Dvyniai Pranas ir Algis, sausį švęsiantys penktąjį gimtadienį, ilgai neskubėjo ateiti į šį pasaulį – dizainerė net ketverius metus gydėsi nevaisingumą ir dviejų sūnų susilaukė tik po pagalbinio apvaisinimo procedūros.
Dabar ji sūpuoja pusantro mėnesio Oną, kurios susilaukė su nauju gyvenimo draugu. Dukra – kūdikis netyčiukas.
Vilnietė vaikiškų mezginių kūrėja A.Padagaitė, iki skyrybų buvusi Asta Mackevičienė, niekada neįsivaizdavo šeimos be vaikų. Todėl jau po vestuvių moteris planavo nėštumą. Tačiau pastoti vis nesisekė.
Asta buvo nusivylusi, save kaltino dėl to, kad negali susilaukti vaikų.
„Nejaugi niekada nepamatysiu, kaip atrodo mano vaikai?“ – priekaištais save pliekė moteris.
Ji nenuleido rankų ir atkakliai siekė tapti motina. Gėrusi kalnus vaistų, patyrusi persileidimų ir galiausiai po pagalbinio apvaisinimo procedūros susilaukusi dvynių Asta, atrodė, tapo labai laiminga.
Bet po ilgų bandymų susilaukti atžalų ir pagaliau gimus dvyniams netikėtai pradėjo braškėti šeimos pamatai. Ji su vyru nutarė pasukti skirtingais keliais.
Išsiskyrusiai dviejų vaikų motinai likimas kūrė kitą gyvenimo scenarijų. Susipažinusi su nauju širdies draugu dizainerė neplanavo turėti daugiau vaikų, nes nenorėjo prisiminti vargų, kuriuos patyrė gydydamasi nevaisingumą.
Bet šįkart jai ir nereikėjo eiti tais vargų keliais, mat nėštumas buvo labai netikėtas. Net ir medikai neturėjo ką sakyti, kur dingo buvęs nevaisingumas.
Mezginių vaikams kūrėja ir prekės ženklo „Bug2hug“ savininkė A.Padagaitė už tai, kad sukūrė verslą, pirmiausia dėkinga savo vaikams. Juk megzti ją įkvėpė motinystė, antraip ji tikrai nebūtų atidariusi vaikiškų mezginių salono. Rankose laikydama virbalus ji praleido ir pirmą, ir antrą nėštumą, nes mezgimas ją labiausiai ramino, džiugino ir, aišku, pamėtėjo verslo idėją.
Gimus dvyniams, o dabar ir dukrai, A.Padagaitė nedarė versle pertraukos.
Kadangi vaikai ramūs, užsisėdėti namuose ji nenorėjo.
Be to, dizainerė supranta, kad mezginių verslo traukinys negali riedėti be jos, tad nedelsdama po gimdymo vėl šoko į jį.
– Papasakokite apie savo dukrytę Oną. Ar ji tikrai visada jums leidžia dirbti?
– Ona gimė rugsėjo 19 dieną ir jau spėjau įsitikinti, kad ji – pats tikriausias, nuostabiausias vadovėlinis kūdikis. Mat ji valgo kas tris valandas, verkia tik kai būna alkana arba skauda pilvą.
Kol kas ji labiausiai mėgsta leisti laiką mamos glėbyje ir ilgus vakaro pasivaikščiojimus.
– Kaip jaučiatės pagimdžiusi trečią vaiką?
– Jaučiuosi nuostabiai. Tiesą pasakius, kai anksčiau išgirsdavau, jog žmonės turi tris vaikus, šaudavo į galvą mintis, kad pora turbūt vis tiek yra keistuoliai, vaikų darželio gerbėjai, kad savo noru renkasi gyventi tokiame triukšme.
O dabar įsitikinau, kokią išskirtinę laimę tokia trijulė gali suteikti. Ir toli gražu ne taip sunku juos auginti, kaip galėtų kitiems atrodyti.
– Ar labai skyrėsi abu jūsų nėštumai?
– Nėštumai skyrėsi kaip diena ir naktis. Laukdamasi dvynių aiškiai supratau, ką reiškia „išnešioti kūdikį“: tiesiogine to žodžio prasme nešioji ir tikrai sunkiai.
Beveik kasdien lydėjo nerimas, ar jiems viskas gerai, kiekvienas pojūtis kėlė stresą ir baimę. Nešiodama po širdimi Oną, paskutines dvi nėštumo savaites fiziškai jaučiausi gana sunkiai, tačiau tiek to nepatogumo ir buvo. Viskas vyko ramiai ir sklandžiai.
– Dvynukų susilaukėte po pagalbinio apvaisinimo procedūros, o antrąkart pastojote natūraliai. Turbūt ne tik jums, bet ir medikams tai buvo staigmena. Kaip medikai tai komentavo? Turbūt taip nutinka labai retai?
– Tiesą pasakius, be didžiulio džiaugsmo, kad taip nutiko, nieko su gydytoja per daug ir neanalizavome, kad nenubaidytume tokios laimės. Iki šiol nesidomėjau, kodėl taip nutiko, ir priimu tai kaip likimo dovaną.
Prisipažinsiu, kad nuoširdžiai nebenoriu gilintis į savo buvusius nevaisingumo klausimus – ta istorija tikrai išvargino ir džiaugiuosi, kad tai baigėsi. Buvau įsitikinusi, kad daugiau vaikų neturėsiu, nes pas medikus savo noru tikrai negrįšiu.
– Kaip broliai dvyniai priėmė sesutę?
– Algiui ir Pranui po dviejų mėnesių sueis penkeri. Šiek tiek prisibijojau jų reakcijos gimus trečiam vaikui. Juk jie – tokie išlaukti, išmylėti, vieninteliai mano berniukai.
Svarsčiau, ką reikėtų daryti, jeigu juos užpultų pavydo priepuoliai, nes šiek tiek tuo domėjausi.
Tačiau viskas atsitiko atvirkščiai – pirmąsias dienas reikėjo Oną nuo jų saugoti, kad iš didelės meilės ir noro ją glostyti per stipriai nenuglostytų. Dabar jau viskas gerai – ir aš, ir vaikinai vadiname Oną savo vaiku.
Jeigu ji pradeda verkti, o aš esu toliau, kuris nors iš berniukų eina jos pasupti. Jie aiškiai supranta, kad sesuo maža, ir klauso manęs labiau nei anksčiau, ypač jeigu koks draudimas ar prašymas susijęs su Ona.
– Grįžote į darbus iškart po gimdymo – toliau mezgate vaikams drabužius. Kas padeda prižiūrėti mažylę ir dvynius? Kodėl nedarote pertraukos darbe ir neatsidedate motinystei šimtu procentų?
– Negrįžau iš karto vos pagimdžiusi – tik po dviejų dienų! Juokauju, kad Ona labai apdairiai pasirinko gimti penktadienį, kad pavyktų užbaigti darbo savaitę.
Sekmadienį jau buvome namuose, o pirmadienį užmigdžiusi dukterį sėdėjau prie kompiuterio ir dirbau.
Kadangi negalvojau daryti pertraukos darbe, buvau suplanavusi kviesti auklę, kai tik gims Ona.
Tačiau kol kas nė vienam vaikui tos auklės nereikia. Kartais būna įtemptų momentų, bet visiems laiko kažin kokiu stebuklingu būdu užtenka. Situacijos visiškai nedramatizuoju ir, jeigu prireiks ateityje, pasitelksiu papildomą pagalbą.
Darbe pertraukos nedariau, nes negaliu gyventi be savo veiklos. Man tai – ne tik darbas, bet ir pomėgis, kūrybinės saviraiškos priemonė, galų gale ir pajamos.
Puikiai žinojau, kad naujagimiai miega beveik visą laiką. Berniukai lanko vaikų darželį, o aš tokiu atveju turėčiau sėdėti ir žiūrėti visą dieną pro langą.
Iš proto galima išeiti! Taip ir atsiranda priežastis dejuoti arba pradėti nenormaliai gilintis į tai, kokia spalva vaikas šiandien pakakojo ir ką tai galėtų reikšti.
Man didžiausią laimę teikia mano darbas ir mano vaikai. Šiuo metu laisvo laiko sau nelieka nė sekundės, tačiau žinau, kad tai yra laikina, ir ramiai prisitaikau prie situacijos.
– Vaikai jums turbūt ne tik laimė, bet ir stiprybės šaltinis. Gimus dvyniams netrukus išsiskyrėte su vyru. Dabar kuriate naujus santykius, kuriuos vainikavo dukters gimimas. Kaip jus veikė ir keitė tie šeiminiai pokyčiai?
– Kol kas viskas vyksta tokiu greičiu, kad nė nesusimąsčiau, kaip mane veikia permainos.
Vos spėju kartu su savo gyvenimo tempu: dukrai suėjo pusantro mėnesio, darbe – rudens sezonas, dvyniai ką tik persirgo bronchitu.
Pati kartais pamąstau, kad net užsimaniusi truputį paliūdėti neturėčiau kada to padaryti.
Vaikai brandina žmogų, lavina kantrybę ir parodo, kokia be galo stipri gali būti meilė.
Dvyniai mane išmokė siekti savo tikslo paaukojant neapsakomai daug. Jie parodė, kad motinystė – tai nepaprastai stiprus ir išlauktas jausmas, o duktė atsirado kaip likimo dovana.
Širdyje jaučiu, kad kai baigsis šis beprotiškas lėkimas ir turėsiu ramią minutę viską apgalvoti ir įvertinti, akimirka bus labai ypatinga, rami ir gera.
Po skyrybų buvo vangus, depresyvus etapas, kai nuo visų pasislėpiau, net vengiau mėgstamo darbo, nepažįstamų žmonių. Dabar girdžiu draugus sakančius, kad štai Asta vėl grįžta į gyvenimą!
Turiu daug vidinės energijos, mėgaujuosi bendravimu su žmonėmis, o jeigu dar galiu būti kuo nors naudinga – tai daugiau nieko šiuo metu ir nereikia.
Darbe nebeliko skubėjimo, blaškymosi. Visi drabužiai išieškoti, ištobulinti, reikalingi ir derantys tarpusavyje.
Natūraliai atsiranda naujų idėjų kūdikiams ir aktyviai mąstau apie keletą puošnesnių, prabangesnių drabužėlių vaikams, ypač mergaitėms, – juk ant rankų laikau tikrą įkvėpimo šaltinį!
Kai poros nesusilaukia vaikų
Tokie atvejai, kad gyvenant su vienu partneriu moteriai teko gydytis nevaisingumą, o su kitu – nevaisingumo kaip nebuvę, nėra reti. Tokius atvejus analizavusi ginekologė Vaiva Eringytė įsitikinusi, kad negalima lyginti vieno ar kito partnerio. Juk vyras vyrui nelygu.
„Nepažinodama iš natūralaus meilės proceso gimusios mergytės tėvo galiu jį gana tiksliai apibūdinti. Tai tikrai sveikas žmogus. Greičiausiai sportuoja, bet saikingai, nes per didelis sportas kenkia tiek vyrų, tiek moterų vaisingumui. Šaunusis tėtis nėra nutukęs. Jis nevartoja vaistų, alkoholio, narkotikų, nerūko ir moka valdyti stresą. Žinome, kad visos šios blogybės mažina vyrų vaisingumą“, – patikino V.Eringytė.
Ginekologė taip pat pabrėžė, kad vyrų vaisingumui kenkia apsinuodijimas gyvsidabriu, sunkiaisiais metalais arba darbas su radioaktyviosiomis medžiagomis. „Galiu lažintis, kad vaisingas vyras nenešioja aptemptų apatinių kelnių, nesivolioja karštose voniose ir nesikaitina be saiko įvairiose pirtyse, nuolat nevažinėja dviračiu. Visi šie išvardyti lyg ir mažmožiai vis dėlto slopina vyrų vaisingumą. Dar tiksliau apibūdindami sveiką žmogų tikrai žinome, kad jis neserga chlamidioze, gonorėja, nes, sergant šiomis ligomis ir nesigydant, dažniausiai neįmanoma būti vaisingam“, – dėstė ginekologė.
Nepažindama nenatūralaus proceso metu, t.y. pagalbinėmis apvaisinimo technologijomis, sukurtų dvynių tėvo, gydytoja tik pateikė kelis dažnesnius atvejus, dėl ko vyras gali būti nevaisingas. Gal jo spermoje nebuvo spermatozoidų arba jų buvo per mažai, gal spermatozoidai galėjo būti nejudrūs, morfologiškai pakitę. Gal nevaisingas žmogus buvo patyręs lyties organų traumą ar vaikystėje sirgęs kiaulyte, kurios komplikacija buvo sėklidžių uždegimas, gal turi įgimtą lyties organų patologiją, gal išsiplėtusios mašnelės venos ar sutrikusi ejakuliacija dėl diabeto, gal kenčia nuo genetinių, autoimuninių, endokrininių ligų, hipertonijos, depresijos, cholesterolio kiekio padidėjimo.
„Kalbėdama apie nevaisinguosius, su visa pagarba medicinos mokslo pažangai visuomet prasitariu, ar tikrai verta taip skubiai griebtis pagalbinių apvaisinimo technologijų, jei gamta tuos žmones apribojo nuo galimybės susilaukti palikuonių, ypač kai tai nutinka dėl genetinių ligų?“ – svarstė V.Eringytė.
Neatmestina, kad šeimos pagausėjimo ilgai nesulaukiama ir dėl psichologinių priežasčių. Yra moterų, o gal ir vyrų, kurie sako, kad nori susilaukti palikuonių, o iš tikrųjų dvasiškai patys su savimi konfliktuoja, nes tam pastojimui priešinasi visa savo esybe, yra nepasirengę, tiesiog vis dar nesubrendę tėvystei.
Nepažinę nevaisingųjų, daug kas neįsivaizduoja, kiek jie turi psichologinių problemų. Juk tokiu atveju neretai prarandama savivertė, kai negali būti tikras visuomenės narys, auginantis ir auklėjantis savo vaikus.
Dauguma nevaisingų moterų atsiduria ties depresijos riba, pyksta ant viso pasaulio už tokią savo negalią. Sveikiesiems, o ypač labai jauniems, nepažįstamas lytinės disharmonijos pojūtis, kai lytiniais santykiais bjaurimasi, kai nėra orgazmo arba jis nestiprus. Ta lytinė disharmonija aplanko dėl atimtos galimybės kurti gyvybę.
Kiek šeimose kyla konfliktų gyvenant su impotentais ar potencijos sutrikimų turinčiais partneriais? Kaip greitai gali pastoti, jei būdama visiškai sveika santykiauji retai arba nekokybiškai? Juk naujos gyvybės dovana neįteikiama dėl nepakankamo meilės jausmo.
Ilgai nepastojant kyla stresas dėl to, jog imi susitaikyti, kad negalėsi sūpuoti palikuonių. Dėl streso dar labiau stiprėja nevaisingumo procesas lytinių ląstelių lygmeniu. O vaisingi draugai, patarėjai nevaisingumo klausimais tampa nepakenčiami, nes blogina ir taip jau blogą šeimos psichologinį klimatą.
Psichologinės priežastys sukelia partnerių nesuderinamumą, o tai dar labiau sunkina konflikto priežastis. Bet ar nevaisingumo gydymas vaistais pagimdžius neturi atoveikio – organizmas tarsi užvedamas ir moteris vėliau jau be gydymo gali pastoti?
„Juk net tapimas motina įsivaikinant kūdikį kartais psichologiškai nutraukia nevaisingumo įtampos būseną ir po to jau savaime pastojama nebesigydant“, – pritarė V.Eringytė.
Pagalbinio apvaisinimo metodas, padėjęs šeimai susilaukti dvynukų, motinystės jausmui tikrai nepakenkė. Bet skiriami vaistai kiaušialąstes subrandina tik vienam ciklui. Todėl nereikėtų tikėti, kad kažkada vartoti vaistai veikia taip ilgai, kad moteris kitoje partnerystėje po keleto metų pastotų savaime.
