Smurtas šeimoje – itin aktuali problema, apie kurią tylima, nes bijoma. Baimė tik pablogina situaciją – vaikai užsiskleidžia, tėvai nieko nežino, vaikai vėl patiria smurtą – ir taip susiformuoja užburtas ratas. Tai kančia, nuo kurios niekas nėra apsaugotas, tame tarpe ir vaikai, kurie neretai patiria ne tik fizinį, psichologinį, bet ir seksualinį smurtą.
„Ne vienerius metus fiksuojama, kad prieš vaikus daugiausiai smurtauja artimieji šeimos nariai – tėvai arba vienas iš tėvų, broliai, seserys. 2013 m. fiziškai prieš vaikus daugiausia smurtavo artimi suaugę žmonės – 417 atvejų (iš visų 717 fizinio smurto atvejų), psichologinį smurtą vaikai daugiausiai patyrė taip pat nuo artimų suaugusiųjų – 564 atvejai (iš 647 psichologinio smurto atvejų), o seksualinį smurtą vaikai daugiausiai patyrė nuo svetimų suaugusiųjų (pavyzdžiui, motinų sugyventinių) ir artimų suaugusiųjų, pavyzdžiui, šeimos narių,“ - teigė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bendrųjų reikalų poskyrio vyresnioji specialistė Danutė Umbrasienė.
Smurtą patyrusių vaikų 2013 metų statistika
Pagal duomenis iš svetimų suaugusių asmenų, seksualinį smurtą patyrė 45 vaikai, fizinį 121, o skaičius 60 byloja apie psichologinį smurtą.
Svetimi nepilnamečiai taip pat smurtauja prieš vaikus, net 141 jų patyrė fizinį smurtą, 14 psichologinį smurtą, o 15 vaikų patyrė seksualinį smurtą.
Nemaloniai stebina ir artimųjų suaugusiųjų asmenų smurto dažnis. Net 417 vaikų patyrė fizinį smurtą, psichologinį – 564, o seksualinį – 21 vaikas.
Smurtauja ir artimi nepilnamečiai, tarp kurių daugiausiai skriaudžia fiziškai (nukentėjusių vaikų skaičius 38), po lygiai pasiskirstė seksualinio ir psichologinio smurto dažnis – 9 vaikai nukentėjo nuo seksualinio smurto ir 9 nuo psichologinio.
Prognozės nedžiugina
Vadovaudamasi Bendrųjų savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatų 7.27 ir 7.28 straipsniais, miestų ir rajonų savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyriai (toliau – VTAS) kaupia ir analizuoja pranešimus apie smurtą patyrusius ir smurtaujančius vaikus, inicijuoja šiems vaikams ir jų tėvams specialistų ir institucijų būtinos pagalbos suteikimą, bei kreipiasi į atitinkamas teisėsaugos institucijas dėl asmens, keliančio grėsmę vaiko saugumui ir sveikatai, patraukimo administracinės atsakomybės ar baudžiamojo persekiojimo pradėjimo.
VTAS duomenimis, 2013 m. 1365 vaikai patyrė smurtą, o iš viso užfiksuoti 1454 atvejai, kai vaikai patyrė smurtą. Lyginant su 2011 m., matyti, kad nukentėjusių vaikų skaičius per 3 paskutiniuosius metus didėja.
Smurtą patyrusių vaikų ir smurto atvejų skaičius 2011–2013 metais
2011 metais smurtą patyrusių vaikų skaičius 1259, o smurto atvejų skaičius 1347.
2012 metais skaičiai kiek padidėjo – 1261 vaikų patyrė smurtą, o apskritai smurto atvejų buvo 1343.
2013 metais net 1365 vaikų patyrė smurtą, o smurto atvejų skaičius net 1454.
Skirtingas smurtą patyrusių vaikų (1365) ir smurto atvejų prieš vaikus (1454) skaičius rodo, kad yra atvejų, kai vaikai pakartotinai ar periodiškai patiria smurtą.
Analizuojant duomenis apie smurto pasiskirstymą tarp lyčių, matyti, kad 2013 m. berniukai ir mergaitės smurtą patyrė vienodai – atitinkamai 729 atvejai prieš berniukus ir 725 atvejai prieš mergaites.
2013 m. seksualinį smurtą 9 kartus dažniau patyrė mergaitės nei berniukai, fizinį smurtą žymiai dažniau patyrė berniukai, o psichologinio smurto atvejų, kaip ir 2011 m.–2012 m. beveik vienodai patyrė tiek mergaitės, tiek berniukai.
„Kasmet didėjantys smurto atvejų prieš vaikus bei smurtą patyrusių vaikų skaičius rodo, kad galbūt ne tik daugiau smurtaujama prieš vaikus, bet ir pačios smurto aukos ar kiti asmenys (kaimynai, giminaičiai, mokyklos darbuotojai, medikai kt.) dažniau praneša apie smurtą, naudojamą šeimoje ar už jos ribų,“ - aiškino D. Umbrasienė.
Seksualinis smurtas prieš vaikus – vaiko raidos požiūriu priklausomų vaikų įtraukimas į seksualinę veiklą, kuriai jie nesubrendę, kurią ne visai suvokia, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri pažeidžia socialinius tabu ir kuria tvirkintojas siekia patenkinti savo seksualinius poreikius.
Esant seksualinei prievartai (ne tik prievartavimui, bet ir priekabiavimui, lytinių organų, pornografijos vaikui demonstravimui, masturbavimui, jo lytinių organų lietimui ar vertimui liesti kitą asmenį, atvirą kalbėjimąsi apie seksą, tikintis reakcijos, susidomėjimo, nepadorių gestų demonstravimą, nuogo vaiko filmavimą, fotografavimą), gali būti šie, seksualinę prievartą patyrusiam vaikui, būdingi simptomai bei požymiai:
• vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sutrikimai
• Genitaliniai ar analiniai sužeidimai (patinimai, kraujavimai)
• Nevalingas šlapinimasis ar tuštinimasis į drabužius (būdingas mažiems vaikams)
• Venerinės ligos
• Genitaliniai skausmai ir niežulys
• Pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje)
• Psichosomatiniai negalavimai be aiškios medicininės priežasties (pilvo, galvos, galūnių skausmai; pykinimas)
• Seksualizuotas elgesys (pavyzdžiui, vaikas įkyriai domisi seksualine veikla, slapta bando liesti suaugusius, reikalauja, kad kiti jį (ją) liestų, elgiasi seksualiai įmantriai, provokuojančiai, gundančiai su suaugusiais, prievarta išrenginėja kitus, seksualinės žinios per daug išsamios vaiko amžiui, viešai, įkyriai masturbuojasi, įtraukia į tai kitus vaikus, kiša daiktus į savo ar kitų vaginą ar užpakalį, imituoja seksualinę sueitį su kitais vaikais, gyvūnais ar žaislais)
• Baimė ar nerimas, kai kalbama apie seksą
• Noras būti nuogam viešumoje, viešas nusirenginėjimas net paaiškinus, kad taip nedera elgtis
• Atvirkščiai, nenoras, didelė baimė nusirengti (pavyzdžiui, prieš ir po fizinio lavinimo pamokos)
• Neadekvatus reagavimas, kai kitas mato jį besiprausiantį ar persirengiantį
• Kiti vaiko elgesio ir nuotaikos pokyčiai, pasakojimas apie patirtą prievartą
Taip pat išskiriami ir bendri (fizinės, emocinės, seksualinės prievartos ar nepriežiūros) patiriamos ar patirtos prievartos požymiai:
Menkas savęs vertinimas
Atsiradęs atsargumas kitų žmonių atžvilgiu
Išgąstis, kai kiti vaikai verkia
Krūpčiojimas po netikėtų kito žmogaus judesių
Sunkiai sukaupiamas ar išlaikomas dėmesys
Agresija
Apatija, pasyvumas
Draugų šalinimasis
Baimė eiti namo, eiti vienam
Neįprasta, neatitinkanti oro sąlygų ar situacijos apranga
Save žalojantis elgesys
Nenoras eiti į mokyklą
Suprastėję mokymosi pasiekimai
Labai svarbu prisiminti, kad nėra vieno konkretaus požymio, kuriuo remiantis, būtų galima tvirtai pasakyti, jog vaikas patiria seksualinę prievartą. Tik esant bent kelių požymių grupei, galima įtarti, kad vaikas yra ar buvo seksualiai išnaudojamas.
Kaip reaguoti, kai vaikas papasakoja apie patirtą seksualinę prievartą?
1. Prievartautojai dažnai įtikinėja vaiką, kad jis yra kaltas dėl prievartos, tad vaikai jaučia didžiulį kaltės jausmą. Todėl svarbu tvirtai ir ramiai pasakyti vaikui, kad jis nėra kaltas dėl to, kas su juo įvyko.
2. Kalbėti su vaiku ramiai. Nedramatizuoti to, kas išgirsta, neprarasti savitvardos, nepulti į paniką, nesipiktinti, nesibjaurėti to, kas įvyko. Vaiką gali išgąsdinti tokia reakcija, jis gali klaidingai suprasti asmens, kuriam pasipasakojo jausmus ir galvoti, jog juo bus bjaurimasi, pykstama. Kalbant su vaiku apie seksualinę prievartą vengti žodžių: „tai", „tas bjaurus dalykas" ir pan. Klausytis to, ką sako vaikas, kalbėti atvirai.
3. Neversti, neskatinti vaiko pasakoti prievartos detalių, nes tokiu būdu jis gali būti traumuojamas dar kartą. Be to, skatinimas pasakoti seksualinės prievartos detales gali pakenkti ikiteisminiam tyrimui (vaikas gali nebeprisiminti kai kurių faktų, kai kuriuos įvykius įvardyti suaugusiųjų frazėmis ir pan.)
4. Padėka. Labai svarbu padėkoti vaikui už tai, kad jis pasipasakojo. Žadėti tik tokią pagalbą, kuri yra realiai prieinama. Niekada nežadėti vaikui to, ko negalėsite padaryti arba dėl ko nesate tikri („tavęs daugiau niekas neskriaus“, „policija tau padės“ ir pan.). 5. Užtikrinti konfidencialumą. Bereikalingas prievartos fakto viešinimas, gali būti labai žalingas vaikui. Informacija pasidalinti reikia tik su pagalbos inicijavimu, organizavimu ir teikimu, susijusiais specialistais ir institucijomis VTAS, policija ir pan.)
6. Siekti, jog vaikui, kuo mažiau kartų tektų pasakoti apie patirtą prievartą ir jos detales. Lietuvoje yra vaikų apklausos kambarių, kuriuose yra galimybė stebėti vaiko apklausą su tyrimu susijusiems specialistams (teisėjui, prokurorui, tyrėjui ar kt.). Tokiu būdu vaikui nereikia kiekvienam iš jų atskirai vis iš naujo pasakoti patirtos prievartos detalių ir kaip minėta, apsaugo vaiką nuo pakartotinio traumavimo.
Jeigu Jums papasakojo pažįstamas vaikas apie patirtą (patiriamą) seksualinę ar kitą prievartą, ir jei jis nėra sulaukęs pagalbos (suaugę netiki vaiku ar mano, jog tai nėra atvejis, kada vaikui turėtų būti suteikta pagalba), Jūs turėtumėte kreiptis į VTAS ir pranešti apie tai.
