- Pradėkime nuo Jūsų pastarųjų mėnesių kasdienybės. Suprantu, kad laikotarpis buvo nelengvas. Kaip Jūs jaučiatės?
- Labai sunku atsakyti. Visi tokiose sąlygose jaučiasi panašiai. Esi nežinioje. Tai pareikalauja daugiausia nervų, sveikatos. Nežinai, kur esi ir kaip ilgai tu kabosi. Vyras optimistiškai į viską žiūri, yra pasiryžęs nugalėti, išlįsti iš tos bėdos. Aš einu kartu su juo, stengiuosi jį palaikyti. Bet yra sunku.
- Kada buvo sunkiausias momentas?
- Sunkiausia buvo turbūt po chemoterapijos, kai jis iš ligoninės grįždavo į namus. Trečią, ketvirtą dieną jis jausdavo stiprų vaistų poveikį. Jauties toks bejėgis, nežinai, ką daryt, negali daug kalbėt, ar guosti, ar sakyt, kadangi tai tuščias reikalas – nėra ką sakyt.
Stengiesi kuo daugiau būti kartu, kuo daugiau padėti, išpildyt jo norus. Tų norų būdavo labai mažai, nes jautėsi blogai. Šiaip mes labai ramiai priėmėm tą faktą. Atsitinka gyvenime, neišvengiami dalykai, nė vienas nežinom. Negali tam pasiruošti, bet kai atsitinka, turi iš visų jėgų susiimti.
- Jūsų vyras yra minėjęs, kad Jums galbūt buvo sunkiau, negu jam. Iš kur Jūs sėmėtės tvirtybės?
- Šalia esančiam žmogui visuomet sunkiau. Pats žmogus žinai, kiek gali kentėti, o šalia esantis nenori įkyrėt, kadangi klausimai gali erzint.
- Jūs ir vaistus leisdavote – dirbote savotišką medicininį darbą.
- Ir dabar leidžiu – kiekvieną dieną reikia. Esu jo kankintoja. Bet ką padarysi, reikia.
- Prezidentas tuo laikotarpiu norėjo išlikti aktyvus, dalyvauti renginiuose, bet nuo Jūsų gaudavo barti. Jūs šiek tiek pristabdydavote kadenciją baigusį prezidentą?
- Reikia. Kaip vaikus reikia kontroliuoti, taip ir žmones, paliestus ligos. Jie irgi apie save galvoja geriau, negu yra. O jis visą gyvenimą ką nors darydavo, dirbdavo - nuo pat mūsų pirmo susitikimo. Jam nieko nedaryti ir būti namuose turbūt būtų blogiau, negu liga.
Bet per daug nesibaidau, galvoju, kad jam reikia išeiti, jam tas padeda. Grįžus namo – kita istorija. Tuo pačiu galbūt jis galvoja, kad žmonės jį prisimena, nori matyti. Ir tas jam suteikia jėgų.
- Praėjusią savaitę prezidentas viešai sakė, kad liga dar nenugalėta. Kokia situacija yra dabar?
- Mes irgi galvojom, kad liga nugalėta, bet pasirodo – ne. Ta liga yra labai klastinga ir taip lengvai nepasiduoda. Dalis ligos yra nugalėta. Plaučiuose ir pūslėje nebėra, bet inkste taip lengvai nepasiduoda. Gydytojai ir Santariškėse, ir Amerikoje kalbasi, tariasi, ką padaryti, kad nugalėtų ir paskutinę kliūtį.
- Lapkričio 3-ią prezidentas švęs 88-ąjį gimtadienį. Ar jau žinote, ką dovanosite?
- Kai pradėjom kartu gyventi, pajamų nebuvo daug, sunkiai vertėmės ir tų dovanų neduodavom, o nusipirkdavom ką nors namams. Mūsų dovanos yra labiau abiems, namams ir prisiminimas. Svarbu prisiminti. Iškepsiu pyragą, išgersim vyno ir bus šventė. - Turbūt ne pirma paklausiu, bet koks yra sėkmingų santykių receptas? 60 metų pragyventa kartu, tai iš tiesų labai daug.
- Žmonės patys turi jausti. Pagrindas yra pagarba žmogui. Kiekvienas žmogus turi savo norus, savo viziją, kaip nori gyventi. Galima juos apšlifuoti, bet nesistengti pakeisti. Žmogus pats pasikeičia, kartu gyvenant jauti, kaip reikia daryt, kada nusileist.
Jeigu gerbi ir myli žmogų, labai nesunku prisitaikyt. Tas tinka abiems pusėms. Mes irgi apsišlifavom. Iš pradžių galvojau, kad jis galėtų tą daryti ar to nedaryti, o po to pagalvojau, kokią teisę aš turiu uždrausti?
- Jūsų vardo labdaros ir paramos fondas liepos mėnesį nutraukė veiklą. Tai padaryta po 15 metų darbo. Ar negaila?
- Negaliu sakyt, kad gaila. Džiaugiuos, kad pasisekė, kad neturėjom jokių problemų, niekas mūsų neįtarinėjo dėl nešvarios veiklos.
Džiaugiuos, kad mokyklos, kurias rėmėm, taip šiltai atsiliepė, turim daug laiškų, nuotraukų. Su vyru buvom nuvažiavę į Butrimonių mokyklą. Ten mūsų kolekcija – apdovanojimai, nuotraukos, vaikų piešiniai ir dovanos. Ką gaudavom, visada laikėm fonde. Dokumentai, kaip dirbom, eis į vyro muziejų, jie mums duos kokį kampą, kur dokumentus susidėti. O visokias padėkas pasisiūlė priglausti Butrimonių mokykla.
Buvom nuvažiavę, viskas labai gražu, sutvarkyta - kambarys mūsų fondo prisiminimui. Labai džiaugiuos, kad mūsų mokyklos pradėjo bendrauti tarpusavyje. Butrimonių mokyklos kieme yra padarytas aukuras iš akmenų. Akmenis su užrašais atsivežė visos mokyklos, kurias rėmėm, ir padarė aukurą. Kai buvom šventės atidaryme, rugsėjo 1dieną, jie uždegė aukurą. Taip gražu, malonu, jauti, kad kažką nuveikei.
- Koks momentas iš fondo veiklos įstrigo labiausiai?
- Man labai didelį įspūdį padarė, kai mes pirmą kartą papuošėm eglutę Baltojoje Prezidentūros salėje. Kažkas iš mokyklų suorganizavo didelę eglę, bet Prezidentūra neturėjo tiek žaislų. Pagalvojau, kad tokia eglutė vaikams neįdomu.
Prisiminiau, kaip Čikagoje Pramonės muziejuje lietuvių eglutė daug metų laimėdavo pirmą vietą, nes tautinius ornamentus darydavom iš šiaudelių. Suradom tautodailės mokyklą ir paprašėm, kad tų žaislų padarytų iš šiaudų. Padarė ir vaikai pirmą kartą pamatė didelę eglę, papuoštą šiaudinukais.
Paprašėm, kad M.K.Čiurlionio baleto mokyklos patys mažiausieji atliktų programą. Nežiūrėjau tiek daug į šokančius vaikus, o stebėjau veidus vaikų, kurie sėdėjo ant žemės, žiūrėjo baletą ir matė, kad tokie patys, kaip ir jie, gali atlikti tokią gražią programą.
- Planuojama, kad kitų metų pradžioje pasirodys prezidento dienoraščių ir atsiminimų knyga. Ar Jūs ją skaitėte?
- Taip, perskaičiau. Ilgai truko, kol prisiverčiau paskaityti. Knygos, kurią parašė apie mane, dvejus metus neėmiau į rankas. Man tai kaip žmogaus apnuoginimas. Labai blogai jaučiausi, pergyvenau. Knygą skaičiau, buvo įdomu, nes daug kas užsimiršta.
- Knyga „Paskutinė kadencija“ buvo sutikta gana audringai. - Mane labai nustebino, kad ji tapo tokia populiari. Manau, kad žmonės nori žinoti, kas vyksta iš tikrųjų. Tikrai nėra lengvas darbas. Labai dažnai grįždavo iš Prezidentūros ir nenorėdavo kalbėti, pergyvendavo dėl ko nors. Jis labai jautrus. Dažnai sakydavau, kad jo vieta ne politikoje, būtų geras žurnalistas arba rašytojas. Politikui nelabai gerai būti tokiam jautriam. Kai buvo gaisrai, jis savyje netilpo, važiavo, kalbėjosi su žmonėmis. Daug kam gal tai atrodė kaip silpnumas.
- Kaip Jums pačiai atrodo dabartinė Lietuva?
- Pasikeitė. Tikrai matau labai daug gero. Pagražėjo išorė, prisodinta gėlyčių, labai geras įspūdis. Žmonės irgi pasikeitė, nebijo šypsotis, kalbėtis, nebėra tokie šiurkštūs. Matau didelį skirtumą ir manau, kad bus dar daugiau.
Laidos „Lietuva tiesiogiai“ transliaciją ir visų praėjusių laidų įrašus galite žiūrėti internetiniame „Lietuvos ryto“ televizijos puslapyje https://tv.lrytas.lt.
