikalbėjome, atsirado savotiškas ryšys. Bet man pabaigus mokyklą bendravimas išblėso. Jau dvejus metus nesikalbėjome.
– Kas malšino mamos ilgesį?
– Po laidotuvių ne mane kas nors ramino, o aš turėjau kiek įmanoma palaikyti močiutę. Ji buvo labai prislėgta, jai atrodė, kad gyvenimas sustojo, nes likimas iš jos pasiglemžė dukterį. Aš net turėjau pasakyti, kad jei pamatysiu ją verkiančią, mes susipyksime.
Žinoma, ir man buvo labai blogai, per laidotuves nuvežė į ligoninę, suleido raminamųjų.
Vėliau mane apėmė keršto troškimas. Su drauge susitarėme, kad turime užsidirbti pinigų – rinkti butelius ar dar ką nors daryti, kad nusipirktume šautuvą. Planavome nusikaltėlį nušauti, kai jis po 16 metų išeis iš kalėjimo.
Tai buvo vaikiškos ir naivios mintys, tačiau viduje užviręs pyktis skatino nepasiduoti bejėgiškumui.
Niekada nepamiršiu mamos žodžių, kuriuos man dažnai kartodavo, – kad esu labai stipri mergaitė ir daug ką galiu pasiekti.
Tikiu, kad ji mane stebi iš dangaus ir saugo. Viską darau dėl jos atminimo. Gyvenime jos neliko, bet liko ženklas, kad ji egzistavo.
Po mamos mirties rudenį grįžau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą ir stengiausi būti geriausia.
Su mokytoju J.Dvarionu užsimezgė dar stipresnis ryšys. Mes su juo ir matematikos uždavinius spręsdavome, kartą mokytojas mane net nusivežė pavaišinti į greitojo maisto restoraną.
Šis dėstytojas tapo žmogumi, kuris sujungė visas mano svajones bei viltis ir tvirtai pasakė: „Tu viską gali.“ Vaikui labai svarbu turėti tvirtą pavyzdį, kuris rodytų, kaip gyventi.
– Su kuo paauglystėje kalbėdavotės apie mergaitiškus dalykus?
– Mergaitiški dalykai ilgai manęs nedomino, nes mama buvo sportininkė: trumpaplaukė, rengėsi sportiškai. Aš irgi vaikystėje sijoną retai segėjau. Tik visada turėjau ilgą kasą.
Apie vaikiškus susižavėjimus mokyklos bendrabutyje su mergaitėmis pasišnibždėdavome. Bet draugės nuolat keisdavosi. Bendrabutis niekada nekvepėjo namais.
Kai grįžau į bendrabutį po mamos laidotuvių, mane apgyvendino viename kambaryje su mergaite, kuri niekada jame nenakvodavo, nes buvo vilnietė ir vakare grįždavo namo. Gyvendama viena kas vakarą verkdavau. Mane palaikė tik prisiminimai apie mamą.
Paskutiniais mokslo metais gyvenau mamos draugės Renatos šeimoje, kuri man tapo labai brangi.
Ten augo trys berniukai, su kuriais puikiai sutarėme. Jie dabar mane vadina sese.
– Kaip manote, kas jus pastūmėjo į muzikos aukštumas – talentas ar darbštumas?
– Pirmiausia reikia daug dirbti. Man visada svarbu kuo greičiau išmokti kūrinį ir imtis naujo. Žinoma, talentą turiu. Per solfedžio pamokas buvo matyti, kad turiu absoliučią klausą. Bet niekada nemaniau, kad esu išskirtinė.
Žinojau, kad baigusi mokslus išvyksiu iš Lietuvos. Našlaitei vienai gyventi Vilniuje labai sunku.
Tad būdama 15 metų nusprendžiau mokytis vokiečių kalbos, nes norėjau atsidurti Vokietijoje arba Austrijoje dėl ten gyvuojančių tvirtų muzikos tradicijų.
Į Vokietiją išvykau laisvai kalbėdama vokiškai. Gavau stipendiją, be to, ir M.Rostropovičiaus fondas rėmė – mokėjo po 200 eurų (apie 700 litų) per mėnesį.
Kai susimokėdavau už buto nuomą, už maistą, likdavo apie 50 eurų (apie 175 litus) per mėnesį. Juos taupydavau kelionei į Lietuvą.
Bet atvažiuodavau tik tada, jei reikėdavo koncertuoti. Man nebuvo lengva grįžti į tą vietą, kur nebėra mamos.
– Kada į širdį pasibeldė meilė?
– Su Michaeliu Cipoldu susipažinome, kai atvažiavau į fortepijoninės muzikos konkursą. Buvo vasara. Septyniolikos metų pirmą kartą viena išvažiavau į konkursą Vokietijoje, Etlingene.
Viešnagės metu susidraugavau su konkurso organizatoriais, susitikdavome net vakarais pabendrauti. O kartą nutarėme drauge eiti į diskoteką.
Tada pirmą kartą gyvenime apsilankiau diskotekoje. Ten pamačiau Michaelį.
Mes vienas kitą ilgai stebėjome. Galiausiai aš jį užkalbinau. Iš pradžių bendravome angliškai. Atsisveikindamas jis paprašė telefono numerio, bet aš pasiūliau bendrauti elektroniniu paštu, nes skambinti į užsienį man buvo brangu.
Pusmetį bendravome laiškais ir tada jis atskrido į Lietuvą. Dvejais metais vyresnis Michaelis, kaip aš sakau, yra netipiškas informatikas.
Baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą išvykau į Vokietijos Karlsrūhės muzikos universitetą ne tik todėl, kad ten patekau pas nuostabų profesorių, bet ir todėl, kad šiame mieste studijavo Michaelis.
Susituokėme prieš pustrečių metų. Dabar gyvename tame mieste, į kurį aš pirmą kartą Vokietijoje atvykau viena ir kuriame mudu susipažinome, – Etlingene.
Prieš metus išsinuomojome nedidelį namuką miesto centre, prie pat pilies, kurioje vyko fortepijoninės muzikos konkursas.
Netrukus baigsiu magistro studijas. Nuo pernai Karlsrūhės muzikos akademijoje vedu studentams privalomas fortepijono pamokas.
Man buvo didelė garbė gauti tą vietą, nes tapti dėstytoju universitete nėra paprasta. Gal kiekvieną dieną būti dėstytoja ir pavargčiau. Bet kartą per savaitę susitikti su studentais, kurie yra tik dvejais metais už mane jaunesni, ir būti jiems pavyzdžiu man yra labai svarbu.
– Kodėl savo vyrą vadinate netipišku informatiku?
– Dešimt metų Michaelis privačiai mokėsi groti pianinu. Jis yra labai geras klausytojas. Prieš koncertą jam surengiu generalinę repeticiją. Jo pastabos būna labai vertingos.
Namie klasikinės muzikos neklausome. Ši muzika nėra paprasta, negali bulves skusdamas pasiklausyti, susikaupti reikia laiko. Tačiau vyras dalyvauja visuose mano koncertuose.
– Be Michaelio, paklausyti jūsų koncerto Vilniuje atvyko keli draugai, močiutė, mokytojas J.Dvarionas su šeima. Apie ką dažniausiai galvojate grodama?
– Visada grodama išsirenku adresatą. Labai daug koncertų esu skyrusi savo mamai, nes visada jaučiu ją kaip savotišką angelą. Ypač jei groju svetimose scenose. Kai grojau konkurse Etlingene, nieko nepažinojau, buvau viena. Jaučiau, kad kažkas už manęs stovi.
Paskambinusi mokytojui pasakiau, kad turbūt pirmą kartą gyvenime taip gerai pagrojau.
Dažniausiai grodama kūrinį įsivaizduoju kokią nors istoriją. Vadovaujuosi nuostata, kad klasikinėje muzikoje atlikėjas neturi daug laisvės, negalima pačiam ko nors prisigalvoti.
Romantinė muzika man patinka, bet mokykloje nenorėjau skambinti romantinių kūrinių, nes manydavau, kad jie yra atlikėjų per daug nuvalkioti. Nesu tas žmogus, kuris scenoje imasi šou elementų. Tad mane žeidžia, jeigu sako, kodėl negalėjau plastiškiau rankos iškelti.
– Ar jaudulys prieš koncertą stipriai kankina?
– Jau pripratau prie to, kad jaudulys egzistuoja. Anksčiau sakydavau: „Močiute, nelįsk prie manęs, aš būsiu viena.“ Dabar koncerto dieną jau galiu valgyti, išeiti į miestą ar paskaitas. Man džiugu, kai koncerte matau artimus žmones.
– Ar sėkmė scenoje tapo savotišku atpildu už patirtas gyvenimo dramas?
– Kai likimo ranka mano gyvenimą stipriai sujaukė ir paliko vienišą, privalėjo kažko imtis.
L.Babkevičienės atminimui – merginų dziudo turnyras
Kitą savaitę pianistė G.Tatorytė minės skaudžią sukaktį. Lygiai prieš 14 metų, 2000-ųjų liepos 19-osios vakare, jos motina L.Babkevičienė buvo žiauriai nužudyta viename Kauno butų. Jį sportininkė nuomojosi su tuometiniu draugu Vytautu, kurio tą vakarą nebuvo namie.
Daugkartinei šalies dziudo čempionei, Europos ir pasaulio čempionatų dalyvei L.Babkevičienei tragedijos dieną tebuvo 28-eri. Ji buvo stipriai sumušta, į galvą plaktuku jai buvo suduoti keturi smūgiai. Nusikaltėliai merdinčią moterį pasodino į fotelį. Po to, mėgindami nuslėpti įkalčius, padegė L.Babkevičienės nuomojamą butą Savanorių prospekto vienaaukščiame name.
Bet moters liepsnos nepasiglemžė – dziudo sporto meistrės kūną priešgaisrinės apsaugos gelbėtojai aptiko buto koridoriuje. Manoma, kad atsipeikėjusi L.Babkevičienė bandė šliaužti iki durų ir, kaip įtariama, užduso dūmuose.
Trys nusikaltėliai iš namų išsinešė įvairių daiktų: muzikinį centrą, nešiojamąjį kompiuterį, skenerį, mobilųjį telefoną. Po egzekucijos trijulė spruko nužudytosios automobiliu. Kitą dieną sportininkės automobilis buvo rastas apdaužytas ir neužrakintas. Manoma, kad neblaivūs nusikaltėliai nesuvaldė automobilio ir, atsitrenkę į kitą transporto priemonę, pabėgo iš įvykio vietos.
Kauno kriminalistai netrukus sulaikė įtariamuosius. Po parengtinio tardymo liko du kaltinamieji – Lietuvos pilietybės neturintis Olegas Trojanovskis ir Artūras Krikščiūnas. Olegas, buvęs nužudytosios draugas, prisipažino atlikęs žiauriausią darbą. Teisme jis save vadino L.Babkevičienės sugyventiniu ir neslėpė sportininkę žudęs girtas, iš keršto, dėl senų asmeninių santykių.
Žinoma dziudo sporto meistrė L.Babkevičienė aktyvią sportinę karjerą baigė 1998 metais. Vėliau ji dirbo trenere, pragyvenimui papildomai užsidirbdavo kompiuteriu rinkdama tekstus. Pasak moterį pažinojusių sporto atstovų ir draugų, ji vertėsi sunkiai, tačiau į gyvenimą kabinosi visomis išgalėmis.
Po tragiškos nelaimės pradėtas rengti tarptautinis merginų dziudo turnyras, skirtas L.Babkevičienei atminti.
