Šįmet pavasarį vestuves atšokęs R.Karpis prieš tris mėnesius pajuto, kad kūdikis – ašis, apie kurią pradėjo suktis jo ir žmonos Dianos (31 m.) gyvenimas, rašo "Lietuvos ryto" šeštadienio žurnalas "Gyvenimo būdas".
„Po rytinės repeticijos eidamas namo užbėgu į parduotuvę nupirkti maisto ir sauskelnių. Po to vakarop – vėl į repeticiją. Nors darbų labai daug, kiekvieną vakarą irgi kuo greičiau skubu namo“, – įtemptą dienotvarkę vardijo R.Karpis.
Vieną vakarą žmona užsiminė, kad jam grįžus iš darbų trijų mėnesių pirmagimė šypsosi vis gražiau.
„Kiekvieną dieną vis labiau pažįstu vaiką ir save. Sunku paaiškinti jausmą, kai laikai kūdikį ant rankų, prisiglaudi“, – sakė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas.
Mažylės šypsena ir gugavimas solistui kiek apmalšina netekties skausmą. Netrukus po tėvystės dovanos solistui teko patirti ir artimojo netektį – rugsėjį po sunkios ligos mirė jo tėvas.
„Vaiko gimimo ir tėvo netekties neįmanoma susieti, čia nėra jokios mistikos. Netikiu, jog viena karta turi palikti šį pasaulį, kad jį užleistų naujai. Tai tik sutapimas. Kiekvieną sykį atsisėdęs blaiviai pagalvoju, kas įvyko, protu suvokiu, jog taip lemta. Taip sutvarkyta.
Bet kai užplūsta prisiminimai, ilgesys, blaivus protas dingsta, pasidaro liūdna.
Tačiau kai matau atsvarą, tai guodžia ir ramina“, – dvejopais išgyvenimais dalijosi operos atlikėjas.
R.Karpis stengiasi nesigilinti į gyvenimo virsmą, tačiau netektis jį verčia persvarstyti vertybes.
„Atrodo, viską darai gerai, bet staiga netenki brangaus žmogaus. Mąstau apie gyvenimo vertybes, kad suprasčiau, kodėl man taip skirta. Bet šiuo atveju nerandu paaiškinamo“, – tikino pašnekovas.
Beveik prieš penkerius metus netekęs motinos, o šį rudenį – ir tėvo, vienturtis jų sūnus Rafailas su šeima įsikūrė paveldėtame močiutės bute Vilniaus centre. Šiuose namuose užaugo jo motina, čia krykštauja ir dainininko pirmoji atžala.
Tačiau bute nėra daug daiktų iš praeities – juk dabar porai svarbiausia vaiko lovelė, patogiai įrengta virtuvė. Bet tarp šiuolaikinių daiktų yra keletas senesnių, menančių Rafailo motinos vaikystę.
Iš to laiko išliko kėdė, kelios vazos. Be to, operos solistas neseniai surado savo dukrytei žaislų, kuriais pats žaisdavo vaikystėje.
Tie daiktai, atkeliavę iš praeities ir derantys kasdienybėje, tampa svarbūs ir šildo ne mažiau nei prisiminimai.
R.Karpis niekada nepamirš to momento, kaip jo tėvas džiaugėsi sužinojęs, kad gimė anūkė. Tądien, prieš išeidamas iš ligoninės, jis palatos kaimynams pasigyrė tapęs seneliu.
„Tą dieną, kai gimė Rachelė, tėtį pasiėmiau iš ligoninės po chemoterapijos. Jis buvo toks laimingas – grįžęs namo per skaipą skambino visiems ir pasakojo, kad jis – jau senelis. Po savaitės tėtis apsilankė pas mus – išėjome pasivaikščioti į parką, jis pats stūmė vaiko vežimėlį.
Tuo metu atrodė, kad jo sveikata gerėja ir dar galima išsikovoti laiko pasidžiaugti gyvenimu.
Tačiau dar po savaitės jo jėgos pradėjo sparčiai silpti – chemoterapija buvo nualinusi imunitetą“, – pasakojo R.Karpis.
Šįmet gegužę Rafailo tėvui buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos plaučių vėžys, nors iki tol jis neprastai jautėsi.
„Liga buvo nustatyta iškart, kai tėvą ištiko priepuolis. Medikai pradėjo tirti jo sveikatą, pamatė, kad daug kas užleista“, – sužinojęs liūdną diagnozę apmaudo neslėpė R.Karpis.
Jo tėvui buvo atlikta operacija, po to paskirta chemoterapija. „Tikėjomės, kad gydymas pailgins jo gyvenimą, bet nepavyko to padaryti“, – apgailestavo atlikėjas. Kartų virsmą išgyvenąs R.Karpis iš savo tėvų perėmė nemažai savybių, kurias norėtų įskiepyti ir savo dukteriai.
„Nežinau, ar paveldėjau nors dalį to mamos darbštumo, užsispyrimo.
Ji, netgi turėdama sveikatos problemų, sugebėdavo visais pasirūpinti. Iš pradžių ji padėjo užauginti draugų vaikus ir, be abejo, labai daug meilės ir širdies skyrė man.
Mama skatino mano saviraišką – juk nuvesti mane į „Ąžuoliuko“ chorą buvo jos mintis. Iš tėčio tikriausiai perėmiau santūrumą, diplomatiškumą, vidaus ramybę.
Labai sunkus laikotarpis buvo netekus mamos. Su tėčiu pasijutome kaip du į vandenį įmesti kačiukai. Juk mamos rankose iki paskutinės gyvenimo dienos buvo visos vadžios.
Tuo metu patys stengėmės pasidalyti pareigomis – supratau, kad tėčiui labai reikia mano pagalbos“, – pasakojo R.Karpis.
Tuo sunkiu metu sūnus grįžo gyventi pas tėvą.
Kartu juodu pragyveno trejus metus, kol kiekvienas tarsi pajuto, kad gyvenimas stojasi į savo vėžes.
„Susitaikėme su mamos netektimi, nors abu ją sunkiai išgyvenome.
Nei aš, nei tėtis nesitikėjome, kad jį užpuls tokia klastinga liga. Kol su ja nesusiduri, atrodo, kad tik taip baisiai apie ją rašo spauda.
Bet kai apsilankai ligoninėje ir išvysti žmones, kurie su ta liga kovoja, supranti, jog tai – labai baisi liga“, – emocijų neslėpė operos solistas.
Nors R.Karpį neretai aplanko liūdesys, niūrios mintys nuslenka, kai grįžęs namo ant rankų paima Rachelę.
Išvydęs dukters šypseną vyras bando su ja guguoti, glosto garbanas ir mėgina suprasti, ką ji savo kalba šneka. Tokios akimirkos nugena liūdesio debesis.
„Džiaugsmas, kurį teikia duktė, atperka visas negandas“, – įsitikinęs R.Karpis.
Vaiko šypsena Rafailui – didžiausia dovana po dienos darbų. Tad vos grįžęs namo jis pirmiausia puola prie mažylės lopšio.
„Kai vaikas, išgirdęs balsą, pradeda šypsotis, suvirpa širdis. Man tai – saugumo jausmas, kuris reiškia, kad namuose ramu ir viskas yra gerai“, – įsitikinęs R.Karpis, gimus dukteriai sukūręs įsimintiną linksmo Vampyro vaidmenį „bohemiečių“ pastatytoje vokiečių kompozitoriaus Engelberto Humperdincko operoje vaikams „Jonas ir Greta“.
Vampyro vaidmuo scenoje ir tėvo vaidmuo kasdienybėje operos solistui labai svarbūs.
Nors tai buvo sudėtingas gyvenimo laikotarpis, kuomet R.Karpis kūrė vaidmenį vaikiškai operai, patirtis – neįkainojama. “Vokiška muzika – labai įdomi. Nemaniau, kad man tas vaidmuo taip tiks. Nors spektaklis skirtas vaikams, tačiau muzikos kalba nėra paremta paprastomis melodijomis. Ji - labai sudėtinga. Muzika pagal savo dramaturgiją artima kitam vokiečių kūrėjui Richardui Wagneriui. Vaidmuo spalvingas, sudėtingas vokalo prasme – man tam tikras iššūkis”, - patikino kūryboje ir gyvenime nemažai išbandymų patyręs operos solistas.
