E.Lorentz susipažino su savo būsimo įsūnio – o vėliau ir sutuoktinio – tėvu 1989 metais, būdama 24 metų. Ji jau turėjo vieną dukrą. Porai 1997-aisiais gimė antra mergaitė. Jie susituokė praėjus šešeriems metams nuo dukros gimimo, bet išsiskyrė po trejų. E.Lorentz teigė, kad jos buvęs vyras buvo skyrybų iniciatorius.
„Aš to nesitikėjau, buvo tikras šokas, - sakė ji. - Kadangi esu suaugusi moteris, su tuo susitaikiau. Mūsų devynmetei dukrai buvo daug sunkiau. Ji kasdien verkdavo.
Būtent tada Ericas mus labiausiai palaikė. Mūsų santykiai buvo labai geri.“
E.Holderis pridūrė: „Žinau, kaip mano įseserė jautėsi. Pats buvau vienišas, kai tėvas paliko mano motiną.“
E.Lorentz ir E.Holderio draugystė peraugo į romaną. Jis ilgai netrukus pasipiršo.
Tačiau jų vestuvėms sukliudė Prancūzijos teisė – ji draudžia vedybines sutartis tarp patėvių ir įvaikių.
Pora kreipėsi į daugybę teismų, net į Eliziejaus rūmus, bet tik sulaukė laiško iš prezidento Francoiso Hollande'o, patvirtinančio, kad tokios vestuvės uždraustos.
Tačiau dabar jie iš vietinio teismo šiaurės rytų Prancūzijoje pagaliau gavo leidimą susituokti. Prokuratūra šiam sprendimui nepritarė, bet porai visgi neuždraudė vestuvių.
„Pagaliau, atėjo ši diena! Tikiuosi mūsų istorija padės kitiems, esantiems panašioje situacijoje – žinau, kad tokių yra,“ - sakė E. Lorentz.
Į jų santykius palankiai žiūri ir šeima, įskaitant vaikus. Moteris pasakojo: „Erico tėvas – mano buvęs vyras – pritaria mūsų santykiams. Mergaitės irgi. Jos panašaus amžiaus ir laiko viena kitą seserimis. Jos bus pamergėmis vestuvėse.“
Buvęs E.Lorentz vyras bus vienas iš 100 svečių vestuvėse.
„Jis mus palaiko,“- teigė moteris.
Parengė Dorotėja Noreikaitė
