Tik su sąlyga, kad nebus atskleistos jų pavardės. Pirmąją rašinio dalį skaitykite čia.
Globėjams – ilgi kursai
„Įdomu, kokie norvegai pasiima globoti lietuvių vaikus? Ar įmanoma svetimos tautos vaiką mylėti kaip savo? O gal vaikų atėmimas yra savotiškas verslas „Barnevernet“, kuri niekam neprivalo aiškinti savo veiksmų?“ – išdrįsau paklausti savo pašnekovų, nes tai rūpi lietuviams.
„Perkeltas vaikas nepaliekamas be dėmesio. Globėjai turi būti išklausę 67 valandų kursą. Specialistai ištiria aplinką, apklausia šeimą, aiškinasi, kuo ji domisi, ir tik tada sprendžia. Vaikas gali būti perkeltas ir į kitą globėjų šeimą.
Globėjai vaikus paima ne dėl pinigų. Atvirkščiai, trūksta globėjų šeimų, kurios prisiimtų tokią atsakomybę“, – tikino norvegai.
Anksčiau už globojamą vaiką būdavo mokama 12 tūkst. kronų (apie 5 tūkst. litų) per mėnesį ir visas darbo užmokestis, kurį globėjas iki tol gaudavo. Dar 980 kronų (apie 450 litų) mokama į vaiko sąskaitą – šią sumą gauna norvegai ir imigrantai.
Dabar globėjams skiriama suma mažesnė – darbo užmokestis nebemokamas, jie turi dirbti. Vaiko perkėlimas iš šeimos pas globėjus valstybei kainuoja brangiai.
„Patikėkite, Norvegijoje dar per mažai vaikų paimama iš tėvų“, – teigė vaiko teisių specialistai.
Globėjų šeimoje užaugęs vaikas, kai jam sueina 18 metų, turi teisę pamatyti savo bylą. Jei jis perskaitys, kad patyrė problemų nuo kūdikystės, o iš tėvų buvo paimtas tik dešimtmetis, gali pareikalauti iš valstybės kompensacijos už tuos metus, kai juo nebuvo pasirūpinta. Suma gali siekti 1 mln. kronų (apie 400 tūkst. litų).
„Jei vaikas liks blogoje šeimoje, jis užaugęs irgi bus blogas, blogai augins savo vaikus, bus blogas pilietis. Ir valstybei tai kainuos dar daugiau“, – norvegų specialistai atvirai kalbėjo apie vaikų paėmimo priežastis ir nepaneigė, kad jų valstybei svarbiau užsiauginti padorų pilietį, tegul ir be motinos meilės.
Nestebina vienalytės poros
„Lietuviams sunku suprasti, kad vaikas auginamas visuomenei, nes pas mus akcentuojama šeima ir tėvų meilė. Taip pat sunku suprasti, kad iš lietuvių atimtas vaikas buvo atiduotas norvegių lesbiečių porai“, – pasakojau tikėdamasi pašnekovų reakcijos. Bet jos nebuvo.
Man tik buvo paaiškinta, jog vienalytės šeimos Norvegijoje turi tokias pat teises kaip ir tradicinės.
Norvegai nesuka sau galvos, kai į skirtingas šeimas išmėto brolius ir seseris, taip pat dvynukus. Esą globėjų trūksta, o dauguma jų pageidauja tik vieno vaiko.
Nenuostabu – kai per metus atimama net 10 tūkst. vaikų, tiek globėjų rasti nelengva.
Atsiveža savus įpročius
Katrina ir Andersas patikino: joks vaikas be priežasties nėra atimamas, nes ir norvegai mano, kad vaikui geriausia šeimoje.
Jei nusprendžiama vaiką atimti, jo byla turi būti labai stora.
„Lietuviai, pasakodami savo istorijas, ką nors nutyli.
Vaikas iš šeimos staigiai paimamas tiktai tada, kai iškyla pavojus jo gyvybei. Pavyzdžiui, tėvai mušasi, namuose policija rado narkotikų“, – teigė Katrina.
Iš tiesų daug atvejų rodo, kad dūmų be ugnies nebūna. Neretai lietuviai į Norvegiją atsiveža savus žmonų „auklėjimo“ įpročius.
Tada tarnybos įsikiša. Net gavusios anoniminių kaimynų ar klasės mokinių tėvų pranešimų. Tai, kas lietuviams atrodo menkniekis, norvegams – vaiko gerovės pažeidimas.
Tačiau kodėl lietuvių vaikų nesistengiama atiduoti giminaičiams Lietuvoje?
Katrina sakė, jog toks įstatymas yra, bet ji neprisiminė, ar kada nors būtų buvęs pritaikytas.
Į teismą – tėvų prašymu
Kalbama, kad vaikai Norvegijoje atimami be teismo. Ar tai tiesa?
„Jie paimami teismo sprendimu. Bet rekomenduoja komisija – teisininkas ir keli darbuotojai. Teismas paprastai jų sprendimo nekeičia. Kreipimasis į teismą sukelia vaikams naują stresą, todėl tėvai, kuriems rūpi vaiko gerovė, galėtų to nedaryti“, – patarė Katrina ir Andersas.
Aš jų žodžiais apie teismus suabejojau. Vėliau tyrinėdama Norvegijos teisę radau Vaiko teisių apsaugos įstatymą Nr.4-20, kuris vadinasi „Motinystės teisių atėmimas. Įvaikinimas“.
„Jei Vaiko teisių apsaugos tarnyba priima sprendimą perimti vaiko globą, ji taip pat gali nuspręsti atimti iš tėvų motinystės ar tėvystės teises. Įvaikinant norvegų šeimose yra būtinas tarnybos sutikimas“, – skelbia įstatymas.
Į teismą byla gali patekti tada, kai vaikas jau atiduotas globėjams, ir tik tada, jei tėvai to paprašo.
Peržvelgiau I.Kindaravičienės bylos medžiagą. Ši byla 2012 metais nagrinėta Oslo apylinkės teisme. Oslo ir Akešhiuso apskrities Vaiko teisių apsaugos tarnyba gerai padirbėjo pateikdama teismui medžiagą, kodėl buvo atėmusi du sūnus, vėliau – ir Ingos motinystės teises.
„Barnevernet“ advokatas vaikų gyvenimą prilygino „kankinimų režimui“. Psichiatras patvirtino, kad vaikams diagnozuoti potrauminiai stresai, depresija, elgesio sutrikimai.
O kaip motina? Ji esą labai gera, todėl pati norės, kad vaikams būtų kuo geriau.
I.Kindaravičienę gynusi advokatė Ellen Dehn Arvesen kalbėjo, kad „Barnevernet“ nuėjo per toli – nei vaikai, nei motina nekalti, kad tarnybos per mažai dėmesio skyrė jų tarpusavio bendravimui.
Advokatės teigimu, motinystės teisių atėmimas nutraukia visus ryšius ir vaikų istorines, kultūrines šaknis. Tai prieštarauja ir įstatymu įtvirtintai teisei į asmeninį gyvenimą. Bet advokatės kalba teisme nesulaukė jokio dėmesio.
„Svarbu elgtis santūriai, viską spręsti pasitelkus advokatus, teismus. Kitu atveju yra didelė rizika atsidurti policijoje ar psichiatrijos klinikoje. Norvegai netoleruoja agresijos jų atžvilgiu.
O aš vėl turiu teisę kreiptis dėl savo vaikų, taip ir padarysiu. Tikiu, kad kada nors pamatysiu savo sūnelius. Gyvenu tos akimirkos laukimu“, – teigė Inga.
Užaugę namo nebesugrįžta
Kas būna po to, kai vaikai pas globėjus užauga? Ar jie gali grįžti pas savo tikruosius tėvus? Ir ar to benorės, kai tuos tėvus matydavo vos kelis kartus per metus?
„Tėvams vaikai negrąžinami todėl, kad svarbu stabilumas. Tačiau jeigu tėvai įrodys, kad jie taisosi, jiems gali būti skiriami daugiau nei du–keturi pasimatymai per metus“, – paguodė norvegai.
Kai vaikui sueina 18 metų, jis gali palikti globėjus. Jis gauna savo sąskaitoje sukauptus pinigus. Jei mokosi, iki 23 metų sulaukia valstybės paramos.
Norvegijoje vaikai nesižudo
Pokalbis su „Barnevernet“ specialistais man suteikė viltį, kad lietuvių vaikai be priežasties neatimami. O jais rūpinantis įmanoma išvengti tarnybų dėmesio.
Atsisveikindama aš paklausiau Katrinos ir Anderso, ar daug vaikų Norvegijoje nusižudo, kai tiek nemažai jų auga be tėvų meilės?
„Per metus Norvegijoje nusižudo daugiau negu 500 žmonių. 60 proc. iš jų – jaunesni nei 50 metų, blogiausias amžius 22–25 metai, kai gyvenime ypač svarbu tampa komercija, tobulumo siekimas.
Bet iki 15 metų nenusižudo nė vienas“, – didžiuodamasi atsakė Katrina.
Praktika ir teorija skiriasi
Po pokalbio su Norvegijos vaiko teisių apsaugos specialistais liko daug abejonių. Gal tarnybos gali piktnaudžiauti savo teisėmis?
„Įstatymai skamba gražiai, tačiau praktika yra kitokia“, – patvirtino advokatė Sandra Latotinaitė, gyvenanti Norvegijoje.
Oslo priemiestyje Striomene savo biurą turinti lietuvė Oslo universitete baigė teisės mokslus. Ji septynerius metus dirba ir su vaiko teisių apsaugos gynimo, šeimos teisių bylomis.
Ką nutyli norvegai?
– Įstatymas numato labai griežtas sąlygas, pagal kurias vaikas gali būti paimtas iš šeimos. Privaloma daryti viską, kad vaikas gyventų su tėvais. Taip pat – skirti finansinę pagalbą.
Bet tarnybos nepasinaudoja visomis teisėmis, kurias numato įstatymai, viršija savo įgaliojimus. Pagalba dažniau nukreipiama globėjų šeimoms, o ne siekiant išsaugoti tikrąją šeimą. Todėl imigrantai turi būti budrūs, – teigė S.Latotinaitė.
– „Barnevernet“ specialistai paaiškino, jog vaiko paėmimas – ilgas procesas. Bet lietuvių istorijos rodo ką kita.
– Tyrimas neretai trunka trumpai. Tarnybos greitai sukuria išvadą: tėvams bandyta padėti, jie neturi gebėjimų ta pagalba pasinaudoti, ginčijasi, todėl nėra prasmės tęsti pagalbos programos.
– Ką patartumėte lietuviams, jei į juos dėmesį atkreipė „Barnevernet“?
– Prieš tarnybą nepašokinėsi. Nepasakysi, kad manai kitaip, kad augini vaiką pagal savo supratimą. Prieštaravimų jie nesupranta.
Bet yra įvairių lietuvių šeimų. Bylos užvedamos ne šiaip sau, matyt, pagrindo būna. Ypač jeigu vaikas paimamas staigiai.
Lietuviams belieka ieškoti teisininko pagalbos.
– Ar brangios advokato paslaugos?
– Vaikų atėmimo bylose Norvegijos valstybė apmoka advokato darbą.
Bet yra kita medalio pusė – teismas turi galimybę apkarpyti advokato darbo valandas.
O nevilties apimti tėvai nori kuo daugiau aiškintis.
– Ar dažnai pavyksta atkovoti vaiką?
– Mano klientams pavyko du kartus.
– Kodėl vaikai buvo sugrąžinti į šeimą?
– Vienoje šeimoje tėvai sugebėjo taikiai išsiskirti. Kitu atveju tėvai padarė didelę pažangą.
– Kokią pažangą reikia padaryti?
– Susirasti darbą, mokytis kalbos, turėti nuolatinę gyvenamąją vietą, klausyti psichologo patarimų.
– Tad jei lietuvių šeima, atvykusi vasarą uždarbiauti, įsikurs vagonėlyje, vaikus gali prarasti?
– Taip, kils problemų.
– Ar Norvegijoje vaiką gali atimti be teismo? „Barnevernet“ specialistai patikino, kad taip nėra.
– Teismo nereikia, bet tėvai turi teisę į bylos persvarstymą. Jie ateina su savo advokatu, o komuna – su savo įrodymais. Paprastai teismui jų pakanka.
– Norvegai paaiškino, kad vaikai globoti gali būti atiduodami Lietuvoje gyvenantiems seneliams. Lietuvoje neteko sutikti tokių senelių.
– Galimybė yra, bet labai retai taikoma. Be to, norvegų globėjų šeimoms globoti vaiką apsimoka finansiškai.
– Kodėl norvegai taip nemyli tikrųjų šeimų? Net žodžio „meilė“ vengia.
– Jie į vaiką žiūri kitaip nei lietuviai. Vaikas ten yra valstybės dalis.
– Ar atimama ir daug norvegų vaikų?
– Norvegų šeimose taip pat nemažai smurto, alkoholio. Tačiau jie yra įpratę paklusti įstatymams. Tarnybų sprendimai jiems nesukelia šoko.
– Ar globėjų šeimose užaugę tūkstančiai vaikų jaučiasi laimingi? Ar apie tai Norvegijoje diskutuojama?
– Abejoju, ar laimingi. Bet tai – Norvegijos reikalas. Jos visuomenei reikia padorių piliečių.
Kodėl delsia pasirašyti teisinę sutartį?
Jurgita Bilvaisienė, Lietuvos konsulė Norvegijoje:
„Lietuvos ambasada nuo 2012 metų daug kartų oficialiais raštais kreipėsi į Norvegijos institucijas dėl teisinės sutarties vaiko teisių apsaugos srityje, kurią vis delsiama pasirašyti.
Vienintelį atsakymą gavome po dvejų metų – 2014 metų rugsėjo 10 dieną. Norvegai informavo, kad tokios sutarties pasirašyti nenumato, nes ketina prisijungti prie 1996 metų Hagos konvencijos, kuri yra daugiašalė.
Manyčiau, kad tai įvyktų ne anksčiau kaip po 3–4 metų, o gal ir vėliau.“
Ir Lietuvoje jau rengiamas naujas įstatymas
Ričardas Černiauskas, Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistas:
„Naująjį Vaiko teisių įstatymą Seimas turėtų patvirtinti 2015 m. liepos 1 d. Jo projektu siekiama, kad vaikų nereikėtų paimti iš šeimų, o jei tai taptų neišvengiama, būtų galima atlikti tik su teismo leidimu.
Projekto esmė – teikti šeimai pagalbą ir paslaugas, kad pati šeima galėtų spręsti problemas. Turėtų būti sudarytas iki 12 mėnesių pagalbos šeimai planas. Tik paaiškėjus, kad pagalba buvo nevaisinga, Vaiko teisių apsaugos skyriui bus pavesta kreiptis į teismą dėl vaiko paėmimo iš šeimos.
Teismui davus leidimą, per 3 dienas savivaldybė nustatys vaikui laikinąją globą, jis bus apgyvendintas pas globėjus. Bus dirbama ir su tėvais, kad vaikas galėtų pas juos grįžti.
Tik priemonėms nepasiteisinus bus siūloma apriboti tėvų valdžią.“
