Albumu „Neregėta Lietuva“ išgarsėjęs M.Jovaiša neslėpė, kad didžiausias turtas - ne uždirbti pinigai, o vaikai. Tiesa, vertingus fotoalbumus verslininkas taip pat kuria entuziastingai ir negailėdamas laiko bei savo lėšų.
Kurdamas „Neregėtą Kubą“ M.Jovaiša toje šalyje lankėsi ne mažiau kaip trisdešimt kartų ir kiekvieną sykį kilo motorine skraidykle fotografuoti gražiausių šalies vaizdų. Lietuviui išleisti šį albumą prireikė penkerių metų. Palyginus „Neregėta Lietuvą“ ir „Neregėtą Kubą“, pastarasis fotoalbumas - 140 puslapių storesnis.
Kad taip atsitiko, M.Jovaiša nesikremta: „Kuboje daugiau skirtingų kraštovaizdžių: kalnai, įvairaus tipo lygumos, pelkynai, skirtingos pakrantės, salos, koraliniai rifai, todėl albumas didesnės apimties. Bet „Neregėta Lietuva“ - mano tėvynė, vienas didžiausių džiaugsmų."
Į lietuvių ir anglų kalbomis išleistą albumą su Kubos vaizdais iš paukščio skrydžio verslininkas įdėjo įrašą, atspindinti, kad jis sukurtas Lietuvoje - nedidelėje, bet išdidžioje, labai gražioje valstybėje prie Baltijos jūros. O kaip per tą laiką, kol buvo kuriamas albumas apie Kubą, pasikeitė verslininko gyvenimas?
Marius: Įvyko radikalių permainų, manau, tam pastūmėjo netgi ir dažnas lankymasis Kuboje. Smarkiai pakeičiau gyvenimo būdą - prieš trejus metus visiškai atsisakiau rūkalų, alkoholio.
Iš pradžių nuvykęs į Kubą nuo ryto iki vakaro rūkydavau cigarus, nes pražūdavo daug brangaus laiko dalyvaujant vietos biurokratų posėdžiuose ir laukiant sprendimų.
Vieną kitą kartą bandžiau mesti žalingus įpročius, kol pagaliau visiškai subrendau viso to galutinai atsisakyti. Žinau, ką reiškia rūkyti po du pakelius per dieną, gerti kelias dienas iš eilės, todėl šito išsižadėjau, nes tai manęs nė kiek nedžiugino. Dabar jaučiuosi nepaprastai gerai, tvirtai ir dėl to esu laimingas.
Prieš trejus metus pradėjau kasdien intensyviai sportuoti: bėgioju, minu dviratį, plaukioju, darau jėgos ir lankstumo pratimus. Pasikeitė ir mano mityba - prieš porą metų tapau veganu.
Be to, per tą laiką pardaviau reklamos verslą ir susitelkiau į fotoalbumų bei su jais susijusių elektroninių vizualinių produktų leidybą.
Brigita: Nesidairau atgal, bet iš tiesų net per vienus metus daug kas įvyksta. O per tuos penkerius metus labai paaugo mūsų vaikai, išaugo šeima. Vaikai pradėjo lankyti mokyklą, duktė Marija, kuriai vienuolika metų, atrado plaukimą, septynmetis sūnus Vincentas išmoko žaisti futbolą, o jaunėlis Antanas - vaikščioti, tarti pirmus žodžius.
Pati dar labiau įsitraukiau į organizacijos „Gelbėkit vaikus" veiklą, kurioje gavau vertingų pamokų, stiprių emocijų, išgyvenimų, susipažinau su daugybę įdomių žmonių. Sutikau nuostabią draugę, pradėjau bėgioti. O su šeima turėjome įspūdingų kelionių, atradau naujų skonių kartu su ariumi -- visa tai labai praturtino mano pasaulį.
- Per tuos penkerius metus pagausėjo ir šeima. Tačiau kitąmet ji bus dar didesnė.
Marius: Gimė Antanas, kuriam dabar dveji metai. Neseniai užgimė dar vienas vaikas - Petriukas, kaip mes šeimoje juokaujame. Dar net nežinome, sūpuosime dukrą ar sūnų, tačiau būsimas šeimos narys jau turi „darbinį" vardą. Bet pagal visus požymius greičiausiai gims berniukas.
- Jūs, kaip ir legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis, ties keturiais vaikais ir sustosite?
Marius: Brigita „fabrikėlį" norėjo uždaryti ties trečiu vaiku, bet aš įkalbėjau ketvirtam. Ir ji sutiko. Tai nėra lengva, kol vaikai mažiukai, bet tai pats didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir darbas, kurį gali nuveikti.
- Kol turėjote vieną atžalą, turbūt negalvojote, kad tiek susilauksite?
Marius: Kai gimė Marija, iškart supratau, kad dabar prasideda tikrasis gyvenimas ir džiaugsmas. Vaikų gimimas labai glaudžiai susijęs su mano fotografine kūryba. Su Marijos gimimu įvyko kūrybinis postūmis - pradėjau intensyviai keliauti ir fotografuoti.
- Ar savo vaikus fotografuojate taip pat entuziastingai kaip ir Lietuvos bei užsienio vaizdus?
Marius: Žinoma, jų nuotraukų - milijonai.
- Keliaujate ir su vaikais?
Marius: Du vyresnieji jau lanko mokyklą, todėl su jais tapo sunkiau keliauti: Marija - penktokė, Vincentas - pirmokas. Kol jie nelankė mokyklos, keliaudavome su vaikais po du tris mėnesius.
Į Kubą trims savaitėms buvome išvykę dviese su Vincentu. O kitą kartą į Kubą porai savaičių susiruošiau su dviem vaikais. Tai buvo darbo kelionės, bet man labai patiko keliauti su vaikais.
Kol fotografuodavau, juos prižiūrėdavo lėktuvo mechanikas Arielis. Jis ir pilotas Robertas tapo tarsi mano šeima - taip susidraugavome. Kai nusiveždavau vaikus į jų namus, jie prižiūrėdavo maniškius kaip auklės - jais džiaugdavosi, mokydavo žaisti beisbolą, žiūrėdavo rungtynes.
Vaikams labai patiko, tačiau man buvo šiek tiek sunkiau, nes nebuvo Brigitos. Juk reikėjo juos nuprausti, pavalgydinti, skalbti rūbus, rūpintis, kad saulėje neperkaistų.
Kuboje turėjau išgąsčio, kai išgėrusi kokosų pieno sunegalavo Marija. Vaisius galėjo būti truputį pašvinkęs, net ir man buvo negera, bet apsiėjau be medikų.
O Mariją teko vežti į ligoninę. Gydytojai davė vaistų, jie greitai išvalė organizmą. Tačiau jaučiausi nesmagiai, nes buvau vienas. Kai keliaujame su Brigita ir vaikais, man ramiau.
- Ar jūsų širdis būna rami, kai vyras su vaikais toli nuo namų?
Brigita: Visada rami. Jis atsakingas, mylintis, nuostabus tėtis.
- Kokio amžiaus būdami jūsų vaikai leidosi į keliones su jumis?
Marius: Mariją į pirmą kelionę išsivežėme, kai jai buvo trys mėnesiai. Su ja atostogavome Dominikos Respublikoje. Antanas, būdamas pusantro mėnesio, jau keliavo į Jungtines Amerikos Valstijas.
Pirmoji Vincento kelionė buvo į Kanarų salas. Tuomet jam buvo pora mėnesių. Žinoma, tokie mažiukai daugelio kelionių neprisimins, bet apie tai žinos iš nuotraukų ir pasakojimų.
Tačiau keliauti be vaikų nebegaliu. Jeigu vienas išvykstu, ilgiausiai be šeimos galiu ištverti savaitę. Po to man net krūtinę spaudžia, kaip norisi vaikus apkabinti.
- Ar kai beveik prieš penkiolika metų tekėjote už verslininko M.Jovaišos, tikėjotės, kad šeiminis gyvenimas irgi bus intensyvus: kelionės, vaikų auginimas?
Brigita: Aš ir iki pažinties su Mariumi gyvenau aktyviai - dainavau džiazo grupėje, daug keliavome, koncertavome. Sportavau, skambinau fortepijonu, su tėvais ir seserimi taip pat aktyviai gyvenome. Tik niekada nemaniau, kad turėsiu daugiau nei du vaikus.
Marius: Aš visada norėjau bent trijų vaikų. Bet man patinka įvykdyti planą ir dar truputį jį viršyti. (Juokiasi.)
- O kai tuokėtės, išsiaiškinote, kiek vienas ir kitas norite turėti atžalų?
Marius: Kai sukuri šeimą, nežinai, kaip klostysis. Vaikų gimimas - atsakingas procesas. Juk moteriai reikia išnešioti kūdikį, pagimdyti - tai didžiulis krūvis organizmui. Todėl mes neskubėjome susilaukti vaikų vienas po kito, kad žmona galėtų atsikvėpti, atgauti jėgas.
- Kokie didelės šeimos privalumai?
Brigita: Kiekvienam savo - kitam ir vienas vaikas jau didelė šeima. Mums didžiulė laimė trys vaikai ir į pasaulį ateisiantis ketvirtas. Su vyru džiaugiamės, kad galime jais rūpintis ir mylėti. Tai didžiulė laimė.
- Pavasarį sūpuosite ketvirtą atžalą. Ar nesijaučiate dėl šeimos atsisakiusi karjeros ambicijų?
Brigita: Nesijaučiu ir niekada neturėjau ambicijų dėl karjeros. Kol kas save realizuoju.
- Abu mėgstate keliauti, leidžiate knygas. Kuris kurį tuo atžvilgiu įkvėpėte ar net pastūmėjote?
Marius: Pastūmėjau Brigitą eiti tokiu keliu. Kadangi buvau išleidęs „Neregėtą Lietuvą" ir matėme sėkmingą jos žygį po pasaulį, pasiūliau jai imtis rašyti vaikišką knygą apie keliones. Ji turi kūrybos gyslelę - dainavo džiazo grupėje, buvo parašiusi dainų tekstų.
Mačiau, kad jai reikėjo naujo impulso, todėl pasakiau: „Tu parašyk knygą vaikams, o aš surasiu garsų dailininką. Išleisime gražią knygą." Juk tuo metu turėjome Mariją ir Vincentą - su jais buvome apkeliavę pusę pasaulio. Užtai daugelis knygos „Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį" istorijų yra paremtos mūsų tikrais įspūdžiais.
Brigita: Visada rašiau sau, nes rašydama atsipalaiduoju. Mano kūryba - eilėraščiai, pasakaitės, istorijos. Mariui patiko viena jų ir jis pasiūlė ją išplėsti, išleisti knygą.
Man jo pasiūlytas iššūkis atrodė priimtinas ir net patiko, nors jaučiausi nedrąsiai. Bet nuolat jutau jo palaikymą - vyras ragino nesustoti, dirbti, pasitikėti.
Marius: Dabar Brigita rašo antrą knygą - pirmosios tęsinį. Tik dabar kelionė tęsis po Lietuvą.
- Jūsų vyras bėga maratonus, o ar pati mėgstate pabėgioti?
Brigita: Visada sportavau, man gerai sekėsi. Lankiau lengvąją atletiką, mokykloje berniukai mane priimdavo žaisti krepšinio. Su tėčiu slidinėdavome, bėgiodavome po miškelį, vaikystėje lydėdavau jį į spartakiadas, kuriose jis aktyviai ne tik dalyvaudavo, bet jas ir organizuodavo. Abu mano tėvai labai sportiški, aktyviai gyveno ir gyvena iki šiol.
Marius paskatino mane bėgioti ilgesnius atstumus ir man patiko, nors visada maniau, kad ilgos distancijos ne man. Ir dabar dažnai mane pamoko naujų pratimų, pataria, kaip taisyklingai bėgti, ką valgyti prieš ar po treniruočių. Kasdien sužinau ką nors nauja!
- Susidaro įspūdis, kad Marius daugiau susitelkęs į darbus, karjerą, tad turbūt jūs daugiausia kuriate namų jaukumą ir netgi laikote keturis namų kampus?
Brigita: Manau, kad mes abu tuos kampus laikome. Marius stengiasi, kad man būtų lengviau buityje, kad galėčiau skirti laiko rašymui, darbui organizacijoje „Gelbėkit vaikus", kad galėčiau matyti, kaip Vincentas įmuša įvartį arba nupiešia nuostabų piešinį, kad galėčiau dviese su Marija išgerti arbatos ir pasišnekėti. O jaukumą namuose kuria vaikai, be jų šalta.
- Kaip dalijatės buities rūpesčius?
Marius: Abu turime veiklos, o buitis irgi niekur nedingsta. Tačiau ją mums palengvina namų tvarkytoja, auklė. Aš vyresnius vaikus rytais nuvežu į mokyklą, o į būrelius - vairuotojas.
Juk vien vaikus vežioti užimtų pusę dienos - dukrai reikia į jodinėjimą, plaukimą, šokius, sūnui - į futbolą, dailę. Auklė tapusi kone šeimos nariu, nes jau vienuolika metų - ta pati. Vaikai ją vadina močiute. Bet Brigita irgi labai daug laiko skiria vaikų priežiūrai.
- Ar turite tradiciją susėsti šeimos pietų nors savaitgalį?
Marius: Šeštadieniais su šeima pietaujame pas mano tėvus, kiekvieną sekmadienį - pas Brigitos. Tokio plano laikomės, jeigu nebūname išvykę į kelionę.
- Išduokite laimingos santuokos receptą.
Marius: Man pasisekė, kad radau tokią moterį, kuri yra pakanti ir šeimyniška. Suprantu, kad jai nelengva, kai aš keliauju. Kiek įmanoma stengiamės keliauti kartu.
Visąlaik stengiuosi rasti pusiausvyrą: jeigu kiek laiko atimu iš šeimos, tą dėmesį ir rūpinimąsi visada kompensuoju. Manau, kad mudu radome sugyvenimo formulę.
Tikrai negalima būtų pasakyti, kad esame ideali pora, kuri niekada nesipyksta. Mes gana dažnai pykstamės. Barniai kyla dėl nuotaikų skirtumo, bioritmų nesutapimo.
Aš rytą būnu energingas, noriu kalbėti, aptarti reikalus, o ji - dar apsnūdusi ir supyksta, kad iš jos ko nors noriu. Net ir požiūriai ne visada sutampa. Tų skirtumų nemažai ir labai gerai, kad jų yra.
Juk taip pasikapodami vienas iš kito mokomės pakantumo ir išminties. Tie aštrūs kampai gludinasi, ir mes vis mažiau arba ne taip piktai pykstamės.
Brigita: Manyčiau, labiausiai būna kalta kantrybės stoka, geranoriškumo trūkumas, kartais nuovargis, bloga nuotaika, nesusikalbėjimas ir nemokėjimas nutylėti reikiamu metu.
