Neseniai Danutė sukūrė albumą, į kurį sudėjo nuotraukas ir visus meilės laiškus, kuriuos siuntė vienas kitam su Raimundu telefonu, elektroniniu paštu nuo pažinties pradžios iki sužadėtuvių.
Taip ji sugalvojo įamžinti santuokos pusmetį.
Pirmasis laiškas parašytas 2012 metų spalio pabaigoje. Iš pradžių vienas į kitą jie kreipėsi oficialiai. Bet praėjus vos kelioms savaitėms jau rašė: „Pasiilgau, bučiuoju.“
Raimundas, sužinojęs, kad Danutė renka jų meilės laiškus ir ruošiasi išleisti albumą, iš pradžių sunerimo. Juk laiškai – intymi bendravimo forma.
Tačiau išvydęs rezultatą liko sužavėtas. Šis spalvingas ir nuoseklus albumas – tarsi jųdviejų dienoraštis.
– Įprasta manyti, kad meilės laiškai – jaunų žmonių užsiėmimas. Ar kada nors tikėjotės, kad būdami jau brandaus amžiaus patirsite tokį svaigų polėkį?
Raimundas: Tiesiog taip atsitiko. Tačiau vertinant tai, kad už nugaros – didelė gyvenimo patirtis, prie romantikos prisideda gudrumas, pakantumas, supratimas.
Kai susipažinau su pirmąja žmona, kuri mirė prieš aštuonerius metus, man buvo dvidešimt, o jai devyniolika metų. Gerai atsimenu ir tą draugystės etapą. Jis buvo kitoks.
– Kai įsimylėjote Danutę, ar kilo noras padaryti ką nors beprotiška?
Raimundas: Beprotiškai nesielgiau, bet man pačiam buvo netikėta, kad aš labai greitai nusprendžiau pasipiršti.
Svarbius sprendimus linkęs priimti gerai apgalvojęs.
Protu suvokiau, kad mudu esame skirtingai užaugę, kad yra pavojus skubotai susituokus pavėluotai pamatyti nesutapimus.
Daug apie tai mąsčiau, bet mano jausmai buvo stipresni. Galima pasakyti, jog elgiausi nutrūktgalviškai.
Mudu pirmą kartą susitikome lapkritį. Kartu atšventėme Naujuosius metus. Sausį parašiau Danutei laišką ir pakviečiau vykti kelioms savaitėms į Karibus.
Danutė prajuokino atsakiusi, kad galėjau šitaip nesistengti organizuodamas prabangią kelionę, nes būtų sutikusi su manimi vykti ir į Baltarusijos kaimą. Man toks atsakymas labai patiko.
Karibuose praleidome dvi nuostabias savaites. Danutė susipažino su mano draugais. Po to ji išvyko į Lietuvą, aš likau Amerikoje.
Nesimatėme maždaug mėnesį. Susitikome žiemos pabaigoje Mičigane. Danutė susipažino su mano mama, broliu, seserimi, dukterimi Laura.
Po to vėl išsiskyrėme kelioms savaitėms. Būdamas vienas daug galvojau apie ateitį. Supratau, kad įmanoma ir toliau tęsti neįpareigojančius santykius, bet kažkodėl mane viliojo kitoks pasirinkimas.
Dukteriai pasakiau, kad tikriausiai nebūsiu nusiteikęs ilgai asistuoti, nes mano amžius yra gana solidus, tad nėra prasmės laukti. Laura nusijuokė ir pritarė mano sprendimui.
Tada daugiau nedvejojau. Į Lietuvą atskridau gegužės mėnesį, buvo Danutės dukters Ernestos 25-metis. Per tą šventę ir pasipiršau. O rugsėjo 7 dieną atšokome vestuves. Net ir dabar mane stebina toks spontaniškumas.
Danutė: Ir man tai buvo netikėta. Daug metų negalvojau apie santuoką. Prieš 23 metus tapau našle, išmokau gyventi viena, auginau vaikus. Neįsivaizdavau vyro šalia savęs.
Tačiau kai sutikau Raimundą, viskas pasikeitė. Raimundas yra jaunatviškas, turi puikų humoro jausmą. Jei vyras neturi humoro jausmo, tokį vyrą reikia pamiršti iš karto.
– Ką nauja vienas apie kitą sužinojote per dešimt santuokos mėnesių?
Minėjote, kad sodindami augalus buto terasoje kiekvienas kūrėte savo darželį, nes vienam patiko raudonos pelargonijos, kitam – rausvos.
Danutė: Mes panašūs tuo, kad esame stiprios asmenybės ir vienas kitam nenusileidžiame. To įrodymas – namų terasoje užveistas gėlynas. Nesutarę dėl žolynų spalvos ir rūšies, pasidalijome vazonus bei dėžes ir augalus sodinome atskirai.
Raimundas: Atradome daug vienas kito skirtumų. Aš žinojau, kad taip bus. Bet pagyvenę žmonės turi vieną didelį pranašumą, kurio neturi jauni, – supratimą, kad kiekviena asmenybė turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Negalima kito laužyti ar bandyti formuoti pagal save.
Tiek man, tiek Danutei būtų sunku ką nors savo viduje pakeisti. Kai nesutampa nuomonės, stengiamės diskusijose nesielgti aštriai. Mano būdas leidžia pamąstyti, susidėlioti pliusus ir minusus.
– Gal Danutė romantiškesnė?
Raimundas: Aš esu romantiškesnės ir meniškesnės sielos nei Danutė. Bet ji supranta, kaip atlikti sunkų darbą.
Danutė: Kai viena augini vaikus, turi savo verslą, nėra kada svajoti, esi priversta prisiimti atsakomybę. Ir jei koks nors prietaisas sugedo, negaliu leisti, kad jis mėnesį ar du neveiktų.
Todėl iškart sutvarkau, o jei nesugebu, kreipiuosi į specialistą. Neatidėlioju darbų.
– Abu turite tvirtą charakterį ir nesate linkę vienas kitam nusileisti. Kaip tuomet kiekvienas taikiai atsikovojate savo teritoriją?
Danutė: Raimundas turi savo taktiką, o aš – savo. Jei matau, kad Raimundas nori savarankiškai ką nors nuspręsti, niekada primygtinai neperšu savo nuomonės, nenurodinėju, ką jis turėtų daryti.
O jei Raimundas sugalvoja man komanduoti, aš taip pat pasakau, kad turiu savo nuomonę ir kad sprendimą priimsiu savarankiškai.
Raimundas: Mokomės įsiklausyti į vienas kito žodžius. Kartais pasiginčijame. Mes skirtingai mąstome, nes augome skirtingomis sąlygomis. Nors jaučiuosi esąs lietuvis, amerikietiškas antspaudas ryškus.
Mano pirmoji žmona nebuvo tokia ekstravertė kaip Danutė, tačiau turėjo labai stiprų charakterį. Tad galima sakyti, kad jau prieš penkiasdešimt metų buvau nuoširdus feministas.
Dar ankstyvoje jaunystėje jaučiau, kad moteris turi būti lygiavertė vyrui. Mano žmona buvo įgijusi bakalaurą, turėjo gerą darbą ir aš ją įkalbėjau pamėginti stoti į teisę. Ji dienomis dirbo, o vakarais studijavo. Tais laikais teisę daugiausia studijavo vyrai. Tad aš esu pripratęs prie stiprių moterų.
Mes vienas kitam nepataikaujame, nenuolaidžiaujame. Būtų neįdomu. Geriau kartais truputį pasipykti. Man netiktų žmogus, kuris su viskuo sutiktų. Ir Danutei toks netiktų.
Danutė: Aš iš prigimties esu savarankiška. Todėl ir sugebėjau įkurti nuosavą verslą. Negaliu pakęsti vadovavimo, diktato, nurodinėjimų. Kaip bendravimo formą įsivaizduoju tik diskusiją.
Raimundas: Bet aš ir nesu linkęs nurodinėti.
– Kuriam jūsų geriau sekasi laviruoti santykių vandenyne?
Raimundas: Jei diskutuodami per daug įkaistame, skelbiame minutės pertraukėlę.
Kurį laiką pabūname skirtingose erdvėse, juk reikia nuleisti garą. Abu esame temperamentingi, emocionalūs. Kita vertus, turime ir išminties.
Danutė: Gal todėl aš ilgą laiką apie vedybas ir negalvojau, nes supratau, jog sutilpti po vienu stogu su kitu žmogumi nėra paprasta. Ačiū Dievui, kad branda atseikėjo pakantumo. Mudu su Raimundu laikomės nuomonės, kad gyvenant kartu svarbu vienas kitam netrukdyti.
– Ar būtumėte ryžusis vedyboms, jeigu jūsų vaikai dar būtų buvę maži?
Danutė: Ne. Mes su sūnumi Edvinu ir dukterimi Ernesta buvome neatsiejami kaip kumštis. Maži vaikai nebūtų supratę, jei mano gyvenime būtų atsiradęs koks nors vyras. Kai vaikai užaugo, ėmė viską kitaip vertinti, net ragino susirasti kokį nors draugą, nueiti į pasimatymą. Bet po darbo labiausiai norėjau būti namuose.
– Rugsėjį minėsite pirmąsias vedybų metines. Ar svarbiomis progomis dovanojate dovanas?
Danutė: Dar iki vestuvių Raimundas dovanodavo papuošalus su deimantais ir kitokiais vertingais brangakmeniais. Kartą pajuokavau, kad po vestuvių nieko nedovanos. Žinoma, jis ir toliau dovanoja.
Štai per Kalėdas padovanojo pakabutį su deimantu, per Naujuosius metus – auskarus su deimantais.
Visada dovanas įteikdavo pats. Tačiau šiemet gegužę iškrėtė pokštą. Tuo metu jis ruošėsi vykti į Ameriką, krovėsi daiktus. Miegamajame pastebėjau dailų dovanų maišelį.
Pagalvojau, gal kam nors iš artimųjų nupirko dovanų. Nelindau pažiūrėti. Tačiau jis išvyko maišelį palikęs svetainėje ant baro.
Tik trečią dieną atidariau maišelį. Jame gulėjo dėžutė, o joje – auskarai su deimantais.
Tuos auskarus mačiau vienoje juvelyrinėje parduotuvėje Amerikoje ir prisiminiau, kaip vyras pasiteiravo, ar man jie patinka.
Kai Raimundas paskambino, nedrąsiai pasakiau: „Radau dėžutę su auskarais.“ O jis nudžiugo kaip vaikas: „O, suradai. Čia tau dovana.“
Raimundas: Tąkart sugalvojau palikti dovaną be jokių sentimentalių kalbų. Man patinka dovanoti prabangias dovanas, tačiau pats nemėgstu jų gauti.
Nenoriu likti skolingas. Mano namiškiai tai žino ir teikia tik simbolines dovanas per Kalėdas.
– Po santuokos persikėlėte į vyro butą Vilniaus centre, kur jis gyvena septynerius metus.
Ar kaip nors atnaujinote vyro buitį?
Raimundas: Mudu su Danute turime atskiras spintas.
Žinoma, anksčiau man buvo lengviau, nes vienam priklausė visos spintos. (Juokiasi.) Bet tada buvau per daug apsikrovęs daiktais.
Danutė: Pas Raimundą jaučiuosi kaip namie. Kita vertus, jaučiu ir psichologinį barjerą, nes šis butas nėra mūsų abiejų kurtas. Aš nelendu prie Raimundo daiktų, nesistengiu įvesti savo tvarkos, keisti baldų ar kitomis spalvomis išdažyti sienų.
Raimundas: Jeigu Danutė imtųsi drastiškų rekonstrukcijų, gal ir nekiltų esminių problemų, bet vis tiek jų būtų. Juk mūsų skonis nėra vienodas.
– Danute, ar nebuvo sunku prisiderinti prie kaip reikiant pagerėjusio gyvenimo – brangūs papuošalai, egzotiškos kelionės, galimybė naudotis vyro kreditine kortele ir neskaičiuoti išleidžiamų pinigų.
Raimundas: Daug kam pokyčiai net ir į gerąją pusę būna psichologiškai sudėtingi.
Danutė: Bet aš ir anksčiau du ar tris kartus per metus keliaudavau po Europą ar Ameriką. Man nėra būtini deimantai. Nesijaučiu su jais labai jaukiai.
Manau, vyras dovanoja deimantus ne tik iš meilės, bet ir norėdamas parodyti statusą, prieš kitus pasipuikuoti, kad turi pakankamai pinigų.
Raimundas: Iš dalies taip ir yra. Bet aš žinau, ką reiškia skursti. Kai įsikūrėme Amerikoje, nebuvo lengva, prisimenu, kaip žiemą duše vanduo užšaldavo. Dabar žinau, ką reiškia būti gana turtingam. Tad galiu visiems atsakingai pasakyti: geriau būti turtingam negu vargšui.
Lietuvoje girdžiu sakant, kad laimė – ne pinigai. Žinoma, kad ne pinigai, bet daug lengviau gyventi turint pinigų. Tada greičiau ir laimę rasi.
– Neretai manoma, kad viešumoje vyresni žmonės turi elgtis santūriai ir nedemonstruoti jausmų, kaip jūs darote?
Raimundas: Na, jei nesame apsipykę, visada elgiamės romantiškai.
Danutė: Tai tu būni supykęs, ne aš. Aš viską mėgstu nuleisti juokais.
Raimundas: Kai buvau jaunuolis, Amerika išgyveno seksualinę revoliuciją. Gal todėl dabar į daugelį reiškinių žiūriu kitaip nei Lietuvoje. Čia žmonės vengia rodyti jausmus.
– Kokius savo vyro bruožus labiausiai išskirtumėte?
Danutė: Negaliu tų bruožų išvardyti kaip apibrėžimo. Tai lyg kažkokia chemija, kuri mums susitikus stipriai suveikė – ir daryk, ką nori. Man šis žmogus tiko.
– Kas jūsų namuose šeimininkauja?
Danutė: Abu.
Raimundas: Mėgstu pasisukioti virtuvėje, bet Danutė irgi puikiai gamina. Neseniai namie išsitraukiau veršienos faršo, buvo likusi paprika, svogūnas, tad sugalvojau paruošti makaronų su padažu.
Atvažiavo išalkusi Danutės duktė Ernesta, turėjome kuo pamaitinti.
Danutė: Mano šeimoje buvo įprasta, kad visi tam tikru metu turi susėsti prie stalo. O kai pradėjau gyventi su Raimundu, pastebėjau, kad jei jis užsimano valgyti, tiesiog atsidaro šaldytuvą ir pavalgo.
Iš pradžių buvo keista, vėliau pagalvojau, kad tai puiku. Dabar ir aš taip elgiuosi. Žinoma, kai pasigaminame pietus ar vakarienę, kartu sėdame prie stalo, bet jei norime užkrimsti, vienas kito leidimo neprašome.
– Prisipažinote išmokusi žaisti golfą.
Danutė: Aš tikėjausi, kad Raimundas su manimi žais. Kartą jis nuėjo į aikštyną, ir viskas. Daugiau neprikalbinu.
Raimundas: Kada norėsiu, tada eisiu. Golfas neseniai Lietuvoje pasidarė madingas, o aš Amerikoje prieš 25 metus jį žaidžiau. Iš Amerikos atvežiau puikias golfo lazdas, Danutė gali žaisti kiek tik nori. Lietuvoje panaudojau lazdą maždaug po 23 metų pertraukos ir apsidžiaugiau, kad tiesiai ir toli mano kamuoliukas nuskriejo.
Danutė: Mudvi su Ernesta žaidžiame tenisą arba golfą. Raimundo aš nekviečiu.
– O ką abu darote mielai, be įkalbinėjimų?
Danutė: Mėgstame pasyvų poilsį.
Raimundas: Dar per anksti atsakyti į šį klausimą. Viena aišku, kad mums abiem patinka keliauti.
Danutė: Mėgstame padiskutuoti apie politiką. Raimundas labiau domisi, kas vyksta Amerikoje, aš – kas Lietuvoje.
– Neretai moterys skundžiasi, kad jų vyrai nemėgsta plepėtis.
Raimundas: Aš mėgstu. Kartais Danutė sako, kad per daug kalbu. Žinoma, mažiau kalbu negu ji, bet pakankamai.
Danutė: Tikrai ne mažiau kalbi. Tik aš greičiau ir trumpiau pasakau, o Raimundas kalba su išvedžiojimais, neskubėdamas.
Raimundas: Tai, kad abu mėgstame pakalbėti, – ir gerai, ir blogai. Diskutuojant galima išsiaiškinti, kaip jaučiasi artimas žmogus, kas jam patinka, kas nepatinka.
Bet atsiranda ir galimybė ginčams, tad svarbu nesusipykti.
Danutė: Svarbiausia – nepradėti vienas kito įžeidinėti.
– Ar patarinėjate vienas kitam, kaip rengtis?
Raimundas: Neprašau patarimų.
Danutė: Ir aš neieškau patarimų, bet Raimundas juos dalija.
Raimundas: Na, tu šiandien manęs paklausei, kurią suknelę vilktis. Pasakau nepiršdamas savo nuomonės, kad geriau tiks šviesi, nes man gerai ir vienaip, ir kitaip. Danutė visada atrodo gražiai.
– Ar tenka kovoti su pavydo jausmu?
Raimundas: Aš neturiu šio jausmo. Žmonės gali nesutarti, susiginčyti, bet pavydas yra pati blogiausia emocija.
Danutė: Ir aš neturiu šio jausmo.
– Dažnai kalbate vienu metu, abu esate emocingi, mėgstate dominuoti. Kas daro porą harmoningą?
Raimundas: Gyvenimas sukasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Tiesiog neįmanoma nuspėti, kur pakryps gyvenimo vėtrungė. Aš ilgą laiką gyvenau vienaip, po to likau našlys ir mano gyvenimas kitaip pakrypo. Dabar vėl naujas etapas.
Savotiškai įdomu. Pasikeitimai manęs netraumuoja.
Danutė: Aš galiu su daug kuo susitaikyti. Raimundui tik nevalia peržengti ribos, už kurios yra mano vaikai, šeima. Mudu susitarėme, kad apie artimuosius vienas kitam nesakysime jokio blogo žodžio, neprašomi nedalysime patarimų – aš kaip pantera kovosiu už savo šeimą.
Raimundas: Kad man nėra jokio reikalo peržengti tų ribų.
– Kaip kiekvienas sutariate su kito šeimos nariais?
Danutė: Labai gerai sutariame. Ernesta dažnai susiskambina su Raimundu. Jis ją konsultuoja mokslo klausimais.
Raimundas: Mano santykiai su dukterimi Laura ir keturiais anūkais yra labai šilti, nors mes nebendraujame kasdien.
Tačiau su mama esu labai artimas. Jai – 98 metai, kiekvieną dieną kalbame telefonu.
Mano mama Amerikoje gyvena atskirame name, yra sveika, puikiai protaujanti moteris, turi gerą atmintį.
Danutė su savo vaikais irgi yra labai artima. Galiu pasakyti, kad dėl vaikų nekilo nė vieno ginčo, nes panašiai vertiname šeimą.
– Ką dar norėtumėte dėl savo santykių nuveikti?
Raimundas: Aš pasakysiu pirmas, nes Danutė vis tiek daugiau kalbės.
Danutė: Netiesa. Tu man žodžio neleidi pasakyti. Tik kalbi ir kalbi.
Raimundas: Aš norėčiau, kad mes pajustume tvirtą bendrumą ir kad smagiai, su polėkiu ir prasmingai gyventume. Tik tai ir yra svarbu.
