Ekscentriškasis vokietis G.von Hagensas sukūrė palaikų plastinacijos metodiką ir pelnė bene skandalingiausio pasaulyje anatomo vardą.
Prieštaringos reakcijos sulaukia ne jo mokslo laimėjimai, o per pasaulį keliaujančios žmonių palaikų parodos, kurias jau aplankė apie 40 milijonų žmonių.
Mokslininko darbai suteikia galimybę pažvelgti į žmogaus kūno vidų. Vieni šiuo vokiečiu žavisi, kiti jį kaltina tyčiojimusi iš žmogaus kūno sakralumo anatomijos mokslą pavertus verslu.
Praėjusią savaitę į plastinuotų kūnų parodos „Body Worlds Vital“ atidarymą Kaune buvo atvykusi anatomo G.von Hagenso žmona A.Whalley. Kaip ji įsitraukė į šią vyro veiklą ir kaip beveik tris dešimtmečius su juo gyvena šalia negyvėlių?
– Kuo jus jaunystėje sužavėjo gerokai vyresnis mokslininkas, kurį jau tuomet kolegos vadino keistuoliu?
– Jis ir man pasirodė keistokas. Tačiau Guntheris išsiskyrė iš kitų universiteto mokslininkų – buvo neįprastas ir puikių idėjų turintis žmogus. Mane sužavėjo jo tvirtumas, beatodairiškas siekis įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
Jo išrasta plastinacija tuomet dar nebuvo pritaikyta praktikoje. Mane stebino jo tikėjimas savo atradimu.
Pamenu, vos tik susipažinome, Guntheris man pasakė norintis, kad po mirties jį plastinuotų. Ši jo valia nepakitusi iki šiol.
– Ar tikėjote, kad keistasis anatomas pasieks tokių karjeros aukštumų – turėsite klestintį šeimos verslą, jūsų rengiamas parodas lankys milijonai žmonių?
– Buvau jauna, todėl man nereikėjo besąlygiškai tikėti jo sėkme. Tiesiog mylėjau Guntherį.
Dėl asmeniškų priežasčių nusprendėme, kad aš nutrauksiu mokslinę karjerą ir dirbsiu su juo. Taip mes tapome ne tik šeima, bet ir partneriais.
Guntheris norėjo emigruoti į Jungtines Valstijas. Galiausiai jis nusprendė likti Vokietijoje, nes aš neketinau palikti šalies, kurioje gimiau ir užaugau.
– Kodėl unikalios technologijos atradėjas ketino persikelti už Atlanto?
– Jis visada troško asmeninės, minčių ir veiksmų laisvės. Šis troškimas tarsi varomoji jėga jį lydi visą gyvenimą.
Guntheris gimė 1945 metų sausį Lenkijoje. Kai jam buvo vos 5 dienos, tėvai persikėlė į buvusios Rytų Vokietijos teritoriją, toje šalyje jis užaugo. Vyras man pasakojo negalėjęs gyventi socialistinėje visuomenėje, nuolatos svajojęs apie laisvę.
Siekis gyventi laisvai buvo toks stiprus, kad 20 metų sulaukęs medicinos studentas ryžosi bėgti iš Rytų Vokietijos. Traukiniu nuvyko į tuometę socialistinę Čekoslovakiją, kur važiuoti rytų vokiečiams dar buvo leidžiama.
Bandė bėgti į Austriją, bet prie sienos buvo sučiuptas. Vienas pareigūnas jo pagailėjo ir suteikė galimybę pasprukti – pažadėjęs grįžti po kelių minučių jis Guntherį paliko vieną. Tačiau Guntheris tuo nepasinaudojo ir buvo nuteistas dvejus metus kalėti.
Tuometė Vakarų Vokietija „pirko“ kalinius iš rytinės kaimynės. Už Guntherį buvo sumokėta 40 tūkstančių markių. Po išlaisvinimo jis legaliai persikėlė į Vakarų Vokietiją.
Po kurio laiko, jau tapęs žinomas, jis pripažino, kad kalėjime praleisti metai davė daug naudos. Kalinimo sąlygos užgrūdino charakterį, sustiprėjo begalinis noras siekti užsibrėžto tikslo.
– Jei likimas būtų susiklostęs kitaip, kaip manote, ar jūsų vyras tuometėje Rytų Vokietijoje būtų galėjęs pasiekti tai, ką turi dabar?
– Tikrai ne. Juk Rytų Vokietijos atmosfera ribojo tiek žmogaus mąstymą, tiek veiksmų laisvę. O ką kalbėti apie techninę įrangą ir mokslo laimėjimus šios šalies universitetuose.
Rytų Vokietijoje jis nebūtų išmokęs anglų kalbos. Guntheriui į kalėjimą tėvas sugebėjo perduoti „Anglų kalbos žodyną“. Jį Guntheris slėpė čiužinyje, kasdien išsiplėšdavo po vieną lapą ir mokėsi žodžių. Iš kalėjimo jis išėjo žinodamas begalę angliškų žodžių, tačiau nemokėdamas pačios kalbos.
Išėjęs į laisvę Guntheris baigė Rytų Vokietijoje pradėtas medicinos studijas ir norėjo išvykti į JAV.
– Ar sunku būti garsiojo G.von Hagenso žmona? Kaip jūsų parodas priima bendruomenė, kurioje gyvenate?
– Gyvenu ne su garsiu žmogumi, bet su stipria asmenybe, turinčia pačių keisčiausių idėjų.
Dėl to reikia išmokti mąstyti netradiciškai, neslėpsiu – tai nėra paprasta. Man prireikė daugiau nei poros metų, kol ėmiau perprasti jo mąstymą.
Pirmosios parodos Vokietijoje buvo sutiktos ne itin palankiai, prieš jas atidarant žmonės piktinosi, reikalavo uždrausti žmogaus kūnų demonstravimą.
Bet nemažai skeptikų pakeitė savo nuomonę apžiūrėję ekspozicijas, kai suvokė, kad čia galima pasisemti vertingų žinių. Tačiau vis dėlto liko kategorija tokių, kurie pasisako prieš parodas, bet nesiteikia jose apsilankyti, nes tai, jų nuomone, amoralu.
Kita vertus, Vokietijos žmonės iki šiol jaučia kaltę dėl to, kas įvyko Antrojo pasaulinio karo metais, dėl holokausto. Galbūt todėl jie labai jautrūs, kai liečiama tokia tema kaip žmogaus kūno sandaros demonstravimas.
– Kaip pasiskirstote pareigomis šeimos versle?
– Guntheris užsiima moksline veikla, dirba su plastinacijos technologijomis, jas tobulina. Aš rūpinuosi komercine dalimi, organizuoju parodas. Esu tarsi šeimos verslo vadybininkė, man tenka labai daug keliauti.
Mes neturime vaikų, todėl apibūdinant mūsų šeimos gyvenimą labiau tiktų žodis „partnerystė“, tai – mokslininko ir verslininke tapusios medikės simbiozė (sugyvenimas).
Man reikia rūpintis ir buitimi, nes kasdienio gyvenimo rūpesčiai Guntheriui svetimi. Jis susikoncentravęs tik į savo veiklą. Dėl vadovavimo – galutinį sprendimą dėl šeimos ir verslo reikalų dažniausiai tenka priimti man.
– Su jūsų vadovaujamu Plastinacijos institutu bylinėjasi vienos moters duktė, siekianti, kad plastinuotas jos motinos kūnas nebūtų eksponuojamas, o būtų palaidotas. Ji net parašė laišką Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, prašydama jus paveikti.
– Visi plastinuojami kūnai yra savanorių. Tai reiškia, jog būdami gyvi šie žmonės išreiškė valią po mirties savo kūną atiduoti Plastinacijos institutui.
Turime daugiau nei 15 tūkstančių tokią valią išreiškusių žmonių. Tai tarsi testamentas.
Moters, norinčios palaidoti plastinuotus motinos palaikus, istorija – kažkoks nesusipratimas.
Ši moteris, gyvenanti Lenkijoje, motina nesirūpino apie 15 metų. Jos sesuo, gyvenusi kartu su motina, žinojo apie jos sprendimą kūną paaukoti institutui, jos kartu pas mus lankėsi, rodėme, kaip vyksta procesas.
Su Lenkijoje gyvenančia velionės dukterimi susitikti neteko. Manau, ji jaučia kaltę, jog daugybę metų nesirūpino motina.
– Kokios jūsų su Guntheriu svajonės ir ateities planai?
– Mano vyras serga Parkinsono liga ir yra gana stipriai jos paveiktas. Todėl ruošiamės etapui, kai jis nebegalės dirbti.
Aš negalėsiu pakelti visos šios naštos, tad Guntherio sūnus iš pirmosios santuokos nusprendė su mumis dirbti. Jis – ekonomistas, tad bendrovė galės funkcionuoti ir tada, kai aš nuspręsiu pasitraukti iš aktyvios veiklos.
Mūsų svajonė ir svarbiausias tikslas – Berlyne atidaryti Žmogaus kūno muziejų. Tai turėtų įvykti jau šį vasarį. Ekspozicijai skirtas plotas nebus didelis, tačiau vėliau jį ketiname išplėsti.
Šis muziejus – sena mūsų idėja, svajonė, kurią brandinome daugelį metų. Ją įgyvendinus ir aš pagaliau galėsiu perleisti šį darbą kam nors kitam, o tada – pailsėti, daugiau laiko skirti sau.
Beveik dešimtmetį domiuosi flamenko šokiais, tad norėčiau išmokti ispanų kalbą ir dviem savaitėms, o gal net mėnesiui nuvykti į Ispaniją. Ketinu daugiau dėmesio skirti dvasiniam tobulėjimui, asmenybės ugdymui.
Kol kas to sau leisti negaliu, turiu daug darbų ir įsipareigojimų partneriams. Apie 20 metų dirbu beveik be atostogų, neretai net naktimis, tad visi asmeniniai pomėgiai lieka antrame plane. Tai suprantama, juk dirbu mūsų šeimos versle – tai iš esmės skiriasi nuo samdomo darbo, kai dirbi nuo 8 iki 17 valandos.
Išradimas grindžiamas paprasta idėja
Plastinacija yra unikalus procesas, kurį 1977 metais išrado G.von Hagensas. Jis siekė išsaugoti žmogaus kūną medicininio švietimo tikslais. Kūno skysčius ir riebalus pavyzdžiuose pakeičia skystas plastikas, kuris sukietėja po vadinamojo vakuuminio impregnavimo. Kai kūnui parenkama poza, jis yra sutvirtinamas dujomis, karščiu ar šviesa. Plastinacija, kaip ir dauguma stulbinamų išradimų, grindžiama gana paprasta idėja.
Balzamavimas ir anatominis skrodimas. Per arterijas pumpuojant formaliną stabdomas kūno irimas. Formalinas sunaikina bakterijas ir chemiškai sustabdo audinių irimą. Ruošiamos atskiros anatominės struktūros – skrodimo įrankiais pašalinama oda, riebaliniai ir jungiamieji audiniai.
Kūno riebalų ir skysčių šalinimas. Pirmiausia kūnas pamerkiamas į tirpiklio (pvz., acetono) vonią, kad iš jo pasišalintų tirpūs riebalai ir vanduo.
Priverstinis impregnavimas. Tai yra pagrindinis etapas. Priverstinio impregnavimo metu acetoną turi pakeisti reaktyvusis polimeras, pvz., silikoninė guma. Todėl kūnas panardinamas į polimerinį tirpalą ir įkišamas į vakuumo kamerą. Vakuumas iš kūno pašalina acetoną ir padeda polimerui įsiskverbti į kiekvieną ląstelę.
Pozos suteikimas. Po vakuuminio impregnavimo kūnui suteikiama norima poza. Kiekviena anatominė struktūra yra tinkamai išdėstoma ir sutvirtinama viela, smeigtukais, varžtais ir putplasčio blokeliais.
Kietinimas. Tai daroma pasitelkus dujas, šviesą ar karštį.
Kūno skrodimui ir plastinacijai reikia apie 1500 darbo valandų, tai trunka maždaug vienus metus.
