Sutuoktiniai kartu jau 15 metų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Kuo beveik 5 metais jaunesnis vaikinas patraukė energingą ir vietoje nenustygstančią Austėją, kuri nuo paauglystės tvirtino, jog šeimą kurs tik tada, kai įgis mokslų daktaro laipsnį?
– Esate tokie užsiėmę – politika, vaikų darželių verslas, daugybė kitų projektų. Ir gausi 4 vaikų šeima. Kaip pavyksta viskam rasti laiko?
Austėja: Kai nori, viskas įmanoma. Man smagu, kad mano darbas yra susijęs ir su mūsų vaikais, – abi mergaitės mokosi Karalienės Mortos mokykloje, Gertrūda Elena ką tik baigė „Vaikystės sodą“ (ikimokyklinio ugdymo įstaiga. – Red.), tad ir darbe jaučiuosi savo vaikų gyvenimo dalimi.
Gabrielius: Neteisinga būtų sakyti, kad lengva visa tai suderinti. Tačiau išties norint viskam pavyksta rasti laiko.
Svarbiausia yra sau sąmoningai pasakyti, kas yra svarbu ir ką nori padaryti. Kai pradėjau dirbti Europos Parlamente, kas savaitę turiu vykti į Briuselį. Todėl laikas, kurį skiriu šeimai, tapo ypač brangus – savo pasižadėjimo savaitgalius skirti tik šeimai stengiuosi laikytis.
– Ar sąmoningai planavote turėti tiek vaikų, ar taip įvyko savaime?
Austėja: Na, pirmiausia savaime vaikai neatsiranda. Kita vertus, priklauso ir nuo to, apie kurį gyvenimo periodą klausiate.
Paauglystėje svajojau tik apie karjerą ir sakiau, kad jeigu kada nors galvosiu apie šeimą, tai tik tada, kai turėsiu daktaro laipsnį.
Matyt, daug kas priklauso ir nuo to, kada sutinki žmogų, su kuriuo norisi kurti šeimą. Tokį, su kuriuo apskritai norisi bendrauti daugiau nei darbo reikalais. Vienas toks susitikimas gali aukštyn kojomis apversti visas išankstines nuostatas.
Tikiu, kad ir vaikų skaičius šeimoje dažnai priklauso nuo asmenybių, kurios tą šeimą sukuria.
Mums norėjosi daugiau vaikų nei vienas ar du, nors didesnės šeimos iniciatorius visada buvo Gabrielius.
Gabrielius: Taip, tikra tiesa, didelės šeimos norėjau visada. Šurmulys, bruzdesys, vaikų juokas, nesiliaujančios kalbos man yra gyvų namų simbolis.
Būtent tokius namus, tokį gyvenimą ir įsivaizdavau prieš kurdamas šeimą.
– Visi jūsų vaikai turi du vardus. Kurio tai idėja?
Austėja: Šeimoje – ypač, kai kalbama apie vaikus, pinigus ir laisvalaikį, – sprendimus priimame drauge.
Man patiko, kad, pavyzdžiui, Švedijoje dažnas vaikas turi ne vieną vardą, o kiekvienas vardas – savo istoriją.
Mūsų vaikų du vardai yra prasmingi: vienas vardas yra tik to vaiko vardas, o antras – giminės vardas. Tik Augustui Gabrieliui taip jau nutiko, kad abu vardai – giminės: vienas – mano prosenelio, o kitas – iš Gabrieliaus giminės.
– Pas mus nėra itin įprasta, kad žmona vyresnė už savo vyrą. Ar būna atvejų, kai pajuntate tą 5 metų skirtumą?
Austėja: Toks klausimas gana juokingas, kai yra santuokų, kur sutuoktinius skiria ir dešimtys metų, kai net skiriasi kartos. Svarbu, kokia žmogaus branda ir kaip jis tinka kitam žmogui.
Aš didesnį skirtumą jaučiu su bendraamžiais, kurių gyvenimo būdas ir tikslai kaip diena ir naktis skiriasi nuo maniškių.
Gabrielius: Tiesą sakant, per penkiolika santuokos metų apie amžiaus skirtumą nesu net susimąstęs.
– Kuris šeimoje groja pirmuoju smuiku?
Austėja: Gertrūda Elena. Ji yra jauniausias vaikas, tad kol kas daugiausia tenka taikytis prie jos poreikių.
Gabrielius: Šeimoje vadovaujamės demokratijos principais, todėl daugumą sprendimų priimame drauge.
– Ar kaip edukologė galite prisipažinti padariusi kokių nors auklėjimo klaidų?
Austėja: Žinoma. Būtų juokinga, jei teigčiau, kad niekada nedarau klaidų. Apskritai klaidų nedaro tik tas, kuris nieko neveikia.
Svarbu, kaip elgiesi, kai supranti padaręs klaidą: ar ją neigi, ar iš jos pasimokai. Norėčiau tikėti, kad iš savo klaidų mokausi. Bent jau tokį tikslą esu išsikėlusi.
– Ar Austėja – tobula mama? Ar ji nors kiek panaši į jūsų motiną?
Gabrielius: Austėja – puiki mūsų vaikų mama, o visi žmonės – kaip ir šeimos – skirtingi. Svarbiausia, kad jaustumės laimingi.
Tačiau lengviau vertinti save, taigi aš tikiuosi, kad nenustosiu mokytis tėvystės dar ilgus metus, kai vaikai bus jau užaugę ir gal palikę mūsų namus.
– Kaip jūs susipažinote, už kokias savybes vienas kitą įsimylėjote?
Austėja: Susipažinome per jau anapilin išėjusią Gabrieliaus močiutę – profesorę Eleną Nijolę Bukelienę, nes ji konsultavo, kai rašiau bakalauro darbą.
Man patiko Gabrieliaus humoro jausmas.
Ir tai, kad jis buvo vienas iš nedaugelio vaikinų, su kuriais buvo įdomu kalbėtis. Man žmogus pirmiausia turi būti įdomus ir lygiavertis pašnekovas.
O jei dar turi gerą humoro jausmą, tikrai atkreipiu dėmesį.
Gabrielius: Kai susipažinome, Austėja buvo bebaigianti universitetą, o aš kaip tik ruošiausi ten stoti, ir močiutė, padėjusi Austėjai, padėjo ir man. Tai, kas prasidėjo kaip diskusijos iki paryčių apie mokslus ar perskaitytas knygas, tokiu pat tempu, kaip ir aną vasarą, tęsiasi jau šešiolika metų.
– Ar remdamiesi savo patirtimi pritariate teiginiui, kad laimingos šeimos ir apskritai laimingo gyvenimo pagrindai padedami vaikystėje?
Austėja: Mūsų patirtis nedidelė. Geriausia apie patirtį būtų kalbėti po penkių dešimtmečių.
Kita vertus, prieš keletą metų paskelbto tyrimo duomenimis, pirmieji šešeri vaiko gyvenimo metai turi neproporcingai didelę įtaką visam likusiam mūsų gyvenimui.
– Prosenelis Vytautas Landsbergis mėgsta užsiimti su proanūkiais?
Austėja: Su proanūkiais jis daugiausia kalba apie mokyklą, apie įvairią veiklą, laisvalaikį.
Viena mėgstamiausių bendrų veiklų – žaidimas šachmatais.
Man patinka, kad prosenelis turi humoro jausmą ir randa daug pokalbių temų su proanūkiais, nors juos ir skiria kelios kartos.
Gabrielius: Prosenelis – tarsi milžiniška enciklopedija. Nepaprastai džiaugiuosi, kai mano vaikai leidžiasi į diskusijas ar klausosi prisiminimų apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ar mūsų kovą už laisvę, – tai neįkainojama patirtis.
– Ar kasdieniame šeimos gyvenime juntama didžioji politika, ar, priešingai, stengiatės ją užmiršti?
Austėja: Mūsų kasdienybė yra švietimas ir politika – kaip galima vengti to, kuo gyveni?!
Kadangi abu darome tai, kas patinka, natūralu, kad apie tai daug kalbame su vaikais, vaikai mato mus diskutuojančius tarpusavyje ir patys dalyvauja diskusijose.
Gabrielius: Manau, kad vaikams smagu ir įdomu dalyvauti diskusijose, kuriomis „dega tėvai“. Kartą Morta Sofija, klausydamasi mūsų su Austėja pokalbio apie mano savaitę Briuselyje, vis klausinėjo: o ką reiškia tas ar anas žodis, o kodėl tu taip pasakei?
Klausiu, nejau tau tikrai įdomu? Morta sako – taip, nes aš labai smalsi mergaitė!
– Kaip jautėtės būdamas vaikas ir matydamas savo senelį per televizorių pačių svarbiausių politinių įvykių sūkuryje? Kaip tuomet į jus žiūrėjo kiti vaikai?
Gabrielius: Niekada nemaniau, kad tai kažkas toookio ypatingo, – tiesiog gyvenimo dalis. Toks senelio darbas.
Vienas senelis chirurgas ir gydo žmones, kitas – tarnauja ir atstovauja Lietuvai.
Žinoma, 1990-ųjų kovo 11-oji buvo ypatinga diena, džiaugiausi kaip ir visa Lietuva.
Ir nepaprastai didžiavausi savo seneliu, kuris buvo visų tų įvykių sūkuryje.
