Vilniaus tabore gyvena apie 500 romų tautybės žmonių. Beveik pusė iš jų (apie 200) – nepilnamečiai vaikai. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, pagrindinio išsilavinimo neįgijusių asmenų dalis didžiausia romų etninėje grupėje – 52% (kai, pavyzdžiui, lietuvių – 17%).
Dėl skurdo, socialinių ir finansinių įgūdžių nebuvimo, narkotikų vartojimo bei menko tėvų išsilavinimo arba visiško jo nebuvimo, romų vaikai, pradėję eiti į mokyklą, ją meta dar pirmose klasėse, neįgiję net pradinio išsilavinimo. Neretai mokslo metus kartoja dar pirmoje ar antroje klasėje. Tačiau „nenoras mokytis“ susiformuoja palaipsniui, tai ne vienos dienos apsisprendimas, bet įsisenėjusių kompleksinių priežasčių rezultatas, privedantis romų vaikus prie mokyklos metimo, užsiiminėjimo nelegalia veikla, darbo biržos ar net kalėjimo durų.
- Romų bendruomenės centras pradėjo veikti 2000 metais. Ar iki tol romų vaikai lankė kokią ugdymo įstaigą?
– Iki 2000 m. romų vaikai į mokyklas buvo pritraukiami tik projektų rėmuose. Įsteigus visuomenės centrą, čia buvo sudarytos dvi priešmokyklinio ugdymo grupės po 15 vaikų. Per keletą metų, mes pasiekėme tą cenzą, kuris iš tikrųjų atitinka priešmokyklinį amžių, priiminėjome nuo 6 iki 8 metų vaikus. Būtent iki aštuonerių, nes tėvai dar neleidžia vaikų į bendro lavinimo mokyklas, neva jie nepakankamai subrendę ir socialiai nepasirengę. Jaučiamas nepasitikėjimas, nesaugumo jausmas.
Perorganizavę savo veiklą, turime dvi – priešmokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus grupes. Vaikučiai ateina pas mus jau nuo ketverių metų. Jeigu matome, kad vaikas neblogai kalba, yra savarankiškas savo amžiui, priimame net nesulaukus ketverių.
Tam yra svari priežastis. Vaikams reikia ilgo laikotarpio, kad jie adaptuotųsi ir įsitrauktų į mokymosi procesą, nes atėję jie kalba tik gimtąja – romų arba rusų kalba, o čia mokosi lietuviškai. Siekiame, kad romų vaikai išmoktų lietuvių kalbos.
- Kur romų vaikai tęsia mokslus baigę minėtąjį visuomenės centrą?
– Iš principo jie gali eiti kur nori. Bet Kirtimų taboro vaikai dažniausiai eina į Saulėtekio arba Naujininkų vidurines mokyklas. Pastarąją renkasi rečiau, nes jaučiasi nepakankamai tvirtai mokantys lietuviškai, kitas dalykas – ten labiau spaudžia mokytis. Taip pat, vaikai motyvuoja tuo, kad lietuvių mokyklose jaučia mažiau tolerancijos.
Nors į mokyklas susirenka ir rusų ar lenkų vaikų, romų bendruomenė dar yra labiausiai pažeidžiama ir jautri. Ambicijos, pyktis, nepasitikėjimas ateina iš giliau, tas nuo mažų dienų įskiepyta ir vaikams.
Pasitaiko sėkmingų atvejų, kai lietuviškose mokyklose romų vaikai įsilieja į mokymosi procesą ir pabaigia nemažai klasių – septynias ar daugiau. Bet jei nelanko, prasideda visa sniego gniūžtė, kuri lipinasi į didžiulį problemų kamuolį. Nelankant pamokų iš mokymosi proceso romų vaikai iškrenta labai greitai.
- Ar yra nustatytos priežastys, kodėl romų vaikai taip anksti palieka mokyklas?
– Tai kultūriniai dalykai, bet, tapačiai įtaką daro nesėkmingos mokymosi istorijos. Psichologiškai vaikui reikia patirtį sėkmę, priėmimą, pripažinimą. Jeigu vaikas nuo mažų dienų stengiasi, kabinasi, jį turi priimti, pirmiausia, mokytoja. Pedagogas turėtų parengti kitus vaikus ir mokinių tėvus, kad į klasę ateis romų vaikas. Iš tikrųjų, taip neturėtų būti, bet nusistovėję stereotipai turi labai neigiamą atspalvį ir jie daro įtaką žmonių pasirinkimams.
Net mokyklos pasirinkimui. Atvejis, kai vaikai Saulėtekio mokykloje buvo paskirstyti į romų klases, įvyko dėl to, kad tėvai pareiškė, jog jie neleis vaikų į tą mokyklą, jeigu jų vaikų klasėje mokysis romų vaikų. Šios bendruomenės jaunimui įsilieti į mokymosi procesą ypač sudėtinga. Net neleidus savęs parodyti ir atskleisti, vaikai iškart atstumiami. Liūdna...
- Dėl kokių priežasčių romai taip nenoriai leidžia savo vaikus į mokyklą?
– Kadangi romų bendruomenei mokslas ne visada yra vertybė, atrandama daug priežasčių, kodėl neleisti vaiko į mokyklą. Dažniausiai tai elementarūs, fiziologiniai poreikiai, kad vaikas nepavalgys, neturi ko apsirengti. Nors praktiškai visi taboro romų vaikai mokyklose gauna nemokamą maitinimą ir paramą mokymo reikmėms, nes gyvena skurdžiai.
Plačiosios visuomenės vaikai irgi nenori eiti į mokyklą, ypač šiais laikais. Vaikai jau pirmoje ar antroje klasėje pareiškia, jog man mokykloje nepatinka, nebenoriu ir nebeeisiu. Bet mums nesuvokiama, kaip galima pasakyti – jeigu nenori, neik. O romai vaikus labai myli ir globoja. Bet visumoje, ta meilė labai trumparegiška.
Rytais užeiname pas vaikus į namus, jie šiltai miega minkštuose pataluose, o mama sako, kad nežadinsiu, jam šalta. Vaikas nenori išeiti iš tos komforto zonos, kurią mama sukūrė. O mamai ramu, kad vaikas šalia jos.
- Galbūt tai, jog vaikai nelanko pamokų, yra daugiau tėvų kaltė, ne pačių vaikų aplaidumas?
– Vaikas pats į mokyklą neatsikels. O jeigu pramiega, žino, kad gaus per galvą nuo mokytojos, nes pavėlavo. Mes sakome, eik ir į trečią pamoką. Bet vaikai psichologiškai bijo ir nenori per tą galvą gauti.
Romai neturi tėvystės įgūdžių, kurie šiuolaikinėje visuomenėje būtini. Vaikas nenori į mokyklą, reiškia, neis. Ateina paauglystės amžius, keturias ar penkias klases šiaip taip užbaigia, o paskui tėvai aiškina, kad negali priversti vaikų eiti į mokyklą.
Yra pavyzdžių, kai tėvai sako, kad vaikai jų neklauso. Ką tai reiškia? 15 metų vaikus ištekina, jie tampa neva suaugę ir tada vaikas gyvena taip, kaip jam atrodo. Turime vieną 16 metų mamą, pati tokia vėjavaikė ir jau vaikelius supa. Kultūriniai dalykai pasislepia po labais silpnais socialiniais įgūdžiais.
- Ar prastas tėvų išsilavinimas arba visiškas jo nebuvimas daro įtaką vaiko mąstymui ir prielaidoms, jog nėra būtina mokytis, galima apsieiti ir be to?
– Galvojant apie romų tautą, turinčią tūkstantmečių tradiciją, nieko keisto. Turėtume juos priimti tokius, kokie jie yra. Jie labai maža bendruomenė Lietuvoje ir taip, jie nenori mokytis, bet ką daryti?
Prisimenant mūsų darbo pradžią, romai net nenorėjo leisti savo vaikų į šį centrą. Sakė ne, aš savo vaiko tikrai neleisiu, nes jie čia vieni kitus akmenimis apmėtys. Tuomet taip atsiliepė apie savo bendruomenės kaimynų vaikus.
Dabar, tėvai pavasarį jau ateina pas mus ir teiraujasi, kada galės atvesti vaiką. Arba vedasi visai mažą vaikutį ir klausia, gal jau galėtų jį užrašyti. Labai svarbu tėvų pasitikėjimas, ar jiems toks mokymas priimtinas.
- Ar dažnai būna situacijų, kai vaikas gal ir norėtų eiti į mokyklą, bet šeimos finansinės sąlygos to neleidžia?
– Tikrai būna. Žmonės gyvena iš socialinių pašalpų ir neracionaliai skaičiuoja gaunamas lėšas. Jų finansinis išprusimas labai neplaningas. Yra šeimų, kurios gyvena su ribotomis finansinėmis galimybėmis, bet jos neina ir nevagia, nors gyvena susispaudę.
Pas romus šiuo atveju požiūris kitoks. Šiandien turiu pinigų – aš karalius, o rytoj galiu ir be batų būti. Tėvai dažnai sako, negaliu vaiko leisti į mokyklą, nes neturiu drabužėlių. Tai jeigu vaikui nupirko drabužių, su jais dabar vaikščios savaitę. Mergaitės bus ilgiau gražios ir švarios, berniukai greičiau suplėšys batus ar kelnes. O po to tėvai sako, kad neturi kuo aprengti vaikų.
Valgyti irgi reikia, o gaunant pašalpą, kad ir tą 1000 litų, penkių asmenų šeimai nėra daug. Jie neturi močiutės ar mamos kaime, o tokių pajamų, kad galėtų apsipirkinėti tik parduotuvėje, taip pat negauna.
- Kaip romų atžalos savo elgesiu išsiskiria iš kitų vaikų?
– Romų vaikų dėmesys labai nekoncentruotas, jie momentiški, epizodiški veiklose. Jeigu siūlai kokių veiklų ir vaiko gera nuotaika, tai pavyks, jeigu nepataikai – jis neįsitrauks ir dar prigadins kažko, dažų pritaškys, plastilino ant lubų primėtys.
Romų vaikai turi dėmesio koncentracijos sutrikimų, dažnai pasireiškia disleksija. Jei paaiškinai ir nesuprato, vaikas neperklaus. Daug psichologinių dalykų, kurie yra sudėtingi, tačiau negalima teigti, kad vaikas yra nemokytinas. Vaikams reikia daugiau dėmesio, nes jie gyvena labai sunkiomis psichologinėmis sąlygomis. Nerami aplinka, nesaugumo jausmas, dėl kurio jie visada skuba, trukdo jiems susikaupti.
Kada vaikas dirba nuosekliai susikoncentravęs tam darbui, ramioje aplinkoje, jis darbą padaro. Bet matosi spragos, tad jei procesas būtų nuoseklus, su juo viskas būtų gerai. Tai tikrai nėra nemokytini vaikai, kuriems taikomos individualios programos. Tokios yra pedagogų ir psichologų išvados.
- Ar būna tokių atvejų, kai metęs mokyklą vaikas užsinori į ją sugrįžti ir toliau lankyti pamokas?
– Būna, kad jie nori grįžti. Pavyzdžiui, pusę metų prašvilpauja, o po to sako žinai, aš ir vėl noriu eiti į mokyklą. Ir būna komplikuoti įtikinti tuos mokytojus, kurie juos mokė. Mes optimistiškai patikime, kad jie mokysis, visą laiką su viltimi sau ir tiems vaikams sudarome galimybę.
Be abejo, tai sunku. Kai mergaitei dvylika metų ir ji nė vienos klasės nebaigusi, kaip eiti jai, jeigu ji nori? Mes organizuojame ir nuotolinį mokymą, kur romai, iškritę iš mokymosi sistemos per anksti ir nebaigę pagrindinės ugdymo programos, turi galimybę mokytis ir užbaigti. Tai lojalesnis mokymasis, ten pildo visus jų norus.
Būna atvejų, kai vaikai pasako, kad sėdžiu aš tame paskutiniame suole ir manęs nieko neklausia. Sunku kategoriškai teigti, kad taip pasireiškia diskriminacija, nuosekliai nesekant ugdymo proceso.
- Ar daug romų vaikų mokslo metus kartoja po kelis kartus?
– Dabar vaikai retai paliekami antriems metams, kas iš tikrųjų šokiruoja. Galbūt tai įstatymo spraga, kad jeigu vaikas nepasiekia tam tikro lygmens, jis turėtų pakartoti kursą.
Pagrindinė palikimo antriems metams priežastis yra nelankymas. Nors iš pačių romų tėvų esu girdėjusi, kad vaikas kiekvieną dieną lanko mokyklą, bet vistiek neišmoksta skaityti. Yra tokių vaikų, kurie sėdi gale, tu jų nejudink ir jie patys nesistengs. Jie tyliai, kantriai laukia pagalbos, kuri ateina arba ne.
Pagal įstatymą, palikti antriems metams mokykla gali tik tėvams sutikus. Kitas dalykas, išmesti iš mokyklos taip pat tik tėvams sutikus ir jau labai išimtinais atvejais. Nors vaikas problematiškas, dezorganizuotas, jis vistiek yra laikomas mokykloje. Iš tikrųjų, tai teisingas požiūris, nes iš mokyklos išmetama problema, kuri niekur nedingsta.
- Atsakomybės vaikų atžvilgiu turi ne tik tėvai, bet ir valstybė, privalanti užtikrinti jų išsilavinimą. Kaip šiuo metu siekiama didinti romų vaikų išsilavinimą?
– Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba vykdė projektą, kurio metu buvo įdarbinti mokytojų asistentai Saulėtekio ir Naujininkų mokyklose. Tačiau tokių pagalbininkų reikėtų nuolat. Romų vaikams reikia daugiau dėmesio.
Čia veikia ir valstybės įstatymai. Jeigu mokytojas turi pedagoginį išsilavinimą, mokytojo kategoriją, tai asistentas nėra pedagogas ir jam stažas neina, nors tos krypties išsilavinimo reikia.
Siekėme, kad pedagogų asistentai būtų romų tautybės žmonės. Tačiau mokytojai kalba, kad jie nenuosekliai ateina į pamokėles, nepakankamai gerai su vaikais dirba. Buvo kalbama apie mokymus arba seminarus, kur pedagogų asistentai įgytų pedagoginių žinių, kaip dirbti su vaiku. Tačiau griežtas darbo grafikas romams dažnai pakiša koją, dėl to išsilaikyti tokioje konkurencingoje darbo rinkoje jiems per sunku.
- Tiriant romų bendruomenę, galima daug sužinoti ir apie lietuvių pakantumą, toleranciją romų atžvilgiu. Ar mokyklose jos užtenka?
– Apskritai tolerancijos trūksta. Mes, kaip tauta, užsisukome į savo ratą. Ir netolerancija, ir stiprūs stereotipai daro blogą įtaką. Romai sako, kad jie ją patiria. Nors stengiasi apsiginti, apsisaugoji, kitą kartą ir patys tą netoleranciją išprovokuoja. Vienpusiškai negalima teigti, kad romai nuskriausti vargšai.
Dėl patyčių mokykloje vaikai nesiskundžia. Prieš keletą metų yra buvęs konfliktas tarp romių ir kitataučių merginų, bet ar tos patyčios tautiniu pagrindu, sunku pasakyti. Galbūt tautybė sustiprina tą nepasitenkinimą.
Šiandieninė aplinka, kai vaikas auga be tėvų, kai nesuprasi, kas juos augina, daro romų atžalas labai pažeidžiamas. Aš juos vadinu Dievo vaikais.
