Praėjusių metų lapkritį naujajame Piotro Čaikovskio baleto pastatyme Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre H.Ohno sukūrė pagrindinį Mari vaidmenį.
Šiame teatre ji prieš metus sutiko ir savo princą – šokėją Tomą Ceizarį (30 m.). Tikėti vaikystės pasakomis būtina, įsitikino balerina iš Japonijos.
Vaikystėje H.Ohno apie Lietuvą net nebuvo girdėjusi.
Japonijos Niigatos mieste užaugusi Haruka, būdama devyniolikametė, paliko tėvų namus ir išvyko į Europą. Portugalijoje, vienoje Lisabonos meno mokyklų, ji lavino baleto įgūdžius, kurių jau buvo įgijusi gimtinėje.
Lisabonoje H.Ohno ėmėsi ieškoti baleto trupės, kurioje galėtų šokti. Šios meno mokyklos baleto pedagoge dirbusi rusė japonei patarė vykti į Lietuvą, kurios Operos ir baleto teatras turi nemažą klasikinio baleto repertuarą.
Taip japonė mūsų šalyje prieš trejus metus surado darbą, o po to – ir mylimąjį.
Į Lietuvą atvykusi po Japoniją ištikusio smarkaus žemės drebėjimo ir jo sukelto stipraus cunamio H.Ohno džiaugėsi, kad jos artimieji liko gyvi. Mat balerinos tėvai gyvena vos penkiasdešimt kilometrų nuo Fukušimos.
Į gamtos stichijos nuniokotą gimtinę vienturtė tėvų duktė grįžta vos kartą per metus – H.Ohno vasarą visada susiruošia mėnesiui atostogų į Japoniją. O kaip japonė jaučiasi Lietuvoje?
Haruka: Žiemos man čia per vėsios. Nors dabar nebuvo labai šalta, permainingi orai neseniai privertė atsigulti į ligos patalą – buvau peršalusi, kosėjau.
– Tačiau jus šildo artimo draugo dėmesys. Ar prieš atvykdama į Lietuvą tikėjotės susirasti mylimąjį?
Haruka: Lietuvoje susipažinti su japonu būtų sudėtinga, todėl nenuostabu, kad mano draugas – lietuvis. Kadangi baleto šokėjai daug laiko praleidžia kartu, nebuvo progos širdies draugo ieškoti kitur.
Tomas: Esame bendradarbiai, kartu repetavome – taip ir susidraugavome.
– Turbūt nė nesapnavote apie egzotišką mylimąją?
Tomas: Tikrai niekada net mintis nešovė, kad mano mergina bus kilusi iš Japonijos. Net ir sapnai mano svajonių tiek toli nenunešdavo. (Juokiasi.)
– Kuo vienas kitą patraukėte?
Haruka: Jis – malonus, draugiškas ir protingas.
Tomas: Ne iškart vienas kitam kritome į akį – draugaujame tik metus. Iki šios draugystės ėjome mažais žingsniais. Haruka – supratinga, švelni, skaniai ruošia valgį, man tokios draugės ir reikėjo.
Nieko išskirtinio nebuvo, kad galėčiau apibūdinti, kaip prasidėjo mūsų draugystė, – juk susipažinome darbe.
– Ar tai, kad esate vienos profesijos ir dienų dienas praleidžiate darbe, į naudą santykiams?
Tomas: Tai yra labai gerai, nes vienas kitą puikiai suprantame. Būtų sunkiau, jeigu dirbtume skirtingus darbus. Pažįstu kolegų, kurių antrosios pusės – ne baleto šokėjai, todėl jie gyvena skirtingu grafiku.
Ne kiekvienas gali suprasti, kodėl grįžus po darbo norisi ramybės ir poilsio, juk kitų profesijų žmonės po darbo mielai nueitų į barą ar diskoteką. Tiems, kurie nedirba fizinio darbo, reikia veiksmo, o baleto šokėjui, grįžus namo po repeticijos ar spektaklio, nieko nebesinori.
Be to, baleto šokėjai savaitgaliais dažniausiai dirba, laisva diena teatre – pirmadienis. Tačiau turime ilgesnes vasaros atostogas nei kiti, tad galime tuo metu skirti dėmesio artimiesiems.
– Ar sutampa jūsų skonis – dažniau renkatės lietuviškus ar japoniškus patiekalus?
Tomas: Haruka skaniai ruošia valgį – sušius, miso sriubą. Jau esu ragavęs nemažai Azijos virtuvės patiekalų: kiniškai keptų ryžių su mėsa, daržovėmis. Haruka sušius daro ne tik su žuvimi, bet ir su krabų lazdelėmis, agurkais, net kiaušiniais.
Aš jai padedu, bet ir pats mėgstu suktis prie viryklės. Kepu picą, kibinus. Dažniau valgome namie, o ne kavinėse. Juk kai padarai pats, žinai, ką valgai.
Haruka: Esu valgiusi lietuviškų cepelinų, man patiko.
– Bet baleto šokėjai turi mažai valgyti, kad nepriaugtų per daug svorio.
Tomas: Azijietiška virtuvė nėra riebi, todėl mums negresia priaugti svorio. O cepelinų valgome nedaug ir nedažnai.
Haruka: Atitinku reikalavimus – balerina gali sverti iki 50 kilogramų. (Šypsosi.)
– Scenoje judu, skirtingai negu anksčiau teatre dirbusi garsi baleto šokėjų šeima Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas, nesate šokio partneriai. Kodėl choreografai jūsų nesustato į porą?
Tomas: Esu korifėjus – atlieku antraeilius vaidmenis arba solinius vaikiškuose spektakliuose. Haruka – solistė. Be to, mudviem tapti scenos pora neleistų ir nedidelis ūgio skirtumas.
Haruka – 170 centimetrų ūgio, aš – 168. Partneris turėtų būti aukštesnis. „Spragtuke“ mano širdies draugės partneriu tapo Ernestas Barčaitis. Juodu šoka ir „Bolero“.
Nors nesame scenos pora, susitinkame „Spragtuke“ – Haruka atlieka pagrindinį vaidmenį, aš spektaklyje šoku rusų šokį. Mari vaidmuo – pirmasis solinis Harukos vaidmuo, dėl kurio net jos tėvai iš Japonijos buvo atvykę.
Jie buvo davę pažadą: aplankys dukterį, kai ji atliks solinį vaidmenį. Nors Haruka tėvus aplankė praėjusią vasarą, jiems po trijų mėnesių teko krautis lagaminus ir skubėti į Lietuvą.
– Kas pastūmėjo į baletą?
Tomas: Mane su broliu Romu mama į baletą įmetė per prievartą. (Juokiasi.) Argi dešimtmečiam berniukui būtų įdomu baletas? Gal tik augusiam meniškoje aplinkoje.
Mes gyvenome Grigiškėse, tėvai nieko bendra su baletu neturi. Bet mama norėjo, kad mes su broliu šoktume. Taip vaikystėje ir atsidūrėme M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Kai pradėjome mokytis baleto, mums labai patiko. Ir dėl pasirinkimo nesigailime.
Pusantrų metų jaunesnis Romas – baleto solistas, jam geriau sekasi. Jis – aukštesnis, jo kūno sudėjimas tinkamesnis baletui. Tik jauniausias brolis Martynas baleto nesirinko – jį labiau domina kompiuteriai.
Haruka: Mano tėvai, kurie nieko bendra neturi su šokiu, taip pat norėjo mane matyti balerina, todėl mano ir Tomo kelias į baletą labai panašus.
– Ar baletas – šventė?
Tomas: Tik žiūrovui taip atrodo, kad mūsų darbas – visąlaik šventė. Juk ištinka ir traumų. Sergi, o turi eiti šokti su šypsena veide lyg nieko nebūtų – žiūrovas neturi įtarti, kad šokėjas blogai jaučiasi.
Haruka: Baletas – ne tik šventė, bet ir juodas darbas. Ačiū Dievui, nesu patyrusi traumų. Mano raumenys – minkšti, gal todėl nepersekioja traumos.
Tomas: Aš nuo traumų nepabėgau – prieš trejus metus man buvo atlikta kairės kojos kelio girnelės operacija.
Tokias operacijas patiria dažnas šokėjas, net diagnozė vadinama šuolininko keliu.
Baleto šokėjams scenoje tenka daug šuoliuoti, kilnoti partneres, todėl tos sveikatos problemos retai kas išvengia.
Prieš penkerius metus man skilo kairės kojos padikaulis, nors dirbančioji koja – dešinė. Be to, jautri vieta – ir stuburas. Nugaros skausmai kiekvienam šokėjui pažįstami.
– Kaip kiekvieno jūsų tėvai reagavo į draugystę su svetimtaučiu?
Tomas: Haruką pristačiau savo šeimai, ji mane – saviškiams, kai šie buvo atvykę į Lietuvą. Tėvai pritarė mūsų draugystei ir bendrai ateičiai. Netrukus ketiname apsigyventi kartu.
– Ar tėvai neįkalbinėjo savo vienturtės grįžti į Japoniją, juk liko vieniši?
Haruka: Ne. Jie manimi džiaugiasi. O palaikyti ryšį galime internetu.
– Kokių turite pomėgių?
Tomas: Vasarą mėgstame keliauti prie ežerų. Pasibaigus teatro sezonui susiruošiame pasigrožėti gamta, pasikaitinti saulėje, pasimaudyti.
Mėgstame ruošti maistą, žiūrėti filmus, klausytis įvairios muzikos, išskyrus lietuvišką popsą. Štai Haruka man numezgė šiltą šaliką.
– Kas jus išmokė megzti?
Haruka: Raštų randu internete, juk galima pažiūrėti ir vaizdo įrašus. Šalikas – pirmas mezginys, kurį specialiai mezgiau Tomui. Bendradarbėms esu numezgusi blauzdinių, kad kojoms žiemą nebūtų šalta.
