Sporto žinių vedėją G.Grikštaitę pažinsi iš tolo. Moters ūgis – 187 centimetrai. Kai greta eina šviesiaplaukė, vos keliais centimetrais žemesnė Gabija, nekyla abejonių, kad tai – motina ir dukra.
Kai susitikome, abi ruošėsi jaunučių Europos B pakopos čempionatui Taline, kuris truks iki rugpjūčio 10 dienos. Gabija su lagaminais keliavo į rinktinės stovyklą, jos motina kaupėsi palaikymo šūksniams.
„Į varžybas atvažiuos mama ir tėtis. Jie turbūt didžiausi mano gerbėjai“, – sakė G.Meškonytė. Jos tėvas – sporto komentatorius Tautvydas Meškonis – taip pat yra krepšinio aistruolis.
G.Grikštaitė tikino, kad krepšinis Gabijai labai svarbus. Mergina su malonumu laksto po aikštę. Ji žemesnė už motiną, žaidžia kitoje pozicijoje nei jaunystėje Gintarė, tačiau krepšinio subtilybes supranta geriau nei motina paauglystėje.
Sporto žurnalistė nesitikėjo, jog krepšinis bus toks reikšmingas dukrai, ir net bandė ją perkalbėti, kad nesirinktų sunkaus krepšininkės kelio. Tačiau Gabija kol kas neperkalbama.
G.Grikštaitė pasakojo, kad jos sėkmingai pradėtą krepšininkės karjerą nutraukė paslaptingas sveikatos sutrikimas. Moteris viliasi, kad dukrai neteks patirti to, ką iškentė ji.
– Kas jus paskatino tapti krepšininke?
G.Grikštaitė: Tokia buvo šeimos tradicija. Mano vyresnioji sesė ėjo žaisti ir aš ėjau. Abi žaidėme ir „Kibirkštyje“, geriausioje tuo metu Lietuvos komandoje, ir rinktinėje. Turėjau eiti ir siekti rezultatų.
Būdama vos 15-os pradėjau žaisti moterų komandoje. Turėjau nepaprastai gerus pedagogus. Mane auklėjo Šarūnas Gedminas, paskui moterų krepšinio legenda Algis Gedminas, Valentinas Kanapkis.
Beje, V.Kanapkis ir Gabiją dabar treniruoja. Aš jam vis sakau: „Neskriauskit man vaiko.“ Pasitikiu juo, kai tikina, kad dukra gali gerai žaisti.
Gabijos irgi niekas į krepšinį nestumia. Ji pati užsidegusi. Aišku, būna periodų, kai nesiseka, tuomet ją reikia padrąsinti.
– Kodėl jus stebina, kad dukra panirusi į krepšinį?
G.Grikštaitė: Stengiamės to neakcentuoti, bet ji užaugo su kamuoliu. Kai Gabija gimė, jau nebežaidžiau krepšinio, bet komentavau rungtynes. Senelis, su kuriuo Gabija leisdavo daug laiko, irgi buvęs krepšininkas, žaidęs Lietuvos rinktinėje.
Visa šeima – krepšininkai. Ir aš, ir sesuo, ir pusbroliai, ir dėdės. Visuomet žaisdavome šeimų turnyre.
Mergaitė su seneliu žiūrėdavo visas krepšinio rungtynes. Ji net apsimaudavo šortukus. Ant sienos buvo pritaisytas krepšinio lankas. Nuo dvejų metų su seneliu mėtydavo į tą krepšį.
Sakydavome, kad tai – vaikiškas pomėgis, mergaitė tiesiog neturi ką veikti. Bet jau būdama penkerių ji tiek daug žinojo apie krepšinį, kad visi aplinkui stebėjosi.
Vos pradėjo skaityti, įniko į knygas apie krepšinį, filmus irgi žiūrėjo apie krepšinį.
Nenorėjau, kad ji rinktųsi krepšinį. Sakiau – juk tiek kitų galimybių. Žaisti krepšinį kainuoja daug sveikatos.
Gabija lankė ir plaukimą, ir šokius, ir gimnastiką, ir dainuoti mėgino. Galiausiai pasakė: „Jei neleisi į krepšinį, eisiu į futbolą.“ Tada nusileidau.
Vaikystėje ir aš labai norėjau lankyti baletą. Ir lankiau keletą metų. Bet reikėjo rinktis tarp baleto ir krepšinio – nugalėjo krepšinis.
Gabija: Labiausiai iš kitų būrelių patiko plaukimas ir šokiai. Dabar labai mėgstu paplūdimio tinklinį. Jei turiu laisvo laiko, einu žaisti.
G.Grikštaitė: Jai reikia žaidimo su kamuoliu. Tai ir nuostabiausia – aikštėje ji ne dirba, o žaidžia ir mėgaujasi. Bet jei nepasiseka, tuomet visiems aplinkui būna labai sunku.
Pavasarį patyrė traumą. Porą mėnesių negalėjo sportuoti. Mąsčiau, kad tuo metu man geriau būtų kraustytis iš namų. Ji labai išgyveno dėl nesėkmės: „Mama, man neskauda. Aš žaisiu, aš noriu.“ Sakydavau, kad gydytojai neleidžia. „O tu paprašyk“, – atšaudavo man dukra.
– Ar jau yra buvę sunkių akimirkų, kai ketinote mesti krepšinį?
Gabija: Ne kartą esu sakiusi, kad nebežaisiu. Būna nesėkmingas laikas – mėnuo ar trumpiau. Kartais atrodo, kad nereikia tiek aukotis, kad galiu ką nors kita nuveikti. Bet kai pasiseka, norisi žaisti dar daugiau.
Mesti krepšinio nenoriu vien dėl draugų. Komandose jų labai daug. Atrodo, jei mesčiau, negalėčiau su jais leisti tiek daug laiko.
G.Grikštaitė: Juokingiausia, kad kai labai nepasiseka, Gabija mane kaltina: „Tu verti mane žaisti krepšinį.“ Tada jai primenu: „Juk sakiau tau nežaisti.“
– Kai porą mėnesių Gabija negalėjo sportuoti, ar tai buvo sunki trauma?
Gabija: Buvau pasitempusi kelio raiščius.
G.Grikštaitė: Kelių traumos visada labai rimtos. Visa laimė, kad raiščiai netrūko, o buvo tik patempti. Jei trūksta raiščiai, reikia daryti metų pertrauką.
– Jūs atsisakėte krepšinio, nes neatlaikė sveikata. Kas nutiko?
G.Grikštaitė: Jaunystėje buvo labai sunku.
Krepšinį lioviausi žaisti būdama 20-ies. Nuo per didelio fizinio krūvio pakildavo labai aukšta temperatūra – net per 40 laipsnių. Visus metus mane tyrė, visur vežiojo pas gydytojus, bet nerado priežasties. Iš pradžių manė, kad peršalau, bet tai buvo pervargimas.
Žaidžiau įvairiose rinktinėse, treneriai matė, kad esu jauna, tvirta, manė, jog galiu daug pasiekti. Krūviai buvo didžiuliai. Visi man norėjo gero, bet organizmas neatlaikė.
Atsimenu, po aštuntos klasės buvusios Sovietų Sąjungos jaunių rinktinės stovykloje per 12 dienų numečiau 9 kilogramus. Kasdien buvo po 3–4 treniruotes. Krūviai buvo milžiniški.
Po pertraukos grįžau žaisti krepšinio, bet žaidimo lygis nebebuvo toks aukštas. Be to, bijojau pervargti – tausojau save.
Dabar mokslas daug ką pakeitė. Yra priemonių sportininkams ištirti. Treneriai žino jų silpnas vietas, neužkrauna per didelio krūvio.
– Nebijote, kad ir Gabiją ištiks tokios negandos?
G.Grikštaitė: Bijau, bet kas iš to? Stengiuosi saugoti ją, kiek galiu. Ir trenerių prašau, kad jei yra rungtynių, kuriose ji galėtų nežaisti, geriau tegu nežaidžia. Federacija turėtų vertinti, koks vaikų krūvis. Jauni sportininkai nepasakys patys, kad jiems per daug.
Sporto mokykla, gimnazija nori, kad vaikai joms atstovautų; moterų lygoje reikia žaisti, jei nori tobulėti. Taip ir susideda krūvis.
Gabija: Būdavo, kad vidury sezono, kai per savaitę būdavo penkerios ar šešerios rungtynės, nieko daugiau nesinorėdavo. Pamokos, treniruotės, rungtynės – norėjau pailsėti. Kai jų sumažėjo, pasidarė lengviau.
Savaitgaliais retai būna abi laisvos dienos. Gerai, jei ištaikau vieną, kai nereikia nei sportuoti, nei ruošti pamokų.
Geriausiai pasiilsiu, kai gulėdama lovoje žiūriu serialus. Parsisiunčiu visokių iš interneto – apie vampyrus, jaunąsias melages ir panašių.
– Kokiomis dar temomis, be krepšinio, namie kalbatės?
G.Grikštaitė: Apie viską kalbamės. Mano mama kartais juokiasi: „Norėjai asmenybės? Užsiauginai!“ Nuo dvejų metų dukters klausdavau, kur eisim, ką darysim, ko ji norėtų?
Aš nesu namie viršininkas. Gabija kartais pakritikuoja mano darbą. „Kodėl nepranešei to ir to? Taigi čia pagrindinė naujiena!“
Kai neseniai Brazilijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas, aš ir Gabija palaikėme skirtingas komandas.
Ypač smagu, kai rungtyniaujant „Real“ ir „Barcelona“ ekipoms viena serga už Cristiano Ronaldo, kita – už Lionelį Messi.
Gabija: Mamos nuomonė man svarbi ar bent įdomi daugeliu klausimų. Ji yra mano draugė socialiniame tinkle, tačiau ne visada noriu rodyti jai, ką ten turiu.
Kartais pasitariu su mama, kaip rengtis, bet nebūtinai darau, ką ji sako. Pakalbame truputį ir apie drauges, bet ji per daug nesikiša.
G.Grikštaitė: Aš tik sakau: būk protinga. Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Jei padarei ką nors negera kitam, vėliau tau atsirūgs.
– Kaip nors baudžiate dukrą?
G.Grikštaitė: Po penkių minučių pamirštu, kad žadėjau nubausti. Gabija tai puikiai žino ir kartais tuo naudojasi.
Gal kelis kartus ir esu kaip nors nubaudusi, bet diržiuko nėra gavusi. Dažniausia bausmė – eiti anksčiau miegoti.
Bet neretai aš būnu tokia pavargusi, kad pirmiau už dukrą užmiegu.
– Kas namie atsakingas už maistą? Ar Gabijai taikote kokias nors dietas?
G.Grikštaitė: Už maistą ir gerą mitybą atsako mano mama, Gabijos močiutė. Seneliai gyvena tame pačiame name kaip ir mes.
Gabija: Močiutė dažniausiai ruošia tai, ką mėgstu.
Kiekvieną dieną grįžusi iš mokyklos ar vakarais valgau jos paruoštus patiekalus – makaronus, picą, kepsnius, bulvių plokštainį. Man skaniausi – makaronai ir pica.
G.Grikštaitė: Skaniausi bulvių traškučiai ir gazuoti gaivieji gėrimai. (Juokiasi). Bet mes leidžiame suprasti, kad tokia mityba mums nepatinka.
– Kaip Gabijai sekasi mokslai? Kas padeda ruošti pamokas?
G.Grikštaitė: Mano mama anksčiau dirbo pedagoge, dėstė ne vieną discipliną – fiziką, informatiką, matematiką. Gabijai yra dar vienas patogumas – už knygų – ir pas močiutę, jei ko nors nesupranta. Pamokų ji praleidžia iš tiesų daug.
Per praėjusius mokslo metus žaidė penkiuose čempionatuose. Kartą, atstovaudama savo Vytauto Didžiojo gimnazijai, visus 63 taškus per rungtynes pelnė viena Gabija.
Niekas kitas neįmetė nė vieno taško. Po rungtynių dukra pasikeitė krepšį ir išvažiavo į Šiaulius žaisti su moterų komanda. Toks gyvenimas vyksta po pamokų.
Kai ji važiuoja iš mokyklos autobusu, seneliai ateina iki stotelės, paima knygas, įduoda sportinę aprangą, ir Gabija važiuoja tiesiai į treniruotę.
Gabija: Močiutės pagalbos prašau, kai nesuprantu fizikos ir matematikos. Kai nebūnu savaitę, jaučiu, kad atsilieku. Sunku būna, kai susikaupia daug kontrolinių darbų ir per vieną dieną reikia parašyti kokius tris.
Bet nepasakyčiau, kad atsilieku. Šiemet pažymių vidurkis buvo 8,8. Anksčiau, kai mokiausi vidurinėje, o ne gimnazijoje, pažymių vidurkis buvo dar didesnis. Dabar klasėje esu per viduriuką.
G.Grikštaitė: Galima ir geriau. Net jei vidurkis būtų 10, sakyčiau, kad galima pačiai su savimi varžytis ir siekti geresnių rezultatų. Žinau, kad kuo dabar bus sunkiau, tuo paskui bus lengviau.
– Gabijai kilti į krepšinio aukštumas labiau padeda jūsų tėvai ar Tautvydo šeima?
G.Grikštaitė: Tautvydas buvo krepšinio mėgėjas. Jis nežaidė profesionalioje komandoje.
– Prasitarėte trokštanti gyventi Kretos saloje. Kodėl? Kaip mama į tai reaguoja?
Gabija: Man patiko, kad žmonės ten laimingesni, kad ten karšta, yra baseinų.
Smagiau, kai visi aplinkui šypsosi, yra paslaugesni. Lietuvoje dažnai sutinku nepatenkintų žmonių.
Lietuviai patys kartais netiki, kad gyvenimas geras. Patys susikuria problemų, kurių nėra. Be to, žmonės labai daug dirba, neturi kada pasidžiaugti. Kretoje žmonės ramesni ir labiau atsipalaidavę.
G.Grikštaitė: Gabija nemėgsta neigiamų emocijų, visą laiką šypsosi. Jai nepatinka surūgę žmonės ir tie, kurie kitiems užkrauna savo problemas.
Gabija: Kol kas nenoriu išvažiuoti iš Lietuvos, bet patiktų pagyventi Jungtinėse Valstijose. Ta šalis atrodo pilna naujovių.
G.Grikštaitė: Sunku vertinti, kol nesi buvusi šalyje. Yra sukurtas įvaizdis, kad Amerika – svajonių šalis.
O kai pasiūliau Gabijai važiuoti žaisti į Ameriką, ji atsakė, kad geriau Lietuvoje.
Manau, kad jauniems žmonėms reikia pabūti kitose šalyse – pagyventi ar pastudijuoti. Ir Gabiją išleisčiau. Aišku, verkčiau, bet išleisčiau. Noriu, kad jai būtų gerai.
– Dažniausiai liepos pradžioje išvažiuojate iš Lietuvos švęsti savo gimtadienio. Kur šiemet šventėte?
G.Grikštaitė: Šiemet iš anksto planavau atostogas Balio saloje ir Singapūre. Keliavome su draugais gegužę, tad gimtadienio sulaukiau Lietuvoje.
Po čempionato planuojame atostogauti su Gabija. Nebuvo metų, kad nevažiuotume kur nors kartu.
Gabija: Man patinka ilsėtis, kur šilta, kur jūra ar baseinas.
Pasideginti, pagulėti, pasimaudyti – tiek ir reikia.
– Didžiausias jūsų, kaip krepšininkės, įvertinimas – bronzos medaliai, pelnyti Sovietų Sąjungos čempionate su „Kibirkšties“ komanda. O koks didžiausias jūsų, kaip žmogaus, kaip moters, gyvenimo laimėjimas?
G.Grikštaitė: Tai – mano dukra. Ji man brangiausia. Be abejo, man pasisekė ir profesine prasme, pabuvau ne vienoje olimpiadoje.
Darosi baisu, kai suprantu, kad vieną dieną Gabija užaugs ir išeis. Jau šią vasarą baisu, kai taip retai ją matau. Ji užaugo. Tas perėjimas labai sunkus. Nelengva vaiką paleisti.
Bet turiu gerą draugą šuniuką Mažių, Gabijos nusipirktą, kurį ji man palieka prižiūrėti. Tad rūpesčių namuose turiu. Mažius visą vasarą cypia prie durų, kai Gabijos nėra.
Gabija: Maltos bišonui Mažiui – treji metai. Parsinešiau jį, kai buvo kelių mėnesių. Pati susitaupiau pinigų ir nusipirkau. Labai norėjau šuns draugo, kuris visada būtų namie.
Prieš tai turėjau katę, bet ji buvo agresyvi, dažnai draskydavosi ir kandžiodavosi.
G.Grikštaitė: Su šuniuku linksma. Neliūdžiu, kai dukros nėra. Galiu skirti daugiau laiko sau.
Esu nuolat paskendusi darbuose. Turiu net tris: rengiu sporto žinias, reportažus „Bėdų turgui“ ir kuriu filmų apie olimpiečius scenarijus.
Dabar filmuojame apie krepšininką Modestą Paulauską. Tuo labai didžiuojuosi.
63
Tiek taškų atstovaudama Vytauto Didžiojo gimnazijai per vienas rungtynes savo komandai pelnė G.Meškonytė. Visos kitos ekipos žaidėjos neįmetė nė taško.
