Panevėžio pataisos namuose šiuo metu kartu su mamomis gyvena 7 vaikai iki trejų metų, 4 moterys laukiasi. Kaip atrodo motinystė nelaisvėje? Pasikalbėti ir papasakoti apie tai sutiko 30-metė Lina, 27 metų Greta ir 34 metų Lilija.
- Kuo skiriasi motinystė laisvėje ir įkalinimo įstaigoje?
Greta: Ji ir skiriasi, ir kartu ne. Jeigu žvelgiant į gyvenimo sąlygas... na, mums nereikia mokėti už stogą virš galvos, maistą, rūpintis drabužiais ir panašiai. Galime tiesiog būti mamomis ir leisti laiką su savo vaikais.
Gal kažkam pasirodys, kad labai patogu ir gerai taip gyventi. Tačiau yra kita pusė. Mes gyvename nedideliuose kambariuose po dvi su savo vaikais. Turime nedidelį kiemelį - ir viskas. Pabandykite vaiką sudominti toje pačioje patalpoje savaitę, mėnesį ar dar ilgiau.
Lilija: Būdama laisvėje, aš su savo vaikais galėjau kažkur išeiti, kažką pamatyti, jiems parodyti kitokį pasaulį. Dabar mano vaikas nors ir aprengtas, sotus ir būna su manimi 24 val. per parą, tačiau jis visiškai nemato kitų žmonių.
- Papasakokite apie savo dieną.
Lina: Diena prasideda nuo patikrinimo, tada tvarkomės, duodame pusryčius vaikams ir užsiimame su jais. Vėliau - pietų miegas, pietūs, vėl veiklos, vakarienė ir miegas. Diena tokia, kaip ir visų mamų, kasdienė rutina.
Greta: Visos dienos vienodos. Niekas nesikeičia. Užburtas ratas, nes eini ir darai tą patį. Tai labai sunku. Mes negalime pakeisti aplinkos, negalime su vaikais išeiti į parką, todėl visą laiką esame vienoje vietoje, ir tai labai slegia.
- Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduriate, augindamos vaikus įkalinimo įstaigoje?
Lilija: Manau, kad visų mamų problemos tokios pat: vaikai serga, nenori valgyti ar miegoti, ir panašiai. O mes ir pačios pavargstame. Ne nuo veiklos, bet nuo aplinkos ir tų pačių veidų.
Lina: Sunku, kai negali vaikui duoti visko, ko jis nori. Aš kalbu ne tik apie žaislus, ar kitus daiktus. Kai mano sūnus pirmą kartą su darbuotoja išėjo už įstaigos ribų ir pamatė automobilius, jam buvo šokas.
Jis išsigando ir labai nustebo. Taip pat pamatė daug žmonių, medžius, gatvę, šaligatvius. Vėliau aš ilgai turėjau aiškinti, kodėl šios dvi erdvės taip skiriasi, ir kas vyksta laisvėje.
- Ar ketinate vaikams pasakoti apie šį savo gyvenimo laikotarpį?
Greta: Tikrai vaikams nepasakosiu, kur buvau ir kodėl. Šį gyvenimo etapą noriu pamiršti, nors žinau, kad to nesugebėsiu. Tačiau noriu išėjusi pradėti naują gyvenimą ir nesigręžioti atgal.
Lina: Vaikas iki trejų metų praktiškai nepamena aplinkos, kurioje augo, ir dėl to aš labai džiaugiuosi. Neketinu jam pasakoti, kur augo pirmaisiais savo gyvenimo metais, nenoriu, kad jis jaustųsi blogesnis už kitus vaikus.
- Su kuo palaikote ryšius laisvėje?
Lilija: Su kitais savo vaikais. Jie yra vyresni ir ateina manęs aplankyti. Taip pat palaikau glaudžius ryšius su mama, ji visada aplanko ir padeda.
Lina: Ryšių su vyru, na, vaiko tėvu, nepalaikau - jis turi teistumą ir šiuo metu atlieka bausmę. Kiti du mano vaikai auga pas tėvus, tačiau prašiau, kad jų čia nevestų, nes nenoriu, kad mane matytų tokioje aplinkoje.
- Kaip jūsų šeima reagavo į sprendimą, jog auginsite vaikelį nelaisvėje?
Greta: Teigiamai. Mano mama yra silpnos sveikatos, negalėjau jai atiduoti auginti sūnelio. Apie vaikų namus negali būti net kalbos. Tai yra mano vaikas, ir jam geriausia augti su mama.
Lilija: Mano sprendimo niekas nesvarstė, ar jis geras, ar blogas. Aš esu mama ir atsakinga už savo vaiką, todėl privalau juo rūpintis, nesvarbu, kur dabar esu ir kokiomis aplinkybėmis gyvenu.
- Ar nemanote, kad vaikas turėtų augti pas giminaičius ar kitus artimuosius, o ne tokioje aplinkoje?
Lina: Vaikui geriausia su motina. Tik ji gali besąlygiškai atiduoti visą savo meilę nieko neprašydama mainais.
Lilija: Mano giminaičiai siūlėsi paimti vaikutį, kai jam buvo dveji metukai, pradėti leisti jį į darželį ir panašiai. Tačiau aš nesutikau. Noriu, kad pirmieji jo kartai būtų tada, kai aš būsiu šalia. Noriu, kad jis kuo daugiau laiko praleistų su manimi.
- Kaip įsivaizduojate savo ateitį, kokių planų turite?
Greta: Nenoriu likti Lietuvoje. Aš turiu praeitį ir nuo jos nepabėgsiu. O tai bus didelė kliūtis man ieškant darbo ir bandant kažką duoti savo vaikui. Ko gero, ieškosiu galimybių išvažiuoti į užsienį ir ten pradėti naują gyvenimą.
Lina: Nežinau, kaip reikės elgtis. Bus labai sunku. Jei grįšiu į tą patį miestelį, situacija kartosis, o to aš nenoriu. Nenoriu vėl padaryti nusižengimą. Manau, jog reikia viską kardinaliai keisti. Šiuo metu aš lankau kursus ir mokausi daryti manikiūrą. Atlikus bausmę galėsiu pradėti dirbti ir rūpintis savo vaikais.
***
Už grotų augantiems bausmę atliekančių motinų vaikams nusprendė pagelbėti organizacija „Jaunimas-pirmyn“, Panevėžio pataisos namuose pasišovusi įrengti spalvingą biblioteką. Šis projektas nėra remiamas Europos sąjungos lėšomis, jis neturi ir specialios eilutės savivaldybės ar ministerijos biudžete.
„Džiaugiamės, kad Panevėžio pataisos namai priėmė mūsų idėją ir skyrė patalpas. Žinoma, jos reikalauja ne tik kosmetinio remonto. Reikia apšiltinti sienas, pakeisti langą, duris, viską išdažyti ir nupirkti baldus,“ – apie planuojamus nuveikti darbus kalbėjo organizacijos „Jaunimas-pirmyn“ pirmininkas Andrej Perje.
Projekto iniciatoriai planuoja ne tik suremontuoti patalpą, bet ir užpildyti ją knygomis. Jų siekis - sukurti spalvotą erdvę, kurioje mažieji galės pažinti knygų pasaulį, mokytis skaityti, skaičiuoti, lavinti atmintį ir kartu praleisti laiką su mamomis kitokioje aplinkoje.
Andrej Perje teigimu, norint įgyvendinti šį projektą, reikalinga visuomenės parama, kiekvienas, kuris jaučia socialinę atsakomybę už šalia esantį gali prisidėti ir paremti.
Prašome prisidėti prie projekto „Šviesi vaikystė“ įgyvendinimo. Jūsų auka padės įrengti vaikų žaidimų kambarį-biblioteką Panevėžio moterų pataisos namuose.
Projektą galima paremti 5 Lt. (1,45 eur.) arba 10 Lt. (2,90 eur.)
Siųskite SMS telefonu 1670, tekstas - PAREMK 5.
Siųskite SMS telefonu 1670, tekstas - PAREMK 10.
Taip pat galite aukoti norimą pinigų sumą:
A/S: LT68 4010 05100191 6571 │Bankas: AB DnB │ pavedime nurodykite „Projektui Šviesi vaikystė“.
