Dizainerė, su vyru S.Prūsaičiu auginanti trejų metų dukrelę, mamos garbei pavadintą Leonarda, vertina galimybę bendrauti su tėčiu, o šis džiaugiasi, kad ji taip dažnai palaiko jam kompaniją.
Abu turėdami įgimtą stiliaus pojūtį ir polinkį į politiką (taip, taip – ar žinote, kad Agnė tik per plauką neįstojo į politologiją?), tėvas ir duktė visada turi apie ką pasišnekėti, rašo "Lietuvos ryto"žurnalas „Gyvenimo būdas".
– Gana nedažnai pamatysi, kai dukterį į vakarėlius atlydi tėtis. Kodėl jūs taip dažnai kartu?
Agnė: Kadangi aš turiu trejų metų dukrytę, būna labai sudėtinga kur nors išeiti mums abiem kartu su vyru – kažkuris turi ją prižiūrėti. Mes dalijamės. Jeigu aš noriu eiti į klasikinės muzikos koncertą, Saulius sutinka pabūti su mažąja. Žinodama, kad ir tėčiui tai gali būti įdomu, aš pakviečiu jį eiti kartu.
Bronislovas: Iš tiesų taip, bet būna, kad ir aš ją pats kur nors nusivedu. Gaunu kvietimą dviem asmenims, bet neturiu kito artimo asmens, mano žmona Leonarda jau 6 metai kai išėjusi iš šio pasaulio. Tada pakviečiu savo dukterį.
Ne taip seniai, kai buvo atvažiavęs Estijos prezidentas, gavau prezidentės kvietimą dviem asmenims. Nuėjome su Agne, ji gavo progą paspausti prezidentei ranką.
– Jūsų ryšys toks artimas buvo visuomet ar jis sustiprėjo mirus mamai?
Agnė: Ryšys buvo, bet gal nebuvo sąlygų jam taip atsiskleisti. Mirus mamai iš tikrųjų artimiau bendrauju su tėčiu. Norisi, kad jis nesijaustų vienišas, stengiuosi daugiau laiko praleisti kartu.
– Ar Agnė panaši į savo mamą?
Bronislovas: Aš joje matau ir mamos, ir savo atspindį. Iš mamos Agnė paveldėjo savo meninį polinkį, gero stiliaus supratimą. O iš manęs ji turi gebėjimą ką nors pradėjus daryti apgalvotai, rimtai ir iki galo. Nemesti darbo, kai kas nors pradeda nesisekti. Tai labai gera savybė meninės prigimties žmogui.
Agnė: Ir aš pastebiu abiejų įtaką. Aišku, kaip moteris labiau tapatinuosi su mama. Pažvelgusi į save tarsi iš šalies, matau mamos judesius. Kartais pagaunu save sakančią kokį sakinį ar frazę būtent tokia intonacija, kaip sakydavo mano mama, net tokiu balso tembru. Bet būna, kad ką nors pasakau ir suvokiu, kad būtent taip ir tėtis sako.
Iš tėčio paveldėjau metodiškumą, mokėjimą nuosekliai dirbti, bet mama irgi turėjo tą savybę. Jie su tėčiu tuo buvo panašūs, abu daug dirbdavo mokslo srityje.
– Jūsų mama buvo ne tik televizijos diktorė, bet ir mokslininkė. Mokslininkų duktė pasuko į meną – kaip tėvai reagavo?
Agnė: Bet aš dabar studijuoju meno doktorantūroje. Tai meno ir mokslo derinys.
Bronislovas: Aplinka mūsų namuose buvo nuteikianti ne bet kaip leisti laiką, o kuo nors užsiimti. Agnės polinkiai gana anksti išryškėjo. Ji – plačių interesų. Pirmasis jos susidomėjimas buvo politologija.
Agnė: Visada turėjau aistrą rūbų modeliavimui. Bet kai mokiausi mokykloje, Lietuva kaip tik atgavo nepriklausomybę, ir politologija buvo labai madinga specialybė, daug kas svajojo studijuoti šią specialybę.
Tėtis tuo metu aktyviai dalyvavo politikoje, ir man tai atrodė gana artima. Būdavo keista, kad mano klasės draugai nežino, kas yra, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministras.
Net lankiau parengiamuosius kursus stoti į šį institutą.
Bet vieną vakarą pasakiau tėčiui, kad nenoriu stoti ten, noriu stoti į rūbų modeliavimą.
Bronislovas: Atsimenu. Ruošdamasi tu supratai, kad tai ne tavo. Laiku buvo pereita prie tikro savo pašaukimo. Bet ankstyvas domėjimasis politologiniais dalykais nedingo, išliko iki šiol. Mes dažnai pakalbame apie politiką.
– Sakote, kad stiliaus pojūtį paveldėjote iš mamos, bet tėtis tarp filosofų taip pat išsiskirdavo stilingumu – visada pasitempęs, suderinęs drabužius.
Bronislovas: Gal tai iš toliau ateina. Vaikystės metais gyvenau tvarkingoje aplinkoje. Tai susiję su savijauta – gerai jautiesi, kai neblogai atrodai.
Paskutinis komplimentas buvo Mykolo Romerio universitete, kur aš dėsčiau. Iš Teisės fakulteto studentų gavau „Metų elegancijos“ apdovanojimą – plačią gražią varlikę.
Agnė: Mama grožiu ir estetika domėjosi ir kaip mokslininkė. Namuose visada buvo daug įvairių albumų. Meno pasaulis buvo šalia.
– Ar dabar pakonsultuojate vienas kitą aprangos klausimais?
Agnė: Daugiau aš patarinėju tėčiui. Bet tėtis visada pastebi, jeigu kokį naują paltuką ar švarkelį apsivelku.
Bronislovas: Dažnai paklausau Agnės nuomonės. Kai kuriais atvejais ir ji manęs paklauso. Bet mūsų nuomonės labai dažnai sutampa.
– Kokia buvo Agnės vaikystė? Tais laikais jūsų šeimą, ko gero, buvo galima pavadinti elitine – nei televizijos žvaigždžių, nei mokslininkų nebuvo daug. Ar vaikystė buvo kaip rojus?
Agnė: Manau, kad taip. Aš vaikystę labai šviesiai prisimenu, taip pat ir paauglystės metus.
Tiesa, atsimenu, kad tėtis visą laiką būdavo užsiėmęs, prie knygų, bet tai atrodė kaip norma.
Bronislovas: Mamytė daugiau dėmesio rodė, ir man turbūt daugiau derėjo. Bet man atrodo, kad Agnės vaikystė praėjo gana gerai. Ji buvo geras vaikas.
Agnė: Ir pati kartais susimąstau – aš iš tikrųjų toks geras vaikas buvau. Visada jaučiau atsakomybę ir už tėvus, nesinorėjo, kad jie patektų į neparankias situacijas, nenorėjau sukelti papildomų rūpesčių, siekiau pateisinti jų lūkesčius.
Spaudimo nebuvo. Mokykloje buvau pirmūnė, ir mama netgi sakydavo, kad man nebūtina taip gerai mokytis, kad aš galiu daryti, kas man patinka, būti labiau menininkė. O man ir matematika labai gerai sekėsi.
– Kokią Agnės išdaigą ar šunybę atsimenate iš jos vaikystės?
Bronislovas: Ji buvo gal dvejų metukų. Mes su žmona kažkur buvome išėję. Sugrįžę matome, kad kambaryje iš visų kampų surinkti visi batai ir sudėti į vidurį. Agnė šneka: „Bati, bati, bati, bati.“ Tai lyg ankstyvas polinkis į savo būsimą profesiją.
Agnė: Atsimenu, kai buvau visai maža, buvau ant tapetų pripiešusi. Kai tėtis būdavo užsiėmęs darbais, visada taikydavau moterišką taktiką, kad jo ko nors išprašyčiau.
– Ko prašydavote iš tėčio?
Agnė: Kai tėtis važiuodavo į užsienio keliones, svarbius dalykinius susitikimus, o aš norėdavau ko nors, ko Lietuvoje dar nebūdavo, tarkime, ko nors iš drabužių, mados žurnalų ar kvepalų, parodydavau kokiame nors žurnale, ko norėčiau.
Tėtis rasdavo laiko apsilankyti parduotuvėse ir parveždavo tai, ko prašydavau.
Bronislovas: Prieš 20 metų vaikams drabužių pasirinkimas buvo gana kuklus. Kai išvažiuodavau į Vakarų Europos šalis, ten pasirinkimas būdavo didžiulis ir kainos palyginti nedidelės. Būdavo labai malonu tą dovanėlę parvežti.
– Kaip senelis sutaria su anūke, mažąja Leonarda, ar pagloboja?
Agnė: Aš dažnai tėčio su mažąja nepalieku, nors neabejoju, kad jis susitvarkytų. Manau, jam tai būtų stresas. Bet kai būname visi kartu, Leonarda labai noriai su seneliu žaidžia, bėgioja.
Bronislovas: Buvau porą kartų likęs vienas su ja – viskas gerai, puikiausiai sutarėme. Gera mergaitė.
Manau, kad ir jai persiduoda gyvenimo stilius.
– Ar ji, kaip kitos mažos mergytės, mėgsta puoštis rožiniais blizgučiais?
Agnė: Aš to nemėgstu ir nedarau, tai ir duktė nerodo iniciatyvos. Leonarda labiausiai mėgsta lipdyti iš modelino. Domisi skaičiais, raidelėmis.
Dabar tas laikas, kai ji nenori ko nors vilktis, bet tai ne su pačiu rūbu susiję, o su nuotaika – kai norisi paprieštarauti. Neseniai gavo dovanų skrybėlaitę – Leonarda labai noriai su ja vaikšto.
