Taikiame kaime pasėjo baimę
Kiek atmena senoliai, Paprūdžiai visad gyveno taikiai ir draugiškai. Retas kiemas turėjo tvorą. Kolūkių laikais statytus mūrinukus skyrė tik gėlių lysvė ar žolės ruožas. Kaimynai statė aptvarus tik naminiams paukščiams, kad šie savų ir svetimų daržų nenusiaubtų.
Teisybė, kaime buvę taurelės mėgėjų, bet nė vienas kauštelėjęs kumščiais nemosavo ir kaimynui kelio neužstodavo, o apie tai, kad kaimynas ką iš kiemo nugvelbtų, paprūdiečiai net galvoti nedrįsę.
Prieš porą metų gyvenimas Paprūdžiuose esą apsivertė aukštyn kojom. Rietenos, keiksmų papliūpos, išgąstis, nuolatinė įtampa ir baimė, kad į tavo namus įsiverš kirviu ginkluotas atėjūnas ir, jei neperkirs perpus, tai gal pagriebęs už kaklo prismaugs. Tokios mintys esą jau tapo kaimo gyventojų kasdiene būsena.
Žilagalviai taupo pensijas ir kiek išgali tveriasi tvoromis. Pastebėję, kad tirpsta malkų rietuvės, kaimiečiai žymi kiekvieną pliauską, bet žymėtas kuras esą išgaruoja lyg nebuvęs. Žmonės kraipo galvas – gal kraustomės iš proto, gal vaidenasi?
Pagrindine kaimo gatve gyventojai praskuodžia tekinom, bijo sutikti kaimyną, nes stabtelėję persimesti žodžiu bijo būti užpulti ir išdergti paskutiniais žodžiais.
Lygiai kaip kaimo milžino vietiniai bijo ir palaidų jo žąsų. Neuždaryti paukščiai išėję į kelią esą lyg siundomi šunys tyko praeivių, juos vejasi ir iki mėlynių sugnaibo.
Paprūdiečiai rašo skundus seniūnui, skambina policijai, į kaimą vis suka ir suka pareigūnų ekipažas, čia nuolat lankosi apylinkės inspektorius, bet situacija nė per nago juodymą negerėja.
Įbauginta senolė norėjo mirti
Saulėtą žiemos popietę Paprūdžiuose iš kaminų rūksta dūmai, bet kiemuose nematyti nė vieno žmogaus, joks vaikas nevažinėja rogutėmis, nelipdo sniego senio.
A.Mikalajūno namai užrakinti, pėdos sniege rodo, kad vyro kažkur išeita. Kol kas aplenkiame artimiausių kaimo šiurpintojo kaimynų – Aušros Balčikonienės ir Vytauto bei Petronėlės Baniūkščių sodybas.
Iš pradžių beldžiamės į namus, stovinčius tolėliau nuo A.Mikalajūno kiemo, kad suprastume, kokie santykiai su tariamu skriaudėju yra ne tik tų, kurių sklypai ribojasi.
„Mūsų vaikai sėdi namie. Kaip gali leist laukan, kai kaime gyvena toks siaubūnas. Jei ožką ganykloje kirviu nukirto ir leisgyvę tempė per visą kaimą, tai kas garantuotas, kad supykęs nesvies kirvio į žmogų?“ – aiškino mažų vaikų ar anūkų turintys Paprūdžių gyventojai.
Garbaus amžiaus močiutė A.Mikalajūną apibūdina vienu žodžiu – monstras. Kai jis čia atsikraustė ir pradėjo terorizuoti kaimą, žilagalvė norėjo net nusižudyti, nematė kitos išeities, kaip pabėgti nuo persekiojimo.
Pasak senolės, kai tik susipykdavo su žmona, A.Mikalajūnas eidavo per visą kaimą ieškoti, kur pasiskolinti pinigų. Įvairiu paros metu, net brėkštant rytui ar naktį, belsdavo į langus ir kumščiais daužydavo duris, prašydamasis vidun. Beldimą lydėjo triaukščiai keiksmai. Kaimo gyventojai atsisakydavo skolinti, bijojo praverti duris.
„Nebuvo kur dėtis nuo jo įkyrumo, kad ir nedavėm pinigų, vis tiek lįsdavo ir koneveikdavo bjauriausiais žodžiais. Ir dabar jo bijom baisiausiai, iš tolo plyšauja: šliundra, kurva, ubage“, – sakė kaimo senbuvės.
Griebęs už kaklo reikalavo telefono
„Trumpam buvau išvažiavusi pasisvečiuoti pas Airijoje gyvenančią dukrą, jaunėlė moksleivė liko namie. Tą laiką mergaitė iš baimės naktimis bluosto nesudėdavo.
Vaikui pašlijo nervai tiek, kad reikėjo kreiptis pas gydytojus ir vartoti vaistus. Kas rytą susiruošus į mokyklą vyras ją nuveža iki autobusų stotelės, nes mergaitė bijo eiti pro A.Mikalajūno sodybą“, – pasakojo trijų dukrų mama.
Šios moters namus A.Mikalajūnas atakavo ne kartą ir girtas, ir blaivas.
Prispjaudyti pro atvirą langą į kambarį – mažiausia jo šunybė. Kaimiečiai žino, ko tikėtis, ir pravirų langų nebepalieka.
Daug baisiau, kai paryčiais A.Mikalajūnas ima daužyti duris taip, kad tirta visi namo langai. „Maža kas žmogui gali nutikti, kartą atvėriau duris, o jis rėkdamas griebė už kaklo, kad duočiau mobilų telefoną paskambinti. Vos pavyko jį nusipurtyti“, – ankstyvo ryto išgąstį prisiminė kita moteris.
Kartą, kai į duris baladojančiam vyrui jų niekas neatvėrė, tas ėmė kumščiais duoti į langą, kol galiausiai išstūmė jį su visu plastikiniu rėmu.
Kirvis įsmigo į galvą
Prie pat Paprūdžių ošia giria. Seniau žmonėms uogauti, grybauti, rinkti vaistažoles buvusi ne tik nauda, bet ir didelis malonumas.
„Dabar bijom į mišką koją kelti, nes matom, kaip A.Mikalajūnas kasryt ten eina. Netoliese geri spanguolynai, bet tas monstras ten uogauja, mes nebedrįstam“, – aiškino pensininkės.
„Ką ten į mišką, vakare bijom į savo kiemą išeit, nei iki malkinės, nei iki šulinio sutemus neinam“, – kalbėjo paprūdietės.
Stingdanti baimė kaime įsivyravo po to, kai A.Mikalajūnas ganykloje kirviu esą smogė savo ožkai į galvą.
Raguotoji ganėsi plotelyje tarp kaimo namų, kitapus kelio nuo A.Mikalajūno sodybos. Gyvulėlis nutrūko, A.Mikalajūnas ožką vaikėsi, bet neįstengė pagauti. Supykęs nuėjo namo, atsinešė kirvį, nusitaikė ir sviedė į ožką, stovinčią šalia kaimynų karvės.
Kirvis įsmigo ožkai į galvą. Šioji nenustipo iš karto, tampėsi ir kriokė. Merdėjančią ožką A.Mikalajūnas per kaimą parsitempė namo. Gyvūno egzekucija sukrėtė kaimiečius.
Žmonės ėmė kalbėti, kad vyriškis tokiu pat būdu tikriausiai užkapojo ir tris ožiukus. Ne vienai senolei sustreikavo širdis, šoką patyrę vaikai dar ilgai naktimis krūpčiojo.
„Mano šunelis atvilko namo ožkos koją. Negaliu apsakyt, kas buvo, kai vaikas tai pamatė, prireikė raminamųjų vaistų“, – prisiminė paprūdietė.
Paprūdiečiai iškvietė policiją ir veterinarinę tarnybą. Pareigūnams A.Mikalajūnas rodė kruviną vietą tvarte, kur esą ir nudobė savo augintinę, dar papostringavo, kad naminiai gyvuliai auginami mėsai, o ne grožiui, anksčiau ar vėliau juos tenka paskersti.
Policija girto važiuojant neužklupo
Policijos ekipažas daug kartų važiavo į Paprūdžius. Vienais atvejais pareigūnų šaukėsi kaimiečiai, kitais – pats A.Mikalajūnas.
Žmonės nežino, ar A.Mikalajūnas nors kartą gavo baudą.Kaimiečiai tikino, kad milžinas ne tik pėsčias vietinius gąsdina, bet dar ir automobiliu esą įtartinos būklės važinėja.
„Išvirto girtas iš sudaužytos mašinos. Paskambinau policijai, pranešiau, kokiu greičiu per kaimą skrido. Policija atvažiavo, bet sako: „O ką mes galim padaryt, jei jis girtas savam kieme guli?“ Ir paliko jam teises. Nuo to karto anūkų į kiemą nebeleidžiu, kad lakstydamas nesutraiškytų“, – pasakojo dar viena kaimo gyventoja.
Vieni gedėjo, o kaimynas nešvankiai dainavo
Be šiurpulį keliančio A.Mikalajūno elgesio, kaimo ramybę trikdo ir kiek švelnesni jo pokštai. Vasarą įspūdingo ūgio ir stambus lyg milžinas A.Mikalajūnas, apsisiautęs paklode, užsikabarojo ant savo ūkinio pastato stogo ir iškėlęs rankas į dangų ėmė garsiai garbinti saulę. Pavojingas skeryčiojimasis ir maldos į saulę truko netrumpai.
„Kai išgeria, būna baisiai neramus, švilpauja, nuogu užpakaliu laksto“, – pasakojo moterys. Toks elgesys paprūdiečiams kelia tik gailią šypseną. Blogiau, kai A.Mikalajūnui užeina noras dainuoti. Skardžiabalsis vyras dainuškas ima plėšti tuomet, kai žmonės dar miega. Dainos ne tik liaudies, o ir paties kūrybos, kartais nelabai padorios.
„Nuo jo ne laiku ir ne vietoje plėšiamų dainuškų kenčia artimiausi kaimynai. Senukas kaimynas Jonas buvo labai draugingas, nuoširdus, delikatus, o anas pabaisa jį dergdavo kaip sugalvojęs. Net per Jono laidotuves A.Mikalajūnas visa gerkle dainavo“, – apie nesutramdomo nedorėlio elgesį pasakojo žmonės.
Negelbsti net ir tvoros
Prieš 3 mėnesius tėvą palaidojusią A.Balčikonienę randame ką tik parvažiavusią iš darbo. Moteris veda prie malkinės.
Visos po stogine sukrautos pliauskos sužymėtos. Juodais dažais nubrūkšniuotas ir stogą remiantis stulpas. Viršutinis brūkšnys žymi, kokio aukščio rietuvė buvusi žiemos pradžioje. Kaskart rietuvei „stebuklingai“ pažemėjus A.Balčikonienė braukia naują brūkšnį. Šeima kūrenimui ima pernykštes malkas, o dingstančios yra šiųmetės, jos džiovinamos kitai žiemai.
Moteris įsivaizduoja, kad malkas gvelbia kaimynas. Tikriausiai naktį. Kai ryte pakviesti pareigūnai atvažiuoja, įrodymų nebebūna, kaimyno pečius pleška visu pajėgumu, o ten jau neatskirsi, žymėtą ar nežymėtą pliauską ugnis ryja.
„O gal įsimetė vaiduoklis? Vienu metu net ėmiau manyti, kad nebesuvokiu realybės. Kol malkos buvo nežymėtos, maniau, kad sapnuoju, kad man tik rodosi, jog rietuvė mąžta“, – sakė A.Balčikonienė. Vasarą A.Balčikonienė su A.Mikalajūnu kovėsi ir dėl palaidų paukščių.
Atsikraustęs į Paprūdžius vyras prisipirko vištų, ančių ir žąsų, bet aptvare juos laikė tik kol buvo maži. Paaugusius paleido į laisvę. Tie visu būriu nuplasnojo ir nugagėjo į kaimynų daržus. Iš pavasarinių daigų nieko neliko. Kaimynams papriekaištavus A.Mikalajūnas esą atkirtęs, kad jo paukščiai vaikšto kur nori.
„Dėl šventos ramybės nuo jo pusės užsitvėrėm tvorą, bet vištos tą užtvarą lengvai peršoka. Pabandžius žmogiškai prašyti, kad nelaikytų palaidų paukščių, A.Mikalajūnas su pajuoka atšauna, kad atsitvėriau per žema tvora“, – aiškina moteris.
Skamba policijos telefonas, pareigūnai lekia į Paprūdžius aiškintis dėl iškapstytų daržų ir po svetimus kiemus maklinėjančių paukščių.
Policijos inspektoriaus prispirtas A.Mikalajūnas už ūkinio pastato sumeistravo aptvarą, bet jis, kaimynų tvirtinimu, visad atviras.
Kaimą šokdino ir agresyvios žąsys
Prieš mėnesį policijos ekipažas į skundais pagarsėjusį kaimą lėkė jau A.Mikalajūno iškviestas. Vyras šaukėsi pareigūnus dėl nuskriaustos žąsies. Esą A.Balčikonienė tvojo jo paukščiui kartimi, žąsinas dėl to apšlubo.
A.Mikalajūno žąsys – atskira istorija. Jos piktesnės nei kitų šunys. Paprūdiečiai choru tvirtino, kad palaidos žąsys terorizavo visą kaimą, puldavo einančius keliu pro A.Mikalajūno sodybą. Ypač piktas buvo žąsinas. Nutykojęs auką šnypšdavo, plakdavo sparnais ir kirsdavo snapu. Žąsys šokdavo ir prieš atvažiuojančias mašinas.
„Žąsinas stovi vidury kelio ir plaka sparnais, niekaip nepavažiuosi, mašinos stoja ir laukia. Atvažiavau su vaiku, negaliu į kiemą įsukti, nes mašinos pro žąsiną nepravažiuoja. Žmonės bijo išlipti, paukštis pasirengęs kirsti“, – apie naujausią konfliktą su kaimynu pasakojo A.Balčikonienė.
Trejų metukų vaiką moteris paliko mašinoje, o pati iš savo kiemo pasiėmė kartį ir su ja bandė nuo kelio nuginti paukštį.
Su kartimi ji pataikė paukščiui į koją, tas pritūpė. Sceną pro savo namų langą matė A.Mikalajūnas su žmona Vale Mikalajūniene ir paskambino policijai.
Pykčiai įsisiūbavo dėl žemės
Kitoje pusėje A.Mikalajūno valdos ribojasi su V. ir P. Baniūkščių sklypu. Pensininkų kiemas prie pat namų aptvertas, bet daržas, einantis iki pat kaimyno žemės, be tvoros.
Visa, kas šį pavasarį buvo pasodinta, pradingo A.Mikalajūno ožkų nasruose.
„Tokie gražūs kaimynės kopūstai užderėjo, o kartą matau – tarp gūžių ožkų galvos baltuoja. Nė vienos sveikos gūžės neliko“, – pasakojo tolimesnės kaimynės.
Kitą kartą ožkos sulindo į P.Baniūkštienės burokus. Kai moteris paprašė A.Mikalajūno išsivesti iš daržo ožkas, esą tas atkirto: „O kur tu dėsi tuos burokų lapus, negi ėsi?“
Beviltiška aiškinti, kad be lapų burokas nebeužaugs.
„Jam atrodo, kad mūsų žemės riba neteisinga, rėkia, kad mes esam užgrobę jo teritorijos dalį, – sako garbaus amžiaus sutuoktiniai. – Nuo tos žemės viskas ir prasidėjo, tik pamatęs rėkia: tu, padla, davatka, kada žemę atiduosi? Neleidžia nė keliu praeit. Grasina, kad padegs.
Jo vištos nukapsto braškes, česnakus, morkas. Sako, jei nenori, kad vištos dorotų pasėlius, užsitverk 2 metrų tvorą. Net ten, kur žolė buvo užsėta, žemė juoduoja. O jis ateina po langais ir juokiasi.“
P.Baniūkštienė rodo stambią mėlynę virš riešo, paskutinį kaimyno žąsino „pasveikinimą“.
Ožkos su kirviu nesivaikė
Pagaliau randame ir patį A.Mikalajūną. Vyras gerai nusiteikęs, kalba pakeltu balsu, bet nepiktai. Trumpai papasakoja savo biografiją.
Kilęs iš Anykščių rajono, Kiaušagalio kaimo. Buivydiškėse mokėsi veterinarijos medicinos felčeriu. Ten pasižymėjo ne gabumais mokslams, o galingu balsu.
„Mokytojai man sakė, mesk veterinariją ir eik mokytis dainininku. Durnas buvau, tai ir neklausiau“, – atvirauja jis.
Pakėlęs kelnių klešnes vyras rodo išopėjusiom žaizdom nuėjusias kojas aukščiau čiurnų. Dėl jų turi neįgalumą. Abi kojos buvo laužtos ir dar venų trombozė kankina.
Paklaustas, kodėl kaime traukia nešvankias dainuškas, A.Mikalajūnas šypsosi, prisipažįsta mėgstantis ne tik dainuoti, bet ir populiarias dainas perdirbti savaip. Kaimynams jo dainos, deja, nepatinka. Su žmona išsiskyręs seniai, bet ryšių nenutraukęs. Namas Paprūdžiuose yra V.Mikalajūnienės nuosavybė.
„Žmonytė čia atvažiuoja, ir vakar buvo. Laikau triušius. Turėjau ožkų, kiaulių. Kaimynai įskundė, kad kiaulės nedeklaruotos, atvažiavo seniūnas, veterinarai, reikėjo tas kiaules priregistruot. Kai buvau užbaliavojęs, tada ir pasikoliojau ant kaimynų, kad kišasi“, – pasakoja jis.
Pasiteiravus apie kirviu sužeistą ir per visą kaimą vilktą leisgyvę ožką, A.Mikalajūnas užginčija, kad buvę ne taip, pavydūs kaimynai jį apkalbėję.
„Savam tvarte papjoviau ožką ir tris ožiukus. Apgavo mane, pirkau kaip jauną ožkelę, o įkišo senapienę, kad pieno nebedavė, tai ir papjoviau“, – tikino jis.
Išplūdo į gatvę išėjusius kaimynus
Apie agresyviąsias žąsis teirautis nebėra ko, jas A.Mikalajūnas papjovė ir suvalgė.
„Papjoviau, kad nenudvėstų, nugara ir koja buvo mėlyna, kai Aušra ją šluotos kotu mušė. Pavydi man. Negudrūs žmonės. Ožka penkis buroko lapus nugraužė ir jau kviečia policiją“, – prakalbus apie kaimyniškus santykius vis labiau įsisiūbuodamas balsą kelia A.Mikalajūnas.
Jis prisipažįsta, kad policija neseniai kamantinėjo dėl malkų vagystės.
Vyras rodo krūvą nepjautų rąstigalių ir pilną vagonėlį pliauskų. Dar ir nuosavo miško turi. Kaimynės kalbos apie malkų vagystę tėra pramanai.
A.Mikalajūnas šiek tiek supykęs, bet atsilabiname gražiuoju.
Išėjus į kaimo gatvę vienoje ir kitoje pusėje pasirodo žmonės. Juos pamatęs A.Mikalajūnas tarsi persikūnija, atskuodžia iš kiemo baisingai burnodamas ir skeryčiodamasis. Keiksmais apipila garbaus amžiaus sutuoktinių porą, čia pat paleidžia įžeidžių žodžių seriją ir jaunai moteriai.
Ginti vyro atbėgo buvusi žmona
Kitą dieną A.Mikalajūnas atėjo į redakciją su žmona V.Mikalajūniene.
Moteris tvirtino, kad jos sutuoktinis yra geraširdis žmogus, o kaimynai blogi. Iš pavydo visi susitarę ir nori juos žūtbūt išgyvendinti.
„Nori man pakenkti, kad nebeatvažiuočiau, skundžia, kad Albertas Rudiliuose turi kitą bobą. Po skundų policija uždėjo baudą, kad vyras girtas dainuoja. Jis nieko blogo kaimui nedaro, kaimas prieš mus susivienijo. Čia kerštas“, – dejavo gynėja.
Kas kam ir už ką keršija, V.Mika-lajūnienė nesugebėjo suprantamai paaiškinti.
Paskambinus į Anykščių rajoną, kur Andrioniškio seniūnijoje Mikalajūnai turėjo sodybą, apie šią porą niekas negalėjo pasakyti nė vieno gero žodžio. A.Mikalajūnas buvo pagarsėjęs girtuoklis ir skandalistas, išplūsdavo kiekvieną sutiktą.
„Mes, vyrai, jį nuo seno pažinom, todėl nebijojom, bet vaikas tokį sutikęs galėjo pradėt ir mikčiot“, – taip įspūdingo stoto A.Mikalajūną apibūdino seni jo pažįstami. Biografijoje šleifas baudų
Noriūnų seniūnui Audronijui Zulonui situacija Paprūdžių kaime žinoma. Neseniai paprūdiečiai jam įteikė kolektyvinį skundą. Seniūnas nesiryžo kategoriškai įvardyti, kuri pusė kalta.
„Ten visko yra. Sunku tiesą surasti. Įgaliotinis važiuoja ir važiuoja. Esam ir kartu važiavę taikyti. Būna, apsiramina ir vėl įsiplieskia. Dėl vištų, dėl žąsų ir ožkų.
Konkrečios taisyklės nėra, kad kaimo žmonės privalo paukščius užtvertus laikyti, bet protingai galvojant turi laikyti taip, kad nekenktų kitiems. Ta žąsis, dėl kurios kilo paskutinis konfliktas, jau nupešta ir suvalgyta.
Kas ten žino, kiek jis agresyvus. Kai kalba pakeltu balsu, agresyviai tada atrodo. Kai apsiramina, šneka normaliai.“
Kupiškio rajono policijos komisariato vadovas Gintautas Misiūnas apie situaciją Paprūdžiuose irgi yra informuotas.
„Akivaizdu, kad bendruomenė turi rimtą problemą. Siūlyčiau žmonėms nieko nelaukiant kolektyviai kreiptis į komisariatą.
Gal į kai kurias situacijas pareigūnams reikėjo griežčiau pažiūrėti. Buvo pranešimas dėl ožkos, ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Įvykį galima vertinti iš naujo, atidžiau į viską pažiūrėti, jei yra taip, kaip pasakoja gyventojai, tai akivaizdžiai kvepia kriminalu“, – G.Misiūnas žadėjo įsigilinti į situaciją.
Komisariato vadovas pasidomėjo A.Mikalajūno biografija. Prieš atsikraustydamas į Paprūdžius vyras gyveno Panevėžyje.
„Ten jis turėjo daug ir įvairių nuobaudų, tarp jų ir už vairavimą išgėrus“, – sakė komisaras. Kupiškio pareigūnai A.Mikalajūną irgi jau ne kartą baudė. Viena iš piniginių baudų, kurią privalėjo susimokėti kaimo siaubūnas, – už melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą.
