Dabar Rūtai jos puspenktų metų duktė Lėja Kornelija prilygsta gyvenimo stebuklui.
Tvirtu būdu ir kategoriškomis nuostatomis garsėjusi Rūta kartą pareiškė, kad nenori būti su bet kokiu vyru. Tuomet ji tikino – jei norės vaiko, pasigimdys jį kaip vieniša motina arba įsivaikins.
Rūta: Iki šiol manau, kad geriau jokio vyro negu bet koks.
Salvinija: Stengiausi Rūtą įtikinti, kad ryžtųsi motinystei. Motinystė man yra pateikusi skausmingų išgyvenimų – esu palaidojusi sūnų. Tačiau suprantu, kad vaikas yra didžiausia gyvenimo prasmė.
– Ar tėvai labai kišosi į jūsų santykius su vaikinais?
Rūta: Jie atbaidė visus mano mokyklinius kavalierius. Jiems nepatiko nė vienas. Namuose mėgdavo lankytis draugai. Kartais tėvams tai nepatikdavo. Jiems užtekdavo tik griežčiau pažvelgti, iškart suprasdavau, jog reikia paprašyti, kad draugai išeitų.
– Kada tėvams pristatėte savo gyvenimo draugą ir dukters tėvą Alvidą? Kaip jie jį priėmė?
Rūta: Mano mama Alvidą pažinojo dar iki mums užmezgant artimus santykius. Aš dainavau, jis grojo grupėje. Kelerius metus buvome bičiuliai.
Salvinija: Ilgai nežinojome, kad Rūta su juo užmezgė rimtus santykius.
Rūta: Slėpiau. Numaniau, kad jis tėvams nepatiks.
Salvinija: Taip nereikia sakyti.
Rūta: Jaučiau, kad Alvidas, kaip ir ankstesni draugai, jums nepatiks.
Itin atvirą dukters ir motinos pokalbį skaitykite „Lietuvos ryto" žurnale „Gyvenimo būdas".
