Atgal grįžti ar gyventi su nuoskaudomis negali.
Yra mama, yra tėtis, yra vaikas – ir abu tėvai vienodai atsakingi už jo gerovę. Taip sakė praeityje garsus krepšininkas Š.Marčiulionis, pirmą kartą sutikęs atvirai pakalbėti apie du savo vaikus, su kurių motinomis jis negyvena.
– Na, tėti, būk geras, leisk nuvažiuoti ledų, – prašo dvylikametis Šarūno Marčiulionio ir Sandros Chlevickaitės (34 m.) sūnus.
– Augustai, ar padarei, ko buvau prašęs? Padėjai Juozuko (sodybos tvarkytojo. – Red.) anūkui prirauti kiaulpienių iš pievos? Ne? Tai kai pririnksi kibirą, pakalbėsime ir apie ledus, – garsusis tėtis, atrodo, visai nenusiteikęs būti geras.
– Bet kiti vaikai važiuoja dabar...
– Kiti vaikai čia yra svečiai. O tu – šeimininkas, – nukerta tėtis ir pasuka prie jo sodyboje Dubingiuose, Molėtų rajone, tenisą žaidžiančių svečių.
– Laura, gal galima, a, Laura? – gailiomis akimis, kurios suminkštintų net akmenį, Augustas žvelgia į Laurą Marčiulionę (33 m.), su kuria ką tik šokinėjo į ežerą nuo tiltelio.
– Augustai, juk girdėjai, ką pasakė tėtis? Susitariame taip – aš bėgu čia pat paieškoti grybų, o tu parink tų pienių. Po to visi valgysime ledus. Gerai? Ir Urtė tau padės. Padėsi, Urte? – Laura klausia 9-metės Urtės, Kotrynos Kirdeikytės (33 m.) ir Š.Marčiulionio dukters.
Netoliese skaitau knygą ir su smalsumu stebiu, kaip praeityje buvęs garsus krepšininkas tvarkosi su savo vaikais.
Prisipažinsiu – nustebau. Iki šiol maniau, kad Šarūnas, kurio sodyboje jo vaikai leidžia vasaras, turėtų būti visus vaikų norus pildantis „savaitgalinis“ tėtis.
O kaip Laurai pavyksta taip lengvai susitvarkyti su mylimo vyro vaikais, kurių jis susilaukė su dviem kitomis moterimis?
Š.Marčiulionį teko ilgokai kalbinti pasišnekėti apie tai, kaip jam sekasi auklėti savo vaikus.
„Gerai, jeigu nenusaldinsite straipsnio, esą koks aš geras tėtis. Bet tikrai nesu ir blogas, kaip kartais piešiama. Esą vaikų pridarė, primėtė. Noriu tik teisybės“, – pagaliau nusileidžia mano įkalbinėjimams Lietuvos krepšinio legenda.
Svarbiausia jam – vaiko gerovė. Bet kai susitikome pasikalbėti, Šarūno nuotaika nebuvo pati geriausia.
Į viešumą iškilo, kad jo sūnaus motina S.Chlevickaitė esą siekia asmeninio bankroto, nes nebeišsimoka banko paskolos už nupirktą namą.
Moteriai teko bankui įkeisti ir namą, ir butą, kuriame ji dabar gyvena su Augustu ir su kitu draugu susilauktu šešerių metų sūneliu.
Kai paklausiau, kaip jis vertina tokią situaciją, kai auginančios turtingo ir žinomo vyriškio vaiką moterys nejaučia atsakomybės už savo veiksmus ir nuolat laukia, kad vaiko tėvas viską išspręstų, Šarūnas tik mostelėjo ranka.
– Ne tai svarbiausia. Man malonumas rūpintis savo vaikais, juos auginti. Bet ši situacija kenkia vaikui, todėl jos nutylėti negalima.
Ji galėtų būti pamoka ir kitiems – prieš priimant rizikingus sprendimus, įsiskolinant bankui reikia gerai apgalvoti savo veiksmus, kad nepakenktum vaikams.
Su sūnaus motina taip išėjo, kad negalėjome kurti bendro gyvenimo. Visi darome klaidų.
Bet yra vaikas, ji yra motina, aš esu tėvas, mes abu vienodai įsipareigoję savo vaikui.
O dabar taip atsitiko, kad mūsų sūnus nebeturi namų, nes ir butą, kurį sūnui nupirkau tik jam gimus, motina, man nežinant, taip pat įkeitė bankui. Esu tikrai piktas.
Gimus sūnui jis nupirko ne tik butą su baldais, kelias transporto priemones, kaip jis pats sako, motinai, bet ir sutarė kas mėnesį jai mokėti nemažą pinigų sumą.
Moteris gyveno savo gyvenimą, atsirado draugas, gimė sūnus, visi apsigyveno tame pačiame bute.
– Negaila, nors sūnui sąlygos ir pablogėjo. Gal todėl jis daugiau laiko praleidžia pas mane. Dėl vieno neramu – atsirado melo.
Vieną dieną Sandra paprašė raštelio, kad aš vaikui išlaikyti moku pinigus. Esą reikia bankui dėl paskolos, ji perkanti namą. Viena pati, draugas neprisidedąs. Kaip, jūs juk šeima, yra vaikas? Puoliau jos atkalbinėti: banko paskola – tokia grandinė ant kaklo, kaip tu išsimokėsi? Gal užtektų nusipirkti didesnį butą?
Išgirdau – tu mums nepavydėk laimės, mes jauni, norime gyventi, aš dainuosiu, uždirbsiu. Parašiau tą pažymą. Aš nemaniau, kad tais vaiko pinigais bankui bus padengiama paskola ir bankui to užteks.
Tuomet dar nežinojau, kad motina vaiko butą jau buvo užstačiusi bankui. Vaikas liko be nieko. Aš nieko prieš, kad jauna moteris ieškotų sau laimės, bet ne vaiko gerovės sąskaita.
Piktas, kad melas tampa normalia būsena, ir jau matau, jog vaikas taip pat ima ieškoti įvairių lengvų kelių, išsisukinėja – čia pamelavo, ten pavėlavo. O juk 12-mečiam vaikui svarbiausi šie dveji treji metai. Teko sėsti jam ant uodegos.
Tuoj susidomiu – ką reiškia tas atsisėdimas ant uodegos?
Tik įėjusi į Š.Marčiulionio kabinetą jo įkurtoje krepšinio mokykloje užkliūvu už kartoninės dėžės, iki kraštų prikrautos knygų, sąsiuvinių.
– Čia Augusto turtas. Tuoj turi pareiti iš mokyklos, čia papietaus ir sės su mano seserimi Zita ruošti pamokų. Po to krepšinio treniruotė, vakarienė. Nakvos su kitais komandos draugais sporto viešbutyje, rytą – vėl į mokyklą.
Specialiai pasirinkome mokyklą šalia mano darbo, gali nueiti pats. Kai nakvoja pas mamą, tenka man arba mano darbuotojams važiuoti jo pasiimti ir atvežti į mokyklą.
Stengiuosi, kad jis visą dieną būtų užsiėmęs.
Neįvykdėme vasarą užduočių, perskaitėme tik „Kapitono Granto vaikus“, liko dar 20 neperskaitytų knygų, – pasakoja Š.Marčiulionis, ir aš jau suprantu, kad jo sūnui uodega tikrai prispausta.
– Turbūt nelengva būti Š.Marčiulionio sūnumi? O gal vaikas jumis labai didžiuojasi? – mėginu paglostyti griežtąjį tėvą paplaukiui.
– O gal gėdijasi? Aš juk nežinau, koks mano įvaizdis vaikui formuojamas namuose. Dabar jis mokosi rusų kalbos ir prie žodžio „papa“ (išvertus į lietuvių k. – tėtis) jam reikėjo parinkti būdvardžių.
Tai sūnelis parinko – tėtis piktas, reiklus, – nusijuokia Šarūnas. – Bet tai suprantamas dalykas. Aš juk jį verčiu daryti tai, ko jis nenori, – neišmėtyti daiktų, nevėluoti, neišsisukinėti, vyriškai nuryti nuoskaudas, o ne ieškoti pasiteisinimo – ai, kaip nors išplauksiu.
– Gal gana griežtus reikalavimus vaikams atsinešėte iš savo vaikystės? Kokia ji buvo? Pirmosios sporto pergalės, pirmosios nuoskaudos ir mažai vaikiškos laisvės?
– Taip, mane auklėjo gal truputį per griežtai. Buvo atsakomybė už tėvus, gėda prieš juos, šeimą. Ką pasakys kaimynai, giminės, jei darysiu šeimai gėdą, blogai mokysiuosi, pasirinksiu netikusius draugus?
Vienintelis mano laisvės plyšys buvo krepšinio treniruotės, kai galėjau po jų užtrukti, ledų suvalgyti – to laiko tėvai nesukontroliuodavo.
Iki šiol aš esu dėkingas sesei Zitai, kuri buvo vyresnė ir mane pamokė kai kurių gyvenimiškų dalykų.
Dabar ji daug dėmesio skiria mano sūnaus mokslui.
– Turbūt kartais vaikui ir įkyrite aiškindamas – aš vaikystėje buvau toks ir toks, vienintelius sporto batelius kreida baltindavau.
– Būtent! Stengiuosi neįkyrėti, suprantu, kad vaikams galiu suteikti nemažų galimybių.
Bet dabartinį savo gyvenimą aš susikūriau vadovaudamasis vaikystėje gautomis vertybėmis. Noriu, kad ir mano vaikai jų įgytų.
Augau viename 12 kvadratinių metrų kambarėlyje su močiute. Vienintelis mano asmeninis turtas buvo moliniai puodeliai sekcijoje – didžiavausi, kad iš jų galiu pavaišinti kava draugus. Taip norėjosi kad ir mažytės, bet savo erdvės.
Išėjau iš namų ir į Vilnių iš Kauno sportuoti atvykau 16-metis su dviem krepšiais rankose.
Viename – tėvų įdėtas maistas, kitame – sportinė apranga. Nesigėdiju to, ką gyvenime nuveikiau. Dabar noriu tik harmonijos savo aplinkoje. Aplink ir taip daug nesantarvės.
– Žinant jūsų sportinį atkaklumą, ar jau įsivaizduojate savo sūnų Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejuje JAV, į kurį prieš mėnesį buvote priimtas ir pats?
– Kad jis yra Marčiulionio sūnus ir todėl privalo žaisti krepšinį – taip nėra. Augustas pats pasirinko krepšinį žaisti, o ne lankyti. O tai įpareigoja atsisakyti kitų dalykų, susikoncentruoti. Jei matyčiau, kad neturi jokio talento, nespausčiau. Bet matau, kad turi gabumų – jei žaidžia su vyresniais, žaidimo negadina.
Pagarbą turi pelnyti pats, o ne dėl to, kad esi Marčiulionio vaikas. O jeigu manai, kad tai gyvenime tau duos daugiau pergalių be darbo, klysti.
– Įsivaizduoju, kad jūsų sūnus dažnai sau pasako – na, ir nėra teisybės pasaulyje! Kaip anuomet jūsų sodyboje Dubingiuose.
– Iš savo gyvenimo žinau – labiau motyvuoja neteisybė. Tada susikoncentruoji, sukandi dantis ir sieki savo tikslo. O jei tik pakiši vaikui pagalvėlę, jis gyvenime visada lauks, kol tėvas ar kas nors kitas pastūmės į priekį.
Tik per neteisybę – aišku, tu dažniausiai tik įsivaizduoji, kad tai neteisybė – gali kur kas daugiau pasiekti. Viską gyvenime turi užsitarnauti, – sako Š.Marčiulionis. Žinantys jo sportinę biografiją su jo žodžiais sutiks.
– Ar ir 9-metę Urtę norėtumėte matyti kaip krepšininkę?
– Ne, krepšiniui Urtė neturi nei rankos, nei akies, tad krepšininke netaps. Dabar ji lanko rankinį.
Susitarėme lengvai – paaiškinau, kad krepšinyje kamuolys yra didelis, bet krepšys mažas. O rankinyje kamuoliukas mažas, bet vartai platūs – lengviau įmesti, – juokiasi Šarūnas ir džiaugiasi, kad dėl savo jaunylės neturi jokių rūpesčių.
Šarūnas neslėpė, kad jaunystėje, kai gimė jo pirmagimė Kristė, jis neturėjo galimybių būti geras tėvas. Visą laiką, taip pat ir santuoką pasiglemžė krepšinis.
Gal todėl dabar, sulaukęs 50-mečio, jis taip siekia harmonijos su augančiais savo vaikais.
– Kaip gyvenime įvyko, taip jau įvyko. Nebegali grįžti atgal ir ką nors pakeisti ar gyventi su nuoskaudomis. Yra vaikai ir reikia galvoti apie juos. Juos auklėjant mama ir tėtis turi būti viena ranka, abu privalo galvoti, ką tam vaikui padės ant stalo.
Noriu, kad jie gyvenime ką nors gera pasiektų, nes turi proto, o aš suteikiu jiems galimybių.
Noriu vaikus ne tik aprūpinti materialiai – nupirkti jiems butus, užmokėti už treniruotes, keliones, pirkti rūbus ir visa, ko reikia. Aš noriu juos auginti, gyventi jų rūpesčiais ir džiaugsmais.
Su malonumu pasiimu juos savaitei kitai į savo namus, kai jų motinos išvažiuoja su reikalais.
Vaikai kasmet su manimi ir Laura leidžia atostogas Ispanijoje, o žiemą – JAV, kur San Diege nuomojamės didelį šeiminį namą.
Norisi su jais būti dar daugiau, drauge kurti jų gyvenimą, bet vaikai turi ir savo dienotvarkę, savo įsipareigojimus, privalo jų laikytis.
– Jūs su Laura dar nesusilaukėte vaikų, ir jai teko kad ir gerosios, bet tiktai tetos vaidmuo. Ar nekyla šeimoje įtampos, kai su jumis nuolat ir du jūsų vaikai?
– Laura mano vaikams ne teta, o Laura. Pavadinčiau ją ir Kalėdų Seneliu, nes ji visada mato, ko reikia vaikams, ir priperka glėbius drabužių, dovanų.
Laurai aš labai dėkingas, kad jai užtenka išminties būnant su mano vaikais ir meilės jiems.
Juk mes dažnai ir keliaujame keturiese. Ir kasdienybėje Laurai tenka vaikus į mokyklas nuvežti, ir iš treniruočių paimti.
Bet visa tai mūsų šeimoje yra natūralus dalykas.
Gal Laura ir atlaidesnė, bet turi išminties laikytis vienos linijos.
Jei tik kuris parodysime silpnumą, vaikai tuoj tuo pasinaudos, ims manipuliuoti – čia mėgstamiausias vaikų sportas!
– Jūsų draugai tarpusavyje pasikalba, kaip jums pasisekė, kad jūsų žmona tapo Laura. Kai mato ją vasarą sodyboje nuolat apsuptą jūsų vaikų, kai visur, kur tik ji pasisuka, jaučiamas jos rūpestis, dėmesys ir meilė. Ar sulaukęs 50-mečio jau galite pasakyti, kad jūsų gyvenimas pagaliau įžengė į harmoningą etapą, kurio taip ilgėjotės?
– Pasakysiu atvirai – aš laimingas. Turiu Laurą, turiu vaikus. Ir ačiū jums už gražius žodžius apie Laurą.
Ji tikrai jų nusipelnė. Ji tokia, tokia... – staiga surimtėjęs ištaria Šarūnas ir netikėtai baigia pokalbį. Gal todėl, kad laukia kitas susitikimas, ar todėl, kad graudulys netikėtai užlieja dar norėtus ištarti žodžius.
Žavinga garbanė Laura skambiai nusikvatojo, kai jai pacitavau jos vyro žodžius.
Nieko nuostabaus, kad Šarūno vaikai jos nevadina teta ir niekada nėra pasakę: „Tu mums ne mama.“
– O kodėl turėtų taip sakyti? Aš esu reikli, bet su vaikais sutariame be jokių piktumų. Juk tai geri, nekaprizingi, išauklėti vaikai.
Bet negaliu jiems visada būti tik gerutė, turiu palaikyti tėčio liniją, ir man tai atrodo teisinga.
Man nepasakysi: „ai, palauk“ ar „tuoj tuoj“. Būna, kad pažadu – „pasakysiu tėčiui“ ir jie žino, kad pasakysiu, nes tėtis nori žinoti viską, kas vyksta vaikų gyvenime.
Aš suprantu vaikus – natūralus jų noras ko nors nenorėti.
Kad ir eiti popiet pamiegoti, o to aš visada reikalauju. Arba pasikloti lovas. Tačiau mes visada surandame viduriuką tarp norų ir pareigos. Bet aš nepamirštu, kad Šarūno vaikams aš – ne mama.
Todėl stengiuosi išvengti tokios situacijos, kad Augustui ir Urtei kiltų noras man tai pasakyti.
– Ar kartais vaikai, kurie dažnai leidžia laiką jūsų ir Šarūno šeimoje, nevaržo jūsų? Vaikai – tai ir pareigos, ir atsakomybė, ir laikas. Gal norėtųsi pabūti daugiau dviese su mylimu žmogumi?
– Ką jūs! Juk tie vaikai nenukrito iš dangaus. Jie yra mano mylimo vyro vaikai, jie yra Šarūno visuma.
Kai su Šarūnu susipažinome, vaikai jau lakstė pas jį darbe „Šarūno“ viešbutyje, kur aš dirbau. Mačiau juos nuo mažens.
Tai puikūs vaikai – antraip mums nebūtų pasisekę taip susidraugauti ir sutarti su kiekvieno mama.
Laiko pabūti dviem mums per akis. Žiemą, kaip įprasta, praleisime JAV, San Diege, ir jau dabar džiaugiamės, kad atostogų pas mus atskris abu vaikai. Daug sportuosime ir pramogausime.
O netrukus mes, keturios moterys – aš, mano mama, krikšto dukra ir Urtė keliausime savaitgaliui į Romą. Jūs neįsivaizduojate, kiek džiaugsmo mums suteiks mūsų čiauškutė Urtė!
