Jaunavedžių pramogos ir fotosesijos – tarp senų tautinių rakandų

Paprastas, jokių istorijos mokslų nekrimtęs Uoginių kaimo gyventojas Adomas Petrauskas kadaise ėmė rinkti etnografinius bei archeologinius eksponatus ir senovinius giminės trobesius pavertė muziejumi. Jis svetingai sutikdavo vestuvininkų pulkus, aprodydavo jiems savo turtus, mokė jaunavedžius, kaip gyventi sutariant. Savamokslio muziejininko triūsas nenuėjo perniek, Uoginiai ir dabar nuolat sulaukia vestuvininkų porų.

Daugiau nuotraukų (1)

Gailutė Kudirkienė, Saulė Balandytė (panskliautas.lt)

Jul 20, 2014, 1:01 PM, atnaujinta Feb 11, 2018, 8:44 PM

Jaunikis išvydo pirmąkart

Į atokiau nuo pagrindinių Kupiškio rajono kelių įsikūrusius Uoginius savaitgaliais dažniau skrieja gėlėmis ir baltais kaspinais padabinti automobiliai. Vestuvininkai A.Petrausko muziejų renkasi ir fotosesijoms, ir įdomiai ekskursijai.

Kupiškėnai Regimantas ir Jolanta Valackai reikšmingiausią savo gyvenimo žingsnį taip pat nusprendė įamžinti prie senovinių, savo krašto praeitį menančių eksponatų.

Jolanta yra vietos gyventoja, Uoginių muziejuje ji jau buvo lankiusis, o iš Kauno rajono kilęs jos sutuoktinis tik per vestuves pirmą kartą išvydo unikalioje sodyboje sukauptų liaudies buities vertybių lobyną.

„Norėjom ne vienadienių, o dvasingesnių dalykų. Tai yra mūsų tautos paveldas, tradicijos, papročiai. Smalsu pažiūrėti, kaip buvo senovėje. Daugelio daiktų paskirties net nežinojom, klausėm muziejininkės, kam jie buvo naudoti“, – sakė jaunamartė.

Jaunavedžiai aiškino, kad fotografuotis į kaimo muziejų važiavo dėl to, jog norėjo tikrų vertybių, o ne plastiko ir blizgesio.

Kupiškis – gražus miestas, jame daug vertingų Henriko Orakausko skulptūrų, estetiškai sutvarkytų vietų, bet visa tai kol kas tėra naujos dekoracijos.

Žavisi natūralia aplinka

Jaunavedžiams atrodė, kad pozuoti nuotraukoms, kurios liks visam gyvenimui ir primins šeimos gimimo dieną, muziejinė A.Petrausko sodyba tinkamesnė. Ji – stabilumo ir laiko patikrintų vertybių simbolis.

„Mums ir mūsų draugams artima etnokultūra, folkloras, žaviuosi tuo, kas natūralu, tikra. Visi tie buitiniai rakandai, baldai, austinės lovatiesės spinduliuoja šilumą. Pavaikštai tokiuose namuose ir tarsi praregi, suvoki, kas žmogaus gyvenimo aplinkai iš tiesų reikalinga, o kas – tik trumpalaikės mados. Kokie gražūs senųjų audinių raštai, nėriniuoti pagalvių užvalkčiai, tikro medžio kėdės ir daugybės alkūnių nugludinti stalai. Kai įsigysim sodybą, A.Petrausko muziejaus aplinka man bus pavyzdys, kaip norėčiau susitvarkyti“, – kalbėjo J.Valackienė.

Supo vygę ir sėdėjo Žalčių soste

Jolantos ir Regimanto pasivaikščiojimą po muziejaus erdves fiksavo kupiškietis fotografas Dainius Rinkevičius.

Jaunavedžiai pozavo senoviškame, kaimiškai apstatytame kambaryje, supo ant virvių pakabintą lopšį, prisėdo ant vietinės kaimo audėjos austa lovatiese dengtos lovos. Apsilankę gyvenamojo namo gale, kuriame atkurtas dūminės pirkios interjeras, suko akmenines girnas, kilnojo įvairius medinius virtuvės rakandus.

Jaunoji žmona gavo pastumdyti ir senovišką vaikišką vežimėlį, kuriame tikriausiai užaugo ne viena kažkurio kaimo gyventojų karta.

Jaunavedžiai fotografavosi šalia klėties, vaikščiodami akmenų alėja, atsisėdę į keistus ir paslaptingus, iš medžio šakų supintus Žalčių sostus.

Nuotaka atsisėdo ir į audimo stakles, ir prie verpimo ratelio.

Galima liesti ir čiupinėti

„Jokiame muziejuje eksponatų liesti negalima, o čia viską leidžiama į rankas imti. Jaunavedžiams buvo įdomu ir kultuvę paturėti, ir sviesto muštokę pataukšenti, senovines reples, anglimis kūrentą lygintuvą ar aprūdijusį pjūklą iš arti apžiūrėti, per molio puodynės raštus ranka perbraukti. Išėjo ir rimtų, ir humoristinių nuotraukų“, – kodėl ši aplinka fotosesijoms darosi vis patrauklesnė, aiškino D.Rinkevičius.

Fotografas čia atvažiuoja jau ne su pirmais vestuvininkais. Jaunavedžiai yra sakę, kad tautos kultūros turtų pilni namai jų šventei suteikia išskirtinį atspalvį, prideda solidumo ir prasmingumo. Fotosesija šalia kelių kartų istorijos atrodo tarsi šeimos ilgo gyvavimo simbolis, jos tvirtumo garantas. Muziejinis sodybų kompleksas tampa išsigelbėjimu, kai vestuvių dieną lyja.

D.Rinkevičius prisiminė pernykštę gegužę, kai nuo ryto iki vakaro pliaupė lietus ir fotografuoti lauke nebuvo įmanoma. Tą kartą jaunieji visą pusdienį praleido A.Petrausko muziejuje. Pavyko ne tik gražios nuotraukos, jauni žmonės iš muziejininkės gavo ir daug įdomios informacijos.

Jaunavedžius įtraukė į darbus

Pernai susituokę panevėžiečiai Mantas ir Gitana Misevičiai nė nesvarstė, kur rinktis vietą vestuvių fotosesijai.

Gitana prisiminė beveik prieš 10 metų vykusias sesers vestuves, kurių pagrindinės nuotraukos buvo darytos A.Petrausko muziejuje.

Liaudies kultūros lobių pilni namai masino išskirtinumu ir artimais širdžiai dalykais. Abu Misevičiai yra kilę ir Kupiškio rajono. Mokykliniais metais Gitana šoko tautinių šokių ansamblyje „Vijūnytė“.

„Vestuvėms nesinorėjo pompastikos, rinkomės paprastą, bet tuo pačiu ir prasmingą aplinką“, – sakė pora.

Ir Mantas, ir Gitana muziejuje jau buvo lankęsi, vykdami su fotografu Arūnu Švelna į fotosesiją žinojo, ko tikėtis, tačiau muziejuje patyrė ir siurprizų. Muziejininkė ne tik pasakojo apie eksponatus ir anų laikų lietuvių gyvenimo būdą, bet ir jaunavedžius gyvai įtraukė į veiksmą. Kad patektų į seklyčios vidų, jie privalėjo atlikti nurodytus darbus.

„Mantas gavo perskelt malką, aš į senovinius drobinius vystyklus vysčiau lėliuką, senu papročiu vyras mane į trobą turėjo pernešti per slenkstį“, – vestuves papildžiusiomis atrakcijomis džiaugėsi Gitana.

Pabrolių ir pamergių pulkui buvo didelė atrakcija iš medinio šulinio pasisemti vandens ir gerti jį iš molinio ąsočio. Miestietės merginos pirmą kartą gyvenime rankose laikė medinę ližę, kuria į krosnį šeimininkės anais laikais šaudavo duoną.

Iš visų muziejaus eksponatų jaunajai labiausiai patiko medinis vežimėlis kūdikiui, o vyrai vis ėjo ratais apie senovinius ūkio įrankius.

Suprato, kodėl mėgo J.Baltušis

A.Petrauskas ir pats priimdavo vestuvininkus. Labai mėgstantis bendrauti su žmonėmis jis negailėdavo laiko tam ir niekad neimdavo užmokesčio. Nebent svočios kokį pyragą atsisveikindamos svetingajam šeimininkui palikdavo.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė prieš bemaž trisdešimtį metų pati tapo ta laimingąja, kurios šeimos santuoką taip pat savotiškai palaimino A.Petrausko ranka.

Dabar taip jau atsitiko, kad muziejininkė pati rūpinasi A.Petrausko palikimu, jo vertybių perdavimu jaunajai kartai.

Kaip prisiminė V.Aleknienė, kažkas iš jos vyro artimųjų patarė per vestuves nuvykti ne tik prie Kupiškio marių, bet ir užsukti į seną A.Petrausko sodybą. Tada ji, iš Rokiškio rajono atvykusi istorijos mokytoja, nei Kupiškio krašto, nei šio žmogaus nepažinojo. Tik po pirmojo susitikimo suprato, kodėl su juo, krašto istorijos, senienų fanatiku, taip mėgo paplepėti rašytojas Juozas Baltušis.

Vienas obuolys, bet dvi pusės

Sodyboje vestuvininkus sutiko aukštas, laibas vyras. Jis aprodė savo muziejų ir iš visos svitos tik jaunavedžius bei svotus pakvietė lipti į savo sumeistrautą bokštą.

Saujoje jis laikė obuolį.

„Va, vienas obuolys. Kai jį perpjausime, atsiras dvi pusės. Kai suglausime – vėl liks vienas obuolys. Taip ir šeimoje: būsit du, bet dažnai, kai užklups sunkumai, teks glaustis ir susijungti, kad tuos išbandymus atlaikytumėt“, – maždaug tokius A. Patrausko žodžius prisiminė V.Aleknienė.

Dar sodybos šeimininkas pasidžiaugė, kad jaunavedys – kupiškėnas, o jo žmonai palinkėjo pamilti Kupiškio žemę. Taip ir atsitiko – čia šeima įleido šaknis, užaugo vaikai.

Į bokštą dar galima lipti

„A.Petrausko sodyba nuo to laiko nedaug pasikeitė. Gal tada tik natūralesnė, labiau apžėlusi buvo – juk šeimininkas jau garbų amžių skaičiavo, neturėjo jėgų ja rūpintis. Dabar mes, muziejininkai, prižiūrime valstybei padovanotą muziejų ir lopinį žemės. Tas bokštas, į kurį lipome jauni, dar stovi, galima ir dabar užlipti, bet jau tariamės, kad reikia jį kiek palopyti“, – pasakojo V.Aleknienė.

Muziejaus direktorė sakė labai apsidžiaugusi ir pritarusi vienos darbuotojos minčiai A.Petrausko sodyboje priiminėti vestuvininkus. Tradicija greit paplito, jaunavedžiai jau daug metų suka pro šios sodybos vartus.

Tiesa, vienu metu buvo užsimota į ceremonijas kviestis „Kupkėmio“ etnografinį ansamblį, kad šis diriguotų vestuvėms su senoviniu atspalviu, bet geri norai atsimušė į daugybę sunkumų – menkas finansines galimybes, etnografinio ansamblio užimtumą.

V.Aleknienei neteko girdėti, kad kas nors iš vestuvininkų būtų nusivylęs apsilankymu A.Petrausko muziejuje.

Pradėjo nuo dukters vyžos

Adomas Petrauskas gimė 1914 m. spalio 6 d. Kupiškio rajone, Uoginių kaime. Šis kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1585 metų. Uoginiuose praėjo trijų Petrauskų giminės kartų gyvenimas.

A.Petrauskas, baigęs keturis Uoginių kaimo mokyklos skyrius, atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, liko gyventi tėvų namuose, tęsė giminės išskirtinį bruožą – savitą bendravimą su gamta ir Dievu, tad daug kas jį vadino keistuoliu.

Per vienerius metus vyras palaidojo tėvą ir žaibo nutrenktą sūnaus besilaukusią žmoną. Teko vienam, paskui su antra žmona auginti dukrą Onutę.

Muziejus A.Petrausko tėvo žemėje atsirado nuo mažos vyželės. Klėtyje per vieną suėjimą timptelėjus virvelę, nukrito dukters vyža. Tėvas pakabino apavą ant virvelės ir pasakė: „Bus muziejus.“ Per ilgus metus sodyba išties virto unikaliu muziejumi. Suspėjęs atšvęsti savo 90-ties metų jubiliejų A.Petrauskas 2004 m. gruodžio 11 d. iškeliavo Anapilin.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.