Kai trisdešimtmetį perkopusi atlikėja abejojo, ar galėtų būti šeimyniška ir gera mama, S.Lukoševičienė jautė, kad dukteriai reikia tik stipraus moralinio postūmio: „Kalbėdama apie pagrindinę moters misiją, net sakydavau Rūtai juokais: „Jei tu nesiryžti, tai aš galiu už tave išnešioti kūdikį“. Motinos nuojauta neapgavo. R.Lukoševičiūtei jos puspenktų metų duktė Lėja Kornelija prilygsta didžiausiam gyvenimo stebuklui.
- Vaikystėje Rūta nemažai laiko yra praleidusi pas senelius. Ir, kaip pati teigia, ten įgijo mažam vaikui nebūdingo savarankiškumo. Pavyzdžiui, pas senelius atvykusiems svečiams paruošdavo kavos. Tačiau, suaugusių akimis žvelgiant, kiek tas jos savarankiškumas buvo teigiamas, kiek žalingas?
Salvinija: Rūta nuo mažens turėjo tvirtą charakterį. Visi jos sumanymai buvo skatinami. Anksti jautėsi, kad tai bus kūrybos žmogus. Žinoma, vaikystėje net ir turėdama gerų tikslų, yra prikrėtusi šunybių. Buvo gana užsispyrusi. Nelabai pavykdavo jai ką nors uždrausti. Prisimenu, buvo pavasaris, žydėjo obelys. Rūta mažytė sirgo sloga ir nutariau vieną dieną jos neleisti į lauką. Atsitiktinai užlipusi į antrą namo aukštą, išvydau dukterį stovinčią ant palangės ir kvėpuojančią grynu oru. Mane apėmė šokas, išsigandau, kad ji gali nukristi. Šiaip ne taip susikaupiau ir ramiu balsu prikalbinau ją atsitraukti nuo atviro lango.
Rūta: Prikrėsdavau visko. Turėjau įprotį namuose užrakinėti duris. O po to tai rakto nerandu, tai nepajėgiu atrakinti. Prisimenu, kartą močiutė stovi prie užrakintų durų ir sako: „Rūtele, aš tave nuvesiu į parduotuvę ir nupirksiu lėlę. Tik tu atrakink iš vidaus duris“. Užrakinti man pavyko, bet atrakinti nesugebėjau, nes durys buvo didelės ir sunkios. Močiutė turėjo kviesti savo brolį, kad atneštų atsarginį raktą.
Salvinija: Dabar, atsižvelgiant į Rūtos vaikiškus įpročius, Panevėžyje namuose ant balkono durų esame užsirašę: „Neužmiršk pasiimti telefono“. Nes kartais pas mus svečiuojasi anūkė ir nežinia kada prasiverš mamos genai.
Rūta: Jau veržiasi. Lėja jau buvo mane užrakinusi.
- Jūsų tvirtas charakteris su tam tikromis kategoriškomis nuostatomis reiškėsi ir vėliau. Pavyzdžiui, jau perkopusi trisdešimtmetį kalbėjote, kad esate viena ir neturite tikslo būti su bet kokiu vyru. Sakėte, jei norėsite vaiko, pasigimdysite kaip vieniša motina arba įsivaikinsite.
Rūta: Aš tada taip ir galvojau. Iki šiol manau, kad geriau jokio vyro, negu bet koks.
Salvinija: Stengiausi Rūtą įtikinti, kad anksčiau ar vėliau ryžtųsi motinystei. Bandžiau jausmais ją paveikti. Motinystė man yra pateikusi skausmingų išgyvenimų – esu palaidojusi sūnų. Nežiūrint į tai, suprantu, kad motinos ir vaiko santykis yra didžiausia gyvenimo prasmė. Tai daug vertingiau už visokius karjeros pasiekimus.
– Rūta, ar tėvai labai kišosi į santykius su vaikinais?
Rūta: Jie atbaidė visus mano mokyklinius kavalierius. Jiems nepatiko nė vienas. Bet dabar pagalvojus, tikriausiai nė vienas nebuvo vertas dėmesio. Namuose mėgdavo lankytis draugai. Kartais tėvams tai nepatikdavo. Tačiau jiems užtekdavo tik griežčiau pažvelgti, iškart suprasdavau, jog reikia paprašyti, kad draugai išeitų.
- Salvinija, jūs su bendraamžiu vyru susituokėte būdama 21 metų. Po ketverių metų pagimdėte dukterį. O Rūta dukterį pagimdė sulaukusi 34 metų. Visiškai skirtingi motinystės laikotarpiai.
Salvinija: Taip. Ji buvo labiau subrendusi motinos rolei.
Rūta: O mane, perkopusią trisdešimt metų, neretai kankino visokios dvejonės. Galvojau, o jeigu man iš viso nelemta būti mama. Nors vaikai visada mane mylėjo, surasdavau su jais bendrą kalbą.
Salvinija: Tikriausiai nesąmoningai statydavai užtvaras, neleisdama sau galvoti apie kūdikį. Gal nebuvai suradusi mylimo partnerio, su kuriuo norėtum turėti vaikų.
- Rūta, ar esate linkusi įsimylėti?
Rūta: Labai linkusi. Bet mano susižavėjimai trumpalaikiai.
- Ar pasakodavote mamai apie savo širdies draugus, ar meilės paslaptis laikydavote širdyje?
Rūta: Viską laikydavau savyje.
- O kada tėvams pristatėte savo gyvenimo draugą ir dukters tėvą Alvidą? Kaip jie jį priėmė?
Rūta: Mano mama Alvidą pažinojo dar iki mums užmezgant artimus santykius. Aš dainavau, jis grojo grupėje. Kelerius metus buvome bičiuliai.
Salvinija: Mes ilgai nežinojome, kad Rūta su Alvidu užmezgė rimtus santykius.
Rūta: Slėpiau. Be to, žinojau, kad jis tėvams nepatiks.
Salvinija: Na, taip nereikia sakyti.
Rūta: Bet aš jaučiau, kad Alvidas, kaip ir visi ankstesni mano draugai, jums nepatiks (juokiasi). - Salvinija, jūsų sutuoktinis yra bendraamžis, o dukters gyvenimo draugas aštuoneriais metais jaunesnis.
Salvinija: Amžiaus skirtumas - ne kliūtis kurti darnius santykius. Mes su vyru esame gana demokratiški ir naujovėms atviri žmonės. Nepriimdamas gyvenimo pokyčių, nebūsi šiuolaikiškas žmogus ir daug ko nesuprasi.
- Anksčiau sunku buvo suvokti, kad partneriai gali gyventi kartu ir turėti vaikų nesusituokę. Ar neraginate Rūtos ir Alvido žengti prie altoriaus?
Salvina: Neraginame. Čia jau Rūtos pasirinkimas. Mums prioritetas - visai kiti dalykai. Gyvenimas ir laikmetis daro savo pakeitimus. Dabar nepaprastai džiaugiamės anūke.
– Ar daug laiko praleidžiate su anūke? Ar metams bėgant pakeitėte mąstymą apie vaikų auklėjimą?
Salvinija: Požiūris nepasikeitė. Taip, kaip su Rūtele linksmai bendraudavome, taip ir su Lėja draugaujame. Šokinėjame per virvutę, vakarais šokame pasileidusios muziką. Ji net yra man pasakiusi: „Žinai, tu mano mamuli, esi antroji mama“. Anūkė mėgsta virtuvėje šeimininkauti. Jau moka gražiai stalą serviruoti.
Mūsų šeimoje yra įprasta valgyti prie gražiai serviruoto stalo. Daug metų vyravo tradicija rengti sekmadieninius šeimos pusryčius. Tik po sūnaus mirties daug kas pasikeitė, maždaug dešimt metų buvo be galo sunku. Dabar vėl grįžo dvasinė pusiausvyra. Ir grįžo kaip dovana, su dar didesniu gyvenimo džiaugsmu.
– Ko palinkėjote Rūtai, kai ji ėmė gyventi su draugu, laukėsi dukters?
Salvinija: Nors spaudo nėra svarbiausiame dokumente, tačiau troškome, kad tarp jų būtų ryšys, kad jie vienas kitą suprastų.
- Rūta, o kodėl nenorite susituokti? Gal tai savarankiško charakterio išdava, gal mados reikalas, o gal paliekama spręsti likimui. Be to, ar duktė neprašo, kad jos tėvai atšoktų vestuves?
Rūta: Kažkada darželyje Lėja tikriausiai su vaikais kažką pasikalbėjo apie tėvus. Nes, grįžusi į namus, ji pasakė: „Kai antrąkart gimdysi, tai prašom būti susituokusiai“. Mes namuose iš viso nekalbame apie šeimyninį statusą. Yra mama ir yra tėtis.
O dėl vestuvių, man eilinį kartą atrodo, kad tai manęs neliečia.
Prisimenu, kad dvyliktoje klasėje visi bendramoksliai žinojo, kokį profesinį kelią pasirinks, o man atrodė, kad tai kažkur toli ir manęs tai neliečia. Nesvarsčiau kuo ateityje užsiimsiu, nors pakankamai gerai mokiausi. Vidurinę baigiau sidabro medaliu.
- Jūsų gyvenimo kelias yra labai spalvingas profesine prasme. Ar jau esate supratusi, kas yra svarbiausia?
Rūta: Pirmiausia Kaune, Lietuvos-Amerikos verslo kolegijoje, baigiau turizmo vadybą. Ten besimokydama susipažinau su žinomu muzikos prodiuseriu Daliumi Pletniovu, kuris mane įtraukė į muziką. Dainavau ir kelerius metus dirbau kelionių agentūroje.
Po to supratau, kad noriu kažko daugiau. Vienai pažįstamai prasitariau, kad noriu plėsti veiklą, kad ir filmukus garsinti. Ji tuo metu skaitė laikraštį ir bakstelėjusi pirštu į skelbimą, pasakė: „Žiūrėk, „VRS kamera“ ieško laidos vedėjų“. Man pasisekė laimėti konkursą. Po kurio laiko įstojau į žurnalistiką.
Didžioji mano aistra iki šiol yra televizija, patinka kurti siužetus, bendrauti su žmonėmis. Šiuo metu kuriu televizijos laidą „Žalioji enciklopedija“.
Esu linkusi manyti, kad kai ištinka ekonominė krizė, lengviau išgyvena tie žmonės, kurie turi patirties keliose srityse. Jei manęs nepripažins kaip dainininkės, galiu būti tekstų autorė ar renginių vedėja. Ir tai galiu daryti laisvu nuo darbo metu.
- Ar dainų žodžių daug turite prikaupusi?
Rūta: Dažniausiai rašau kitiems atlikėjams. Sau labai sunku parašyti dainą. Kai žuvusio brolio atminimui kūriau dainos tekstą, tris mėnesius vaikščiojau, negalėdama išspausti nė žodžio. Tai buvo kančios tiesiogine to žodžio prasme. Parašiau po filmo „Žalioji mylia“ peržiūros. Gal tris paras verkiau ir rašiau. Rašiau angliškai.
Salvinija: Dainos žodžiai be galo sukrečiantys. Rūta mums tekstą išvertė į lietuvių kalbą.
Rūta: Daug metų dainų žodžius rašiau tik angliškai. Po to pabandžiau parašyti lietuviškai. Pavyko. Dabar nemažai rašau lietuviškai. Neseniai parašiau tekstą rusiškai, pati negaliu patikėti.
- Didžiosios baimės, kai abejojote ar esate sutverta šeimai bei motinystei, jau praeityje. Tačiau jums pavyksta viską suderinti? Ar gimus dukteriai stipriai pasikeitė požiūris?
Rūta: Labai stipriai pasikeičiau. Vaikas įpareigoja viską daryti daug greičiau, planuoti laiką. Tenka išmokti vienu metu daryti kelis darbus. Sudėtinga, bet jei nebūtų Lėjos, mažiau nuveikčiau. Kai jos nėra, norisi lovoje gulėti ir televizorių žiūrėti.
- Ar mama vis dar duoda gyvenimiškų patarimų ir pastabų?
Rūta: O, taip. Duoda velnių. Pasako pastabų dėl aprangos, makiažo, tvarkos. Kiekvieną dieną galėtų paklausti, ar batus nusivaliau. Tuomet pagalvoju, gerai, kad kasdien su mama netenka gyventi.
- Didžiausi jūsų panašumai ir skirtumai.
Salvinija: Skirtumų daug.
Rūta: Man atrodo, kad mes esame absoliučiai skirtingos.
Salvinija: Manau, skiriasi mūsų kulinariniai sugebėjimai. Rūta, ar tu gera kulinarė?
Rūta: Na, nežinau, griūk negyvas. Mama, tu su manimi pagyvenk ir pamatysi, kad aš ir indus moku išsiplauti, ir valgyti pagaminu.
Salvinija: Tačiau išoriškai mes esame labai skirtingos. Nei vienas iš vaikų nepaveldėjo jokių mano bruožų, sudėjimo. Mes galvojome, kad Lėja bus rudakė, kaip ir Rūta. Tačiau mergaitė gimė mėlynomis akimis. Kaip mano. Labai apsidžiaugiau. Nors kažkas bus į mane panašus. Be to, anūkė paveldėjo mano, o ne tėvų kraujo grupę. - Sakote, kad kūno formomis esate nepanašios. Tačiau abi esate dailiai sudėtos. Pernai dalyvavote specialiame lieknėjimo projekte. Tris mėnesius intensyviai treniravotės sporto klube ir sveikai maitinotės. Jums pavyko atsikratyti net penkiolikos kilogramų. Gal ir jūsų mama yra sveiko gyvenimo šalininkė? Salvinija: Jau daug metų intensyviai sportuoju. Nuo septynerių metų buvau pasodinta ant žirgo ir išmokau jodinėti. Studijų metais žaidžiau krepšinį. Man nesisekė Rūtos atvilioti į sportą. Anksčiau ji net sakydavo: „Aš – ne mano mama, kuri gali kasdien atsikelti šeštą valandą ryto, sukti pustrečio kilogramo lanką, po to kiloti svarmenis ir valgyti liesą varškę“.
Rūta: Ir dar dažytis dvi valandas.
Salvinija: Kai Rūta mums pranešė, kad eis sportuoti, apsidžiaugėme. Mes ją labai palaikėme. Net savo sportinę aprangą dukteriai paskolinau, nes ji neturėjo.
- Rūta, ar nebijote, kad pradėjus sportuoti, ūpas netrukus gali praeiti?
Rūta: Mama to nežino, bet dabar galiu pasakyti. Aš pasirašiau sutartį, kad jei neįvykdysiu sutarties sąlygų, turėsiu sumokėti didelę baudą. Tai buvo didelis stimulas sportuoti, net jei sunku.
Aš daug dalykų esu padariusi spontaniškai. Tai nebuvo daug metų kauptas troškimas stiprinti raumenis ar numesti svorio. Tiesiog internete aptikau skelbimą, kad ieškoma žmonių, kurie norėtų numesti svorio, apie tai rašyti, pasakoti.
O pradžia buvo nelengva. Pirmomis dienomis atrodė, kad griūsiu čia ir dabar. Iš pradžių sportavau valandą, po to treniruotės trukmė išaugo iki trijų valandų. Turėjau labai gerą trenerę, kuri sudarė mitybos grafiką. Jo griežtai laikiausi. Jei užsispiriu, tai iki galo.
- O kaip namuose suderindavote valgiaraštį? Pavyzdžiui, draugas nori vieno patiekalo, Lėja - kitko, o jums skirtas specialus maisto davinys.
Rūta: Mes visą laiką valgome atskirai ir skirtingus patiekalus. Alvidas mėgsta keptas bulves su kiaušiniais, aš iš viso bulvių nevalgau. Tad jis gaminasi sau atskirai. Lėja viską valgo savaip. Jei tai sriuba, vadinasi, reikia nukošti ir palikti tik skystimą. Jei patiekiamas karštas patiekalas, tai į skirtingas lėkštes reikia sudėti dešrelę, ryžius, agurkus. Lėja viską suvalgo iš eilės.
- Kažkada esate išsakiusi meilę darboholikams. Ir save laikėte šios grupės nare. Kai gimė duktė, gyvenimas virto aukštyn kojomis. Ar nekankino pogimdyvinė depresija, nes teko staiga atsitraukti nuo mėgstamos veiklos ir koncentruotis į kitus dalykus?
Rūta: Dirbau iki gimdymo. Mane nuveždavo montuoti reportažų ir parveždavo. Kai gimė vaikas, iš pradžių nebuvo lengva. Žiūri ir nesupranti, kodėl verkia.
Salvinija: Bet Rūta labai gera, rūpestinga mama.
- Rūta, jūs dukterį maitinote net trejus metus. Tai neįprasta net ir šiais laikais, o jau prieš keturiasdešimt ar trisdešimt metų, tai būtų vadinama anomalija.
Salvinija: Aš Rūtą maitinau tris mėnesius, o sūnų – tris savaites. Anais laikais ilgai maitinti vaiką buvo neįprasta, nebuvo tam ir sąlygų – neilgai trukus po gimdymo reikėjo eiti į darbą. Rūtos pasišventimas mums buvo sunkiai suvokiamas, bet tuo pačiu labai prasmingas. Nebandėme jos atkalbinėti. Suprantu, kad visa tai duota gamtos, aukštesnių jėgų, tad kaip yra, taip turi būti. Taip diktavo jos siela.
