Psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė pripažino, kad motinystė – pernelyg sudėtingas vaidmuo, ne visoms moterims pavyksta jį tobulai atlikti. Nepakanka vien kraujo ryšio su kūdikiu, kad prabustų motinystės instinktas.
Kartais motiną, kuri nesitraukia visą dieną nė per žingsnį nuo vaiko, mes vadiname idealia. Kita vertus, jei moteris negali sau leisti nė akimirkos pailsėti, susitikti su draugais, ar galime tikėtis, kad ji užaugins laimingą žmogų?
Pasiaukojusi dėl šeimos moteris taip pat gali savęs nekęsti, kad netapo tuo, kuo norėjo. Koks turėtų būti santykių modelis, kad motina nebūtų silpniausia šeimoje grandis?
- Nuo ko priklauso motinystės instinktas? Ar jis duotas kiekvienai motinai? – paklausiau psichologės psichoterapeutės G.Petronienės.
– Kiekviena moteris skiriasi šiuo požiūriu. Iš dalies motinystės instinktas susijęs su ankstesnės kartos moterimis, su tuo, kokią motiną vaikystėje turėjo pati moteris.
Sovietiniais laikais auklėjimo metodai buvo labai šiurkštūs, motinos turėdavo daug pareigų, todėl dažniausiai vaikai būdavo išleidžiami į lauką, kad nesimaišytų po kojomis.
Ne visos motinos ir anais laikais karštai mylėjo savo vaikus, ne visos buvo tiek prisirišusios prie vaiko, kad šokinėtų apie jį nuo ryto iki vakaro.
Natūralu, kad siekdama karjeros moteris nutolsta nuo šeimos. Tokios moters nepavadinsi labai motiniška, bet ji turi daug privalumų, nes uždirba šeimai pinigų. Tėvas gali taip pat rasti šiltesnį ryšį su vaikais. Jei šeimoje tėvas yra labiau motiniškas, vaikas nejaučia dėl to didelės skriaudos.
- O jei dukra nuo mažens matė, kad būti motina nėra labai gerai, kas tada?
– Mažametė mergaitė greitai suvokia, kad kažkas negerai, jei motina amžinai jaučiasi pervargusi, o tėvas gali sėdėti atsipūtęs ant sofos ir nieko neveikti. Vaikas mato: tėvui – šlovė ir pinigai, motina jaučiasi amžinai nelaiminga ir surūgusi.
Todėl subrendusi moteris dažniausiai vengia sekti savo motinos pavyzdžiu, todėl jos motinystės instinktas gali būti kur kas silpnesnis.
Dar motinystės pareiga gali būti susijusi su jaunesnio brolio ar sesers priežiūra. Savo klinikinėje praktikoje esu susidūrusi ne su vienu atveju, kuris verčia susimąstyti, kas atsitinka, kai gimus šeimoje kitam vaikui, vyresnei dukteriai pernelyg anksti užkraunama pareiga prižiūrėti už save jaunesnį brolį ar seserį.
Vėliau sukūrusi savo šeimą tokia duktė gali būti labai motiniška, o gali būti nusiteikusi priešiškai vaikų atžvilgiu. Ji gali netgi nenorėti turėti vaikų, nes nepatyrė motinos meilės.
Viena mano klientė nuoširdžiai pasakojo: „Aš neprisimenu, kodėl gera būti vaiku. Kai buvau maža, mane visi tik stumdė. Aš nenoriu vaiko, nežinosiu, kaip su juo elgtis, aš net nemoku žaisti su vaiku, nes niekas nežaidė su manimi, kai buvau maža“.
- Ar motinos vaidmuo lengvai išmokstamas? O gal tai lemia hormonai?
– Yra tam tikri hormonai, kurie išsiskiria gimdymo metu, todėl gimdyvei norisi priglausti savo kūdikį, nepaleisti jo iš rankų.
Švelnumo antplūdį patiria taip pat gimdyme dalyvaujantis vyras. Yra nustatyta, kad būsimo tėvo organizme irgi padaugėja hormono oksitocino. Dėl jo tėvas jaučia pareigą globoti savo vaiką ir prisiriša prie jo. Kita vertus, tai nereiškia, kad atsiradęs motinystės instinktas tęsis 15 ar 20 metų, jis gali labai greitai užgesti dėl nepalankių aplinkybių. Jei moters vaikystė buvo siaubinga, ši patirtis ją kur kas labiau veikia nei išsiskyrę gimdymo metu hormonai.
Yra svarbi dar viena aplinkybė – ar moteris turi galimybę atsiduoti motinystei.
Kai išsiskyrusi moteris turi kovoti už išlikimą, motinystė gali tapti sunkia našta, kuri ją labai slėgs. Juk senovėje buvo labai aiškus vaidmenų pasiskirstymas – moterys augino vaikus, o vyrai uždarbiavo.
Dabar viskas susipainiojo, vieniša motina privalo atlikti ne vieną, o kelis vaidmenis, kurie sunkiai suderinami. Dėl šios priežasties gali kilti ne tik nusivylimas, bet ir depresija.
- Anksčiau į vaikų auklėjimą kur kas aktyviau įsijungdavo bendruomenė, pavyzdžiui, vykdavo talkos, žmonės vieni kitiems padėdavo, tuo metu mažus vaikus prižiūrėdavo senolės, negalinčios sunkiai dirbti. Motina niekada nesijausdavo vieniša. Kaip tai gali paveikti moters norą auginti vaiką?
– Iš tikrųjų vienišumas gali labai susilpninti motinystės instinktą. Įsivaizduokime, susilaukus kūdikio trisdešimtmetė moteris leidžia dienas vienui viena. Vyras į namus grįžta tik vakare, jis būna pavargęs. O šiuolaikinės močiutės nesiruošia tiek aukotis dėl anūkų, tai jų teisė.
- Kodėl gimus vaikui prasideda santykių krizė?
– Kartais jauna pora mano, kad gimus kūdikiui viskas susiklostys savaime, bet taip nebūna. Kūdikio atėjimas yra santuokos ar partnerystės išbandymas. Jauni žmonės gali puikiai sutarti, bet gimus vaikui gali paprasčiausiai nesusikalbėti.
Kai vyras ir moteris jaučia didelį nuovargį, jų lūkesčiai būna labai skirtingi, pavyzdžiui, per dieną prižiūrinti vaiką jauną moteris tikisi, kad grįžęs po darbo vyras bus dėmesingas ir perims dalį pareigų. Tuo tarpu vyras gali tikėtis tokios globos iš savo žmonos. Vyrui gali būti labai skaudu, kad mažam vaikui skiriama kur kas daugiau dėmesio nei jam.
Jauni tėvai pasidaro nelaimingi ir pradeda kaltinti vienas kitą. Būtina iš anksto žinoti, kad gimus vaikui atsiras labai daug papildomo darbo.
- Kaip įmanoma išmokti motinystės?
– Manau, Lietuvoje reikėtų įdiegti motinystės ugdymo programą. Tai būtų labai prasminga. Ateina ir tokių klienčių, kurios atvirai prisipažįsta: „Aš nepatyriau jokios motinos meilės. Bijau turėti vaiką, nes nežinau, ar sugebėsiu tinkamai jį prižiūrėti“.
Tokiu atveju turėtų būti puoselėjama sąmoninga motinystė, tai galima pasiekti bendraujant su moterimis, kurios sugeba natūraliai perimti motinos vaidmenį, skaitant psichologinę literatūrą. Kai kurioms moterims pasisekė sukurti naują santykių modelį ir atsikratyti nemalonios vaikystės patirties.
