Jaučiasi užgrūdinta gyvenimo
Panevėžio rajone, Puodžiūnų kaime, socialiniame būste gyvenanti 61 metų Birutė Marcinkevičienė per praėjusias Vėlines negalėjo aplankyti savo trijų vaikų kapų.
Iš invalidumo 575 litų pensijos gyvenanti ligota moteris prieš porą mėnesių buvo priversta važiuoti užsidirbti į užsienį. Šiuo metu Norvegijoje lietuvės ir norvego šeimoje ji prižiūri du vaikus. Per internetą darbą užsienyje susiradusi B.Marcinkevičienė tikino nė kiek nebijanti nei kalbos barjero, nei kitokių kliūčių – jaučiasi taip užgrūdinta gyvenimo, kad kažin ar ką skaudžiau beteks ištverti.
Trys vaikai mirė
„Man vaikai brangiau už viską, dėl jų galėjau viską iškentėti, bet vienas neapgalvotas žingsnis uždėjo žymę visam gyvenimui“, – tikino tris kartus tekėjusi ir nuo kiekvieno vyro vaikų susilaukusi B.Marcinkevičienė.
Nė vieno vyro tarp gyvųjų nebėra, du mirė santuokoje, vienas – po skyrybų. Iš aštuonių pagimdytų vaikų trijų B.Marcinkevičienė netekusi visai mažyčių.
Vienas sūnų mirė vos tik gimęs, praėjus 18 valandų. B.Marcinkevičienė sakė, kad nėščią buvo sumušęs vyras, tai ir tapę baisios nelaimės priežastimi. Moteris išsiskyrė su smurtautoju, bet į teismą jo nepadavė, nes neturėjusi pinigų. Dar vienas sūnelis mirė gimęs per Kūčias. Berniukas per anksti atėjo į šį pasaulį ir, susirgęs plaučių uždegimu, neišgyveno.
Ilgai blaškėsi po ligonines
Daugiausia B.Marcinkevičienė pastangų įdėjo bandydama išsaugoti jauniausiąjį sūnų Julių. Beviltiška kova dėl berniuko gyvybės truko 1 metus ir 2 mėnesius.
„Juliukas Biržų ligoninėje gimė sveikas, o jau trečią dieną pamačiau, kad ne tik akytės, bet ir oda pageltusi“, – prisiminė B.Marcinkevičienė. Biržiečiai uždelsę, o panevėžiečiai medikai, išvydę vaiką, griebęsi už galvų. „Mes gyvybės nebeįpūsime“, – ištarę jie.
Tąkart vaikas išgyveno, bet medikai pripažino Juliukui cerebrinį paralyžių. Tai lėmusi laiku negydyta gelta. Tuomet prasidėjo maratonas vežiojant sūnų į ligoninę ir namus.
Kartą, kai ji buvo išvykusi namo pas susirgusį kitą vaiką, sūnus ligoninėje mirė. Daugiau nei metus kovodama dėl jauniausiojo sūnaus gyvybės, moteris sako pražilusi, netekusi dantų, ėmęs šokinėti kraujo spaudimas, susirgusi cukralige.
Surado vietą po saule
B.Marcinkevičienė pasakojo, kad jos 5 vaikai surado savo vietą gyvenime. Daugiausia vargo matęs vyriausiasis sūnus dirba Biržų rajone, pas ūkininką. Moteris džiaugėsi, kad jo darbdaviai tik gerai atsiliepia apie jauną darbininką. Džiugi žinia ir ta, kad su drauge jis laukiasi vaiko.
Kitas sūnus su žmona augina 3 atžalas ir pats ūkininkauja Biržų rajone. Trečias sūnus kaime prie Ramygalos su žmona melžia ūkininko karves.
Dukra gyvena Norvegijoje. Ji dirbo žuvų fabrike, bet dėl sveikatos dabar ieško kito darbo. Jauna moteris ištekėjusi už lietuvio, o jų dukrą iki išvykimo į užsienį augino B.Marcinkevičienė. Dabar mergaitės globą perėmė dar vienas sūnus, su drauge Panevėžyje auginantis savo 3 metų dukrą. Jis dirba statybose.
„Dėl vaikų auklėjimo man niekas nepasakė nė vieno blogo žodžio, bet, vos tik paprašiau skirti pensiją kaip daugiavaikei motinai, apkaltino nebūtais dalykais. Neva aš gerdavau ir valstybei numečiau du savo vaikus“, – kalbėjo B.Marcinkevičienė.
Grįžęs visas kruvinas
Išties pensija B.Marcinkevičienei neskirta, nes du jos sūnūs apie dvejus metus gyveno Linkaučių vaikų globos namuose.
B.Marcinkevičienė tikino, kad, jai apsigyvenus Puodžiūnuose, vaikai ėmė lankyti kitą mokyklą. „Tuomet trečiokas sūnus grįžo iš mokyklos visas kruvinas, nesimatė net akių“, – prisiminė moteris.
Motina jau kitą dieną nuskubėjusi į mokyklą, bet nieko nepešusi. Mokytojai esą užstoję skriaudiką. Nuo šio įvykio trečiokėlis ir vyresnis jo brolis neturėję mokykloje ramybės. Atseit kiti valydavosi į jų striukes snarglius, suplėšydavo drabužius, supjaustydavo striukes, kaišiodavo kojas.
Net mokytojos varydavusios juos iš klasės vos pakėlus ranką. Berniukai grįždavę namo kartais net 11 valandą – esą ko stovėti už klasės durų?
Vyresniajam per kūno kultūros pamoką buvę atitrenkti inkstai.
Kelintą sykį nuskubėjusi į mokyklą B.Marcinkevičienė išgirdusi tokius pavaduotojo žodžius: „Jūs man jau nusibodote.“
Gailisi paklausiusi patarimo
Nebežinodama, kaip pagelbėti sūnums, B.Marcinkevičienė kreipėsi į tuomet rajono Vaikų teisių apsaugos skyriui vadovavusią Nijolę Stakytę.
„Ji išklausė, atsiduso ir sako: „Niekuo padėti negaliu, nebent apgyvendinti vaikų globos namuose“, – dėstė B.Marcinkevičienė.
N.Stakytė esą buvo įtikinusi, kad valdiškoje įstaigoje jos vaikų bent jau neskriaus. Vyresnysis sūnus išvažiuodamas pasakęs, kad globos namuose nesimokys. Ir nesimokė. Penktadienio vakarais, per šventes, atostogas abu grįždavę namo.
„Gal ir negerai padariau. Vaikai dėl to man neprikaišioja, bet žymė, kad aš juos numečiau valstybei, liko visam gyvenimui. Bet tuomet buvo labai silpna sveikata, neturėjau jėgų net vandens parsinešti, negalėjau jų apginti“, – tikino B.Marcinkevičienė.
Medikų pažyma netiko
B.Marcinkevičienei buvo suteikta galimybė prašyti didesnės pensijos, reikėjo atnešti medikų pažymą dėl neįgalumo. B.Marcinkevičienė pristatė dokumentą, bet šis netiko.
Aiškintis į savivaldybę nuėjusi moters pusseserė Rozalija Rapševičiūtė išgirdo N.Stakytės tikinimą, esą pas B.Marcinkevičienę rinkdavęsi visokio plauko vyrai ir girtaudavę.
„Jeigu aš girtuoklė, tai kaip man leido parsivežti ir globoti du svetimus vaikus?“ – klausė B.Marcinkevičienė. Štai tada ji papasakojo dar vieną istoriją. Prieš 8 metus Liūdynėje įvyko tragedija. Tuomet save padegė ir mirė moteris, liko du našlaičiai jos vaikai – 5 ir 3 metų. Darbo ieškojusi B.Marcinkevičienės dukra aptikusi skelbimą laikraštyje, kad reikia prižiūrėti du našlaičius. Jų tėvas pažadėjęs 20 litų per dieną.
B.Marcinkevičienė pasakojo, kad našlaičių tėvas nesugebėjęs vaikais rūpintis. Papriekaištavus, kad namuose nėra maisto, jis atsakęs, jog batono ir cukraus nupirkta. Esą galima išvirti jiems arbatos. Tvarkant namus užgriuvę tikrintojai iš savivaldybės.
„Jam pradėjo varyti apie mane, o man – dėti tą vyrą į šuns dienas. Aš jiems aiškinau, kad atvykau padėti dukrai saugoti vaikų, o ne pas jų tėvą“, – pasakojo B.Marcinkevičienė. Moteris tikino, kad apie jokius santykius su šiuo vyru net negalvojusi, be to, jis apsigyvenęs pas kitą moteriškę.
Viskas – per pažinčių skelbimą
Bet prieš 8 metus B.Marcinkevičienė „Panevėžio rytui“ šią istoriją pasakojo kitaip. Ji prisipažino, kad ją ir našlaičių tėvą suvedė vyro buvusios sugyventinės motina, radusi B.Marcinkevičienės pažinčių skelbimą. Iš pradžių tikrai buvę sutarta tik dėl auklės darbo, bet vėliau imti kurti bendro gyvenimo planai.
B.Marcinkevičienė nepatikusi vyro giminaičiams, be to, tarp giminių prasidėjo ginčai dėl vaikų. Moteris išvyko. Tačiau per Velykas atsitikus nelaimei – sprogus krosniai vyro namuose, vaikų tėvas vėl paprašė ją pagelbėti. „Nuvažiavau ir radau į antklodes susuktus sušalusius vaikus. Paskambinau N.Stakytei ir paklausiau, ar galiu juos vežtis pas save. Ji leido“, – tvirtino B.Marcinkevičienė.
Našlaičiai pas ją gyveno iki rudens. Pradėjus leisti vyresniąją mergaitę į paruošiamąją grupę, kiti vaikai esą tyčiojosi iš jos dėvimos per didelės striukės paraitotomis rankovėmis. B.Marcinkevičienė prašiusi jų tėvą atvežti vaikų drabužius. Tėvui nesutikus, moteris vėl kreipusis į N.Stakytę ir pasakiusi, kad neturi kuo našlaičių rengti, todėl tegu juos paima. Abu vaikai vėliau buvo įvaikinti.
Apie B.Marcinkevičienę „Panevėžio rytas“ rašė ir kiek anksčiau. Tada abu jos vaikai važinėjo į vaikų globos namus, o ji buvo priėmusi sugyventinį. Vyras skundėsi, kad moteris juo pasinaudojusi ir išvariusi. Moteris skundėsi juo.
Būtų aiškinęsi mokykloje
Panevėžio rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė N.Stakytė iš pradžių atsisakė kalbėti apie B.Marcinkevičienę, tvirtino, kad tai seni laikai ir bijanti ką nors supainioti.
Priminus B.Marcinkevičienės istoriją, valdininkė tikino: „Pirmą kartą girdžiu, kad rajono mokyklose būtų taip skriaudžiami vaikai. Būtume aiškinęsi su mokyklos administracija, galbūt būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Neprisimenu nei kad dūsavau, nei kad iš viso tokią informaciją gavau.“
N.Stakytė patikino, jog dėl to, kad skriaudžiami mokykloje, vaikai neapgyvendinami globos namuose. Turėjęs būti rimtesnis pagrindas.
Liga – tik reumatoidinis artritas
Vaikų teisių apsaugos skyriui vadovaujanti Irena Matuzevičienė sakė, kad B.Marcinkevičienės vaikai į globos namus išvyko bendru specialistų ir motinos sutarimu. Priežastis – sunkios materialinės sąlygos ir motinos socialinių įgūdžių stoka. Dėl girtavimo ar vaikų nepriežiūros priekaištų B.Marcinkevičienei nebūta.
I.Matuzevičienė paaiškino, kad Socialinės paramos skyrius, teikdamas siūlymą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai skirti daugiavaikei motinai pensiją, kreipiasi ir į vaikų teisių apsaugos specialistus.
„Pačios B.Marcinkevičienės vaikai gyveno Linkaučiuose, o ji išvyko pas vieną sugyventinį, paskui pas kitą, vėliau pastarojo vaikus parsivežė į Puodžiūnus. Tai kalba jos nenaudai. Tokios moterys nenori pripažinti jaunystės klaidų“, – kalbėjo I.Matuzevičienė.
Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Virginija Savickienė sakė, kad B.Marcinkevičienės pateiktoje sveikatos pažymoje nematyti rimtos ligos. Gydytojo nurodytas reumatoidinis artritas negalėjo motinai sutrukdyti pasirūpinti vaikais.
