V.Adamkus atvirai prisipažino dar neįveikęs jį užklupusios onkologinės ligos. Kaip jis dabar jaučiasi ir kaip jaučiasi nuolat šalia jo esanti žmona?
Kadenciją baigęs prezidentas lapkričio 3-iąją švęs 88-ąjį gimtadienį. Su kokiomis nuotaikomis pora jį pasitiks?
Apie visa tai A.Adamkienė kalbėjosi su žurnaliste Daiva Žeimyte „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Praėjusią savaitę jūsų vyras viešai pasakė, kad liga dar nenugalėta. Kokia situacija yra dabar?
– Mes manėme, kad liga nugalėta, bet, pasirodo, ne.
Ta liga labai klastinga ir lengvai nepasiduoda. Dalis ligos yra nugalėta: plaučiuose ir pūslėje jos nebėra, tačiau inkste taip lengvai nepasiduoda.
Vilniaus Santariškių klinikų gydytojai bendrauja su medikais Amerikoje, tariasi, ką padaryti, kad būtų įveikta ir paskutinė kliūtis.
Vyras pasitiki jais, ir tai suteikia jam jėgų.
– Šis laikotarpis jums nelengvas. Kaip jaučiatės?
– Labai sunku atsakyti. Visi tokiomis sąlygomis jaučiasi panašiai. Esi kankinamas nežinios.
Tai reikalauja daugiausia nervų, sveikatos.
Nežinai, kur esi ir kaip ilgai tu kabosi. Vyras optimistiškai į viską žiūri, yra pasiryžęs nugalėti, išlįsti iš tos bėdos. Aš einu kartu su juo, stengiuosi jį palaikyti. Bet yra sunku.
– O kada buvo sunkiausia?
– Turbūt po chemoterapijos, kai jis iš ligoninės grįždavo į namus. Trečią, ketvirtą dieną jis jausdavo stiprų vaistų poveikį.
Jautiesi toks bejėgis, nežinai, ką daryti, negali daug kalbėti ar guosti, nes tai tuščias reikalas – nėra ką sakyti.
Stengiesi kuo daugiau būti kartu, kuo daugiau padėti, išpildyti jo norus. Tų norų būdavo labai mažai, nes vyras jautėsi blogai. Šiaip mes labai ramiai sutikome šį išbandymą.
Gyvenime atsitinka neišvengiamų dalykų, negali tam pasiruošti. Bet kai atsitinka, turi iš visų jėgų susiimti.
– Jūsų vyras yra minėjęs, kad jums galbūt buvo sunkiau negu jam. Iš kur sėmėtės tvirtybės?
– Šalia esančiam žmogui visuomet sunkiau. Nežinai, ką ligonis jaučia, ar jam skauda, ar silpna. Pats visada žinai, kiek gali kentėti, o šalia esančiam nenori įkyrėti, nes klausimai gali erzinti.
Jeigu aš pasakyčiau, kad man negerai, niekam nuo to lengviau nebūtų.
– Jūs ir vaistus vyrui leisdavote – dirbote savotišką medicininį darbą.
– Ir dabar leidžiu – kiekvieną dieną reikia. Esu jo kankintoja. Bet ką padarysi, reikia.
– Jūsų vyras tuo laikotarpiu norėjo išlikti aktyvus, dalyvauti renginiuose, bet nuo jūsų gaudavo barti. Jūs šiek tiek pristabdydavote kadenciją baigusį prezidentą?
– Kaip vaikus reikia kontroliuoti, taip ir žmones, paliestus ligos. Jie irgi apie save galvoja geriau, negu yra. O jis visą gyvenimą ką nors darydavo, dirbdavo – nuo pat mūsų pirmo susitikimo.
Jau tuomet jis dirbo gimnazijoje. Jam nieko nedaryti ir būti namuose turbūt būtų blogiau negu liga. Nebent surišus laikytum.
Bet per daug nesibaidau, manau, kad jam reikia išeiti, jam tai padeda. Galbūt jis mano, kad žmonės jį prisimena, nori matyti. Ir tai jam suteikia jėgų. Kai grįžta namo – jau kita istorija.
– Lapkričio 3-iąją prezidentas švęs 88-ąjį gimtadienį. Ar jau žinote, ką dovanosite?
– Kai pradėjome kartu gyventi, pajamų nebuvo daug, sunkiai vertėmės ir dovanų vienas kitam nedovanodavome, o nusipirkdavome ką nors namams. Mūsų dovanos visada buvo labiau abiem, namams.
Svarbu tik prisiminti tą datą – iškepsiu pyragą, išgersime vyno, ir bus šventė.
– Turbūt ne pirma jūsų paklausiu, koks yra sėkmingų santykių receptas – 60 metų nugyventa kartu, tai iš tiesų labai daug.
– Žmonės patys tai turi jausti. Pagrindas yra pagarba žmogui. Kiekvienas žmogus turi viziją, kaip nori gyventi, turi savo norus. Galima juos apšlifuoti, bet nesistengti pakeisti.
Žmogus pats pasikeičia, kartu gyvendamas jauti, kaip reikia daryti, kada nusileisti.
Jeigu gerbi ir myli žmogų, labai nesunku prisitaikyti. Tai tinka abiem pusėms. Mes irgi apsišlifavome. Iš pradžių galvojau: jis galėtų tą daryti ar to nedaryti, o po to pagalvojau – kokią teisę aš turiu uždrausti?
– Jūsų vardu pavadintas labdaros ir paramos fondas liepą nutraukė veiklą. Tai padaryta po 15 metų darbo. Ar negaila?
– Negaliu sakyti, kad gaila. Mūsų amžius nebe tas, kad dirbtume tokį darbą.
Visą laiką maniau, kad pačiai reikia dalyvauti, o jau porą pastarųjų metų nebepajėgiau.
Džiaugiuosi, kad pasisekė, kad neturėjome jokių problemų, niekas mūsų neįtarinėjo dėl nešvarios veiklos.
– Koks momentas iš fondo veiklos įstrigo labiausiai?
– Man labai didelį įspūdį padarė, kai mes pirmą kartą papuošėme eglutę Baltojoje Prezidentūros salėje. Kažkas iš mokyklų suorganizavo didelę eglę, bet Prezidentūra neturėjo tiek puošmenų.
Pamaniau, kad tokia eglutė vaikams neįdomu. Prisiminiau, kaip Čikagoje, Pramonės muziejuje, lietuvių eglutė daug metų pelnydavo pirmą vietą, nes tautinius ornamentus darydavome iš šiaudelių. Suradome tautodailės mokyklą, paprašėme, kad puošmenų padarytų iš šiaudų. Padarė, ir vaikai pirmąkart pamatė didelę eglę, papuoštą šiaudinukais.
Mes paprašėme, kad Vilniaus M.K.Čiurlionio baleto mokyklos mažiausieji atliktų programą. Nežiūrėjau tiek daug į šokančius vaikus, kiek stebėjau veidus vaikų, kurie sėdėjo ant grindų, žiūrėjo baletą ir matė, kad tokie patys kaip ir jie gali atlikti tokią gražią programą.
– Planuojama, kad kitų metų pradžioje pasirodys prezidento dienoraščių ir atsiminimų knyga. Ar jūs ją skaitėte?
– Taip, perskaičiau. Ilgai truko, kol prisiverčiau paskaityti.
Knygos, kurią parašė apie mane, dvejus metus neėmiau į rankas. Man tai kaip žmogaus apnuoginimas. Labai blogai jaučiausi, išgyvenau.
Knygą skaičiau, buvo įdomu, nes daug kas užsimiršta.
– Knyga „Paskutinė kadencija“ buvo sutikta audringai.
– Mane labai nustebino, kad ji tapo tokia populiari. Manau, kad žmonės nori žinoti, kas vyksta iš tikrųjų. Tikrai nėra lengvas darbas. Labai dažnai vyras grįždavo iš Prezidentūros ir nenorėdavo kalbėti, išgyvendavo dėl ko nors. Jis labai jautrus.
Aš jam dažnai sakydavau, kad jo vieta ne politikoje, būtų geras žurnalistas arba rašytojas.
Politikui nelabai gerai būti tokiam jautriam.
Kai kas nors nutikdavo, jis savyje netilpdavo, važiavo, kalbėjosi su žmonėmis.
Daug kam gal tai atrodė kaip silpnumas.
Žmonės mano, kad jei esi vadovaujamoje pozicijoje, privalai būti griežtas, o išgyvenimams ten vietos nėra.
– Kaip jums atrodo dabartinė Lietuva?
– Pasikeitė. Tikrai matau labai daug gero. Pagražėjo aplinka. Važiuoji per miestus ir miestelius, namai perdažyti, gėlyčių prisodinta, labai geras įspūdis.
Gal Kaunas galėtų truputį daugiau susitvarkyti, mes iš šio miesto daugiau tikimės – galbūt todėl, kad tai vyro gimtinė, ten augo, mokėsi.
– O žmonės kokį įspūdį palieka?
– Žmonės irgi pasikeitė, nebijo šypsotis, kalbėtis, nebėra tokie šiurkštūs.
Matau didelį skirtumą ir manau, kad ateityje bus dar geriau.
