Neaišku, kada geriau būti tėvu, jaunam ar vyresniam? Nebeatsimenu, kiek man metų, turiu prisitaikyti prie vaiko, nėra laiko senti, kirmyti prie televizoriaus ar rytais ilgai miegoti, reikia keltis ir dukrą į mokyklą vežti“, – pasakojo 54 metų grafikas ir tapytojas panevėžietis Artūras Stančikas.
Vėlyva tėvystė gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Sulaukus kūdikio pasikeitė ne tik gyvenimo ritmas, bet ir požiūris į kūrybos procesą bei santykį su žiūrovu.
Pasaulis ėmė suktis apie vaiką
Dabar menininkas prisipažįsta: iš augančios atžalos jis mokosi laisvumo, nuoširdumo ir darbo be kančios.
Paveikti vaiko kardinaliai pasikeitė ir paveikslų siužetai. Galiausiai tapytojas mažylei įdavė į rankas teptukus ir ėmė kurti dviese. Dabar drobėse karaliauja vaikiškų vaizdinių pasaulis ir septynmetės dukters Ievos ranka išvedžioti personažai.
Su A.Stančiku susitinkame tylioje Liepų alėjos atkarpoje esančiame šeimos name. Čia pat, mansardoje, ir menininko dirbtuvės.
Didžioji dalis kambarių sienas puošiančių subtiliomis spalvomis tapytų A.Stančiko kūrinių primena vaikiškus piešinius.
Pasak menotyrininkų, būtent spalvos ir išduota, kad tikrasis paveikslų autorius ne vaikas, o įgudęs profesionalas, maža rankelė – tik pagalbininkas.
„Aš – dažytojas, o ji – piešėja“, – bendraautorystę apibūdina A.Stančikas ir prisipažįsta, kad dabar net kiekvienas paveikslas liudija, jog atsiradus atžalai pasaulis ėmė suktis apie ją.
Gerti kavos susėdame prie ilgo medinio stalo, po paveikslu „Svajonių jaunikis“. Pokalbis apie kūrybą persipina su pasakojimu apie mylimiausius žmones, draugus ir pomėgius.
Piešinys geras, kol diktuoja širdis
– Kodėl sumanėte į pasaulį žiūrėti vaiko akimis?
– Dabar toks kūrybinis etapas, remiuosi vaikų piešiniais. Dviračio neišradau, pasaulyje yra ne vienas kūrėjas, besiremiantis vaikiška ranka išvedžiotomis linijomis: prancūzas A.Dubuffet, vokiečiai K.Apple, A.Butzer, danas A.Jorn.
Kai dukra gimė ir paaugusi pradėjo paišyti, ėmiau piešti su ja kartu, žaidimo forma. Mūsų dukra gebėjimais piešti neišskirtinė, taip paišo daugelis vaikų. Žavėjo pats vaiko piešimo procesas, kaip ji vaizduoja vieną ar kitą dalyką.
Bet koks vaikas iki 3–4 klasės gali piešti, tik vėliau visi gebėjimai, kurių nevystai, numiršta. Visi mažylių darbai būna geri, dekoratyvūs. Vaikas piešinį baigia per kelias minutes, ir kompozicija yra, ir harmonija, nes dar galva tuščia, nėra nereikalingų problemų, kurios suaugusiuosius kamuoja.
Maži vaikai piešia iš širdies, o paskui ima norėti daryti gražiau, teisingiau, o išeina atvirkščiai – piešinys prastėja.
Norėdamas giliau ir geriau pažinti vaikiškąjį vaizduojamąjį meną eidavau į vaikų darželius, varčiau šimtus piešinių, dalį jų persifotografuodavau, internete ieškojau informacijos.
– Ką jums davė mokymasis iš naujo pasijusti vaiku?
– Kūryba užsiimu nuo 23 metų, daugiau nei tris dešimtmečius. Anksčiau daugiau kankindavausi kurdamas. Dabar iš vaikų išmokau laisvumo, atsipūtimo. Kuo toliau, tuo labiau prieinu prie nuomonės, kad mano kūrinius kritikuojančių žmonių nuomonė nieko nereiškia. Manau, jei nepatinka paveikslas, tai yra to žmogaus problema, o ne mano.
Iš savo dukros pasiskolinu idėją. Pamačiau jos piešinyje dviratį, pamėgdžiojau, ir radosi paveikslas „Asmeninis vairuotojas“.
Stebėjau, kaip dukra paišo daktarus, tos figūros atkeliavo į paveikslą „Paukščių gripas“.
Bandžiau pakartoti, kaip vaikai paišo, bet supratau, kad neįmanoma. Pats vaikas irgi niekad nepadarys antro tokio pat piešinio. Todėl pasiūliau Ievai piešti tiesiai ant drobės. Jai tas procesas patinka. Vaikas piešia aliejine pastele. Aš paruošiu foną, parenku spalvas, o pabaigoje mažą paukštuką pripaišau, jis – mano vizitinė kortelė.
Galėjo nueiti ir klystkeliais
– Kur jūsų šaknys?
– Mama iš Rokiškio, tėtis iš Kupiškio. Aš – panevėžietis, pirma karta nuo arklo. Mūsų mieste gyvenantys menininkai beveik visi panevėžiečiai, iš kitų miestų čia nepritampa, anksčiau ar vėliau dingsta iš Panevėžio.
Gyvenau ir Piniavoje, ten močiutė pusę namo turėjo, ir Kranto gatvėje, o galiausiai grįžau į vaikystės vietą, Liepų alėjos ir Vilties gatvių kvartalą. Ne specialiai, taip sutapo, kad prieš dešimtmetį, kai susiruošėme namą įsigyti, buvo maža pasiūla, tik čia radome tinkamą būstą.
Pirkom seną rekonstruotą, bet neįrengtą pastatą, vidų tvarkėme patys.
– Kas lėmė posūkį į menus?
– Mama dirbo dėstytoja pedagoginėje J.Švedo muzikos mokykloje. Kai manęs laukėsi, dainavo operetėje. Brolis pasuko į muziką, baigė konservatoriją, gyveno Vilniuje, dabar grįžęs į Panevėžį. O aš į dailę pasukau.
Domėtis menais pradėjau vyresnis, ne nuo mažų dienų, o tik 10 klasėje. Tada 4 vidurinėje (dabartinė „Aušros“ pagrindinė mokykla) lituanistės Raškevičiūtės-Skurdenienės dėka buvo kūrybinga dvasia, iš jos auklėtinių klasės net 7 tapo literatais. Aš irgi eilėraščius rašydavau.
Užaugau Liepų alėjos daugiabučiuose, parduotuvės „Bitutė“ kieme. Galėjau tapti ir chuliganu, nueiti šunkeliais, tokios tada aplinkui kompanijos buvo. Vykdavo kiemo prieš kiemą muštynės. Nebuvau pats didžiausias neklaužada, bet gana padykęs. Už prasižengimus mama neleisdavo laukan, tai iš antro aukšto išlipdavau pro langą.
Mama padėjo įstoti į dailės mokyklą, tik man joje nepatiko, papuoliau į klasę, kur visi berniukai buvo jaunesni, pasidarė nebeįdomu ir po metų mečiau.
Nuo mažens patiko gamta, ji – didžiausias mokytojas. Darydavau iškamšas, kaip mokėjau, rinkdavau paukščių kiaušinius.
Paskui buvo dailės studijos Šiaulių universitete. Iš pradžių visai netapiau. Kūrybinį kelią pradėjau kaip grafikas, vėliau atsirado mišri technika.
Į vestuves – su plikomis blauzdomis
– Jūsų ir žmonos Renatos vestuvinė nuotrauka sufleruoja, kad tuoktuvių būta išskirtinių...
– Esu jaunas tėvas ir vėlyvas jaunikis. Draugavome seniai, gyvenome kartu, bet oficialiai santykius įteisinom gal prieš dešimtmetį. Draugų iniciatyva padarėme šou vestuves. Vilniečio dailininko Romualdo Balinsko šeima turi sodybą už Krekenavos, Burveliuose. Buvo jų vestuvių metinės, pasiūlė prisijungti.
Pasiskolinome iš teatro drabužius ir padarėme smagų vakarėlį. Todėl vestuvių nuotraukoje aš ir stoviu su trumpomis kelnėmis, o nuotaka su raudonom kojinėm ir keistu pūkuotu rankinuku. Tokie važiavome ir į santuokų rūmus.
Renata yra labai artima menams. Ji yra baigusi anglų filologiją ir vadybą, bet kartu turi įgimtą pojūtį menams, išskirtinį subtilumą ir skonį. Ji pirmoji ir geriausia mano kūrybos kritikė.
Jei geresnio nebenutapys, padės teptuką
– Ilgus metus vengėte viešumos. Galbūt čia irgi pagelbėjo jūsų atžala, išmokė atvirumo?
– Taip jau yra, jei lendi visur, apie tave kalba, susikuri legendą, o jei nesiafišuoji, o tik kuri, esi laikomas tarsi mažesniu menininku.
Taip, kaip koks nors pavogtas paveikslas staiga tampa legenda, nors iki tol pasaulis apie jį nekalbėjo. Niekad nenorėjau dirbtinio populiarumo.
Aš minimalistas, nemėgstu viešumo, kitiems jo reikia kaip adrenalino, man ne. Išsikraunu kūryboje, nebereikia su žmona bartis.
Nors, prisipažįstu, viduje nesu santūrus.
Ilgą laiką skeptiškai žiūrėjau į internetą, nors, pripažįstu, meno sklaidai jis labai pravartus. Paro-
doje geriausiu atveju pamatys šimtas žiūrovų, o internete tūkstančiai. Tačiau kol kas į internetą savo kūrinių nededu. Ir feisbuku naudojuosi minimaliai.
Aš gerai jaučiuosi tapydamas, nereklamuodamasis, nenoriu savo apatinių baltinių rodyti.
Galimas daiktas, kad ir čia įtakos turėjo dukra, populiarintis vis dar nenoriu, bet darausi atviresnis.
– Kūrinių eksponavimas irgi yra savotiškas pasirodymas, paatviravimas. Juk dailininkas tapo ne dėl savęs, o žiūrovui.
– Man patinka tapyti, manęs niekas neverčia. Per parodą gerai pasižiūrėti iš šalies, ar tuo keliu eini. Menininkas visą laiką būna nepatenkintas savo darbais, jaučia, kad gali geriau.
Jei jausiu, kad geresnio paveikslo nebepadarysiu, padėsiu teptukus. Vienas pažįstamas pagavo didelę žuvį ir daugiau nebežvejoja.
– Menininkas kuria ir ne tik parodoms, neretai ir komercija diktuoja savo taisykles...
– Šiais laikais tikriausiai nebėra kūrėjų, kurie atsisakytų dirbti už pinigus. Dešimtmetį dirbau dailės pedagogu, kitą dešimtmetį gyvenau vien iš kūrybos, dirbau reklamos srityje. Dariau užsakymus, valgyti juk norisi. Dabar komercinių užsakymų jau beveik nebeatlieku. Esu išbandęs visus stilius, tik socrealizmo ne.
Kai menininkas įgauna patirties, atsirenka, ką nori kurti, svarbiausia su savimi viduje susitarti.
Net jei darai komercinį, nebeišeina saldus, gaunasi nei parodinis, nei komercinis, galutinis rezultatas – užpaišai.
Kūrinio vertę apsprendžia nuoširdumas ir idėja
– Kaip apibūdintumėte savo kūrinius, kokiai menų srovei ar krypčiai juos priskirtumėte?
– Nežinau. Kažkoks ...izmas. Vyrauja gamta ir gyvūnais paremtas, savaip perfrazuotas fantastinis pasaulis. Aš taip vertinu kūrinį: nuoširdumas ir idėja. Kiek-vienas darbas turi turėti mintį, netapau vien dėl tapymo. Štai čia „Svajonių jaunikis“, net pavadinime yra potekstė, kad žiūrovas pagalvotų, kas už to? Tik neaišku, ar visi pamato.
Mėgstu minimalizmą. Jei galima padaryti keliomis linijomis ar brūkšniais, kam kankinti darbą. Pats gali kankintis, nupiešti per valandą ar 5 metus tapyti, žiūrovui tas pats, bet paveikslas turi atrodyti lengvas.
Kitas pažiūrės į darbą, sakys, galėjau pripiešti daugiau figūrų, bet daugiau paišysi, sugadinsi, čia visko ir taip užtenka.
Būna, kūrėjai rengdami parodą suneša iš namų viską, ką darė visą gyvenimą, ir sukabina, išeina „maišalienė“.
– Jums reikalingas įkvėpimas, kūrybiniai ritualai, ypatingas pasiruošimas ar dar kažkoks mistinis postūmis, be ko neįsižiebtų ta dieviška kibirkštis?
– Plepalai, kad reikia kažkaip ypatingai ruoštis. Jei reikia, imi ir dirbi. Jei lauksi įkvėpimo, arba jis neateis, arba būsi kitoj vietoj, kai pasirodys. Mėgstu, kad studijoje būtų tvarka. Kai susitvarkai, darbai šviesesni išeina, nėra blogos energijos. O kai aplink jovalas, jovalas ir drobėj.
Dabar daugiau pagalvoju ir darau labai greitai, vienu priėjimu. Jei nepatinka, nuvalau.
Kartais ilgai trypčioju, vaikštau visą dieną, bet nereiškia, kad nieko nedarau, mintis sukasi, galva dirba. Visąlaik užsižymiu, užsimetu schemą, nes vėliau mintys užsimiršta. Kartais randi popiergalį, kuriame kažkas užrašyta prieš dešimtmetį, tada įdomu pažiūrėti iš atstumo, pamatyti klaidas.
Išmokti kurti meną neįmanoma, gali išmokti kompozicijos, kaip nutapyti teisingą peizažą, pirmą ir antrą planą, o atrasti savo kelio niekas nepadės, turi vargti pats. Jei mėgdžiosi kitus, bus ne menas, o tik atkartojimas. Menininkas yra tas, kas atranda savo veidą.
– Jūsų paveikslų koloritas varijuoja nuo minkštų miglotų atspalvių iki saulėgrąžos geltonio ir raudona spalva tapyto dukters portreto. Kokiai spalvai atiduodate pirmenybę?
– Nesu prisirišęs prie vienos spalvos, jos keičiasi. Buvo mėlynas laikotarpis, dabar vyrauja rudi, gelsvi tonai. Spalvinį derinį lemia ir tai, kokius dažus tuo metu turi. Dažai nepigūs, tūbelė 20 litų, taigi peržiūri, ką turi, tada galvoji, ką pieši.
Vengiu saldžių rožinių ir žydrų tonų, kraujo raudonio, mano piešiniai dažniau pasteliniai. Bet nežinau, kaip bus ateity.
Laikas su draugu vertesnis nei su žvaigždėm
– Tuomet, kai teptukai ilsisi, kaip jūs poilsiaujate?
– Teptukai ilgai nesiilsi, ne daugiau nei pora savaičių. Didžiausia pramoga man yra žūklė. Sakoma, kad su meškere praleistas laikas į gyvenimo trukmę neįsiskaito.
Nuo vaikystės pamėgau paukščius, ir dabar su žmona domimės ornitologija, turime iš Anglijos parsisiuntę specialių knygų, važiuojame stebėti paukščių. Jei kur vykstam, visad įsidedam žiūronus.
Vienu laikotarpiu ir kūryboje ištisai vyravo paukščio siluetas. Paukščio simbolis mano piešiniuose dažnas. Mažas paukštukas kampe – kaip parašas.
Mėgstame keliauti. Jaunystėje keliauta upėmis pripučiamais plaustais, juose ir miegodavom.
Dabar norisi daugiau komforto. Kadangi visa šeima mylim gamtą, dažnai viešim pas draugus sodybose.
Seniau būdavo daug vakarėlių, visokie žvaigždžių stebėjimai. Dabar nebėra kada, vakarėliai nebeįdomūs, gaila tuščiai laiką švaistyt. Geriau su senu draugu susėdus įdomiai pasikalbėti.
Ir į parodas nebeįdomu eiti, žinai, ką parodys, kas ką kalbės.
Nustebinti sudėtinga, o dar sudėtingiau nustebti.
