Apie šiandieninę vaiko teisių situaciją mūsų šalyje, kalbamės su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktore Rasa Dičpetriene.
- Šiemet tarptautinis tinklas „Save the Children International“ Europos šalyse atliko vaikų socialinės atskirties ir skurdo tyrimą, kuris parodė, jog beveik trečdalis Lietuvos vaikų balansuoja ant skurdo ribos. Ką apie tai manote?
- Kalbant apie vaikų skurdą ir socialinę atskirtį, situacija Lietuvoje tikrai nedžiugina. Iš kitos pusės, tikrai nesame blogiausioje situacijoje: bulgarų, rumunų ar net kaimynų latvių situacija yra kur kas prastesnė. Tačiau, vertindama esamą padėtį mūsų šalyje, galiu pasakyti, jog organizacijai „Gelbėkit vaikus“ darbo tikrai nepristigs.
Mūsų visuomenėje turime nemažai įsisenėjusių socialinių problemų, lemiančių vaikų skurdą ar socialinę atskirtį, tokių kaip, pavyzdžiui, alkoholizmas. Taip pat mus, kaip organizaciją ir mane asmeniškai labai jaudina smurtas prieš vaikus. Be to, visuomenė nestovi vietoje ir atsiranda vis naujų socialinių problemų, o su jomis ir vaikų teisių pažeidimų, tokių kaip vaikų psichologinis apleistumas tėvams išvykus į užsienį, aštrėja seksualinio vaikų išnaudojimo problema.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ aktyviai stebi bei analizuoja situaciją, reaguoja į visuomenės pokyčius ir stengiasi veikti ten, kur labiausiai reikia. Efektyviausia, žinoma, būtų užsiimti prevencija, tačiau, kaip ir minėjau, dėl įsisenėjusių socialinių problemų dažnai turime „gesinti jau kilusį gaisrą“. Dažnai sakau, kol vaikas nepavalgęs ir neaprengtas, aiškinti apie jo teises yra beprasmiška. Iš pradžių turime pasirūpinti savo šalies vaikų baziniais poreikiais ir pagrindinėmis teisėmis – į saugumą, į teisę gyventi jaukiuose namuose, į galimybę pakankamai ir sveikai maitintis.
- Kurios iš vaiko teisių, jūsų manymu, yra dažniausiai pažeidžiamos mūsų šalyje?
- Pagrindiniu vaiko teisų pažeidimu mūsų šalyje įvardinčiau Lietuvoje įsišaknijusį fizinių bausmių taikymą. Deja, vis dar gajus įsitikinimas, kad vaiko mušimas – gera auklėjimo forma. Vilties suteikia tai, jog per beveik 8 vadovavimo organizacijai „Gelbėkit vaikus“ metus matau, kad Lietuvos visuomenė šiuo požiūriu po truputį keičiasi į gerąją pusę. Daugelį metų mušimas kaip ko gero vienintelė efektyvi vaiko auklėjimo priemonė pamažu ima virsti kraštutine vaiko auklėjimo priemone. Jaunesnės kartos tėvai vis geriau ima suprasti fizinių bausmių žalą savo vaiko asmenybei ir daugiau laiko skiria aiškinimui, pokalbiams, netinkamo vaiko elgesio situacijų analizei. Siekiame ir tikimės, kad, augant tėvų sąmoningumui, dar per keletą metų, fizinių bausmių taikymo vaikams tradicija mūsų šalyje visiškai išnyks.
Dažnai girdžiu tokį tėvų argumentą: „Mane tėvai mušė ir štai koks šaunus bei sėkmingas žmogus užaugau“. Visada laikausi pozicijos, jog jei tėvai vaiko būtų nemušę, jis būtų užaugęs dar šaunesnis, dar labiau pasitikintis savimi, dar tolerantiškesnis, dar lengviau bei aiškiau reikštų savo nuomonę.
Norint šeimoje išvengti vaiko teisių pažeidimų, visų pirma tėvams reikėtų suprasti, kad vaikas nėra jų nuosavybė. Kažkur esu skaičiusi, jog vienas iš svarbiausių dalykų tėvams – pamiršti tai, koks, tėvų įsivaizdavimu, turi būti jų vaikas. Šis dalykas leistų laisvai augti ir vystytis vaiko asmenybei, daugeliu atvejų užkirstų kelią vaiko teisių pažeidimams.
- Vaiko teisės tikriausiai labiau pažeidžiamos socialinės rizikos šeimose…
- Gaji nuomonė, jog vaiko teisių problema egzistuoja tik socialinės rizikos aplinkoje. Tai yra netiesa. Labai daug vaiko teisių pažeidimų yra būtent mūsų visuomenės „pavyzdingomis“ laikomose šeimose. Socialinės rizikos šeimose augantys vaikai yra nuolat stebimi atsakingų darbuotojų, o pavyzdingų šeimų problemos į viešumą dažnai išlenda tik įvykus vienokiai ar kitokiai tragedijai. Tiesa ta, kad vaiko teisių problemų yra labai daug kur, tik vienose šeimose jos yra vienokios, o kitose – kitokios.
- Kalbate tik apie vaiko teises. O kokios yra vaiko pareigos?
Palietėte svarbią temą. Daugeliu atvejų, tėvai ir mokytojai, vos tik pradėjus kalbėti apie vaiko teises, lygiagrečiai pradeda vardinti ir vaiko pareigas: gerai mokytis, klausyti mokytojos ar auklėtojos ir pan. Iš tiesų, vaikas turi vienintelę pareigą – nepažeisti kitų žmonių teisių. Visa kita priklauso nuo tėvų, kiek jie sugebės paaiškinti ir kaip sumotyvuoti vaiką. Leiskime savo vaikams džiaugtis vaikyste, ne pasodinkime prie televizoriaus ar kompiuterio ir džiaukimės, kad vaikas mums „netrukdo“, o įtraukime į namų ruošos darbus, kalbėkimės, eikime pasivaikščioti, stebėkime gamtą ir žmones, analizuokime jų elgesį, aiškinkime ir mokykime atskirti gėrį nuo blogio, svarbius ir gilius dalykus nuo paviršutinių.
- Su kokiomis problemomis, atstovaudama vaiko teises, susiduria organizacija „Gelbėkit vaikus“?
- Atstovauti vaiko teises mūsų šalyje nėra lengva visų prima dėl nepakankamo jų svarbos suvokimo. Taip pat – dėl labai ribotų finansinių galimybių. Kalbant paprastai, daugelis verslo įmonių ar privačių aukotojų nori tiesiogiai matyti, kiek porų batų, striukių ar kilogramų maisto tiesiogiai nuvežame konkrečiam vaikų dienos centrui ar konkrečiai mūsų organizacijos remiamai šeimai. Tai tikrai nėra blogai, suprantame ir pritariame nuomonei, kad bazinių vaiko poreikių patenkinimas yra svarbiausias dalykas. Tačiau, iš kitos pusės, vaiko teisių sklaida yra ne mažiau svarbi, pakylėjanti vaiką ir jo tėvus ar globėjus į kitą lygį. Negalime rūpintis vien tik duona, vien tik maitinti, nes taip užauginsime žmogų, kuris bus įpratęs tik gauti. Turime ugdyti asmenybę, aiškiai suvokiančią savo teises, „statyti ją ant kojų“, pratinti duoti. Nesvarbu – žmogui, visuomenei ar valstybei.
Tam, deja, turime nedaug galimybių. Galbūt dėl sunkiai pamatuojamos naudos, galbūt dėl to, kad vaiko teisių sklaidos srityje, iki kol išvysime pirmuosius rezultatus, dirbti reikia ilgai ir nuosekliai, įmonės ir privatūs rėmėjai mieliau palaiko trumpalaikius ir lengviau pamatuojamus organizacijos tikslus. Tačiau nepasiduodame, stengiamės aiškinti, jog lėti bei daug įdirbio reikalaujantys pokyčiai yra ilgalaikiai ir duodantys daugiau naudos mūsų visuomenei.
- Kaip manote, ar Lietuvoje vaikai pakankamai įtraukiami į sprendimų, susijusių su vaikais, priėmimą?
- Tai yra dar vienas dalykas, kurio mūsų šalyje pasigendu. Kalbame apie vaikų teises, apie tai, ko jiems labiausiai reikia, tačiau labai retai to paklausiame pačių vaikų. O ir paklausę dažnai nemokame tinkamai išgirsti. Dažnai mes, suaugusieji, girdime tai, ką norime girdėti, tai, kas mums patogu. Organizacija „Gelbėkit vaikus“ planuoja žengti ir į šią teritoriją – skatinti vaikus aktyviau dalyvauti sprendimų, susijusių su jų gyvenimu, priėmime. Matome puikius Skandinavijos šalių pavyzdžius, kur ši praktika labai gaji. Mūsų visuomenė turi suprasti, kad svarbu ugdyti pilietišką jaunąją kartą, kuri ne aklai vykdo tai, kas primesta, bet aktyviai dalyvauja priimant sprendimus, juos palaiko bei rūpinasi tuo, kad priimti sprendimai realiai veiktų. Pilietiškumą turime pradėti ugdyti nuo pat vaikystės.
