Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės nuomone, viena didesnių problemų Lietuvoje ta, kad žmonės įsivaizduoja, jog žino, koks turi būti tėtis ar mama, nors mokykloje ar universitete nesimokė gyvenimiškų įgūdžių, psichologijos ir panašių dalykų. Todėl, pažymi ji, tėvystės įgūdžių daug kam trūksta ir visiems reikia juos stiprinti.
– Kaip manote, ar Lietuvai reikia tokios organizacijos kaip Norvegijoje esanti „Barnevernet“?
R. Povilaitis: Sakyčiau, kad Lietuvai reikia stiprios vaiko teisių apsaugos sistemos. O ar reikia tokios pačios, ar kitokios, yra diskusijų klausimas.
Negaliu vertinti norvegiškos tarnybos, bet matau, kiek daug išteklių jie turi ir kiek įvairių specialistų pasitelkia teikdami pagalbą šeimoms, vaikams, kurie susiduria su sunkumais. Tačiau vis tiek dėmesį geriau būtų kreipti į tai, kas yra pas mus: kas vyksta Lietuvoje, kokią sistemą turime, kur mūsų stiprybės ir kur turime pasitempti.
– „Facebook“ paskyroje paskelbėte skaičius, kiek per metus Lietuvoje iš tėvų atimama vaikų ir kiek – Norvegijoje.
R. Povilaitis: 2013 m. duomenimis, Lietuvoje apie 2 tūkst. vaikų buvo nustatyta globa. Dauguma jų buvo paimti iš biologinės šeimos. O Norvegijoje per metus tokių šeimų ir vaikų buvo 359, nors ten gerokai daugiau gyventojų. Todėl tai, kad Norvegijoje masiškai atimami vaikai, man atrodo, ne visai tiesa. Labai norėčiau, kad tai teigiantys žmonės parodytų duomenis, šaltinius. Girdėjau, kaip viena žurnalistė sakė, kad Norvegijoje per metus atimama 60 tūkst. vaikų. Tokių skaičių nėra. Stebiuosi tuo.
– Norvegijos ambasadorius teigia, kad per dvejus metus buvo 13 atvejų, kai Norvegijoje buvo sprendžiamas lietuvių tėvų klausimas (atimti vaikus ar ne) ir 10 atvejų buvo išspręsta biologinių tėvų naudai. Taigi tai – vienetiniai atvejai, bet sukeltas didžiulis triukšmas. O Lietuvoje, nors iš tėvų paimta 2 tūkst. vaikų, diskusijų negirdėti.
E. Žiobienė: Kai vaikas paimamas iš šeimos Lietuvoje, tėvai turi teisę kreiptis į teismą, į kitas institucijas. Bet tokių ginčių būna ne tiek jau daug. Be to, didžioji dalis tų vaikų keliauja į institucijas, nes nerandama globa šeimose.
Norvegijoje paimtas vaikas pirmiausia keliauja į globėjų šeimą. Taigi šiandien mūsų institucijose yra per 4 tūkst. vaikų, kurių didžioji dalis turi nuolatinę globą (iki pilnametystės).
– Kaip manote, kodėl kilo toks triukšmas? Juk statistika liudija, kad daug daugiau problemų yra Lietuvoje, o ne Norvegijoje.
E. Žiobienė: Ne man atsakinėti į tokius klausimus, bet pagrindinis dalykas tas, kad kiekvienas vaiko paėmimas iš šeimos yra labai jautru ir tai tikrai kraštutinė priemonė.
Jei tėvai sugeba kabintis į gyvenimą, priima socialines paslaugas, vaikas lieka šeimoje. Matyt, Norvegijoje yra griežtesnis filtras ir iš tėvų reikalaujama didesnės atsakomybės dėl socialinių paslaugų.
– Ką turite omenyje kalbėdama apie atsakomybę?
E. Žiobienė: Tėvai įsipareigoja laikytis tam tikros tvarkos, atlikti tam tikrus veiksmus. Lietuvoje irgi dirbamas socialinis darbas, socialinis darbuotojas sudaro priemonių planą, tačiau kartais jis jaučiasi tarnu (ir namus atėjęs sutvarko), nors visada kalbama apie tai, kad socialinio darbuotojo darbas yra padėti, mokyti, bet ne daryti už žmogų.
Būna, kad gauname ir išgeriančių tėvų skundų, kodėl jiems pašalpa pervedama ne grynaisiais pinigais, o tiesiai į parduotuvę, kad jie atsiimtų ją prekėmis arba eitų apsipirkti su socialiniu darbuotoju. Norvegijoje tai būtų vertinama daug griežčiau.
– Kodėl Lietuvoje, kur, palyginti su Norvegija, mažiau gyventojų, tiek daug šeimų, iš kurių atimami vaikai?
R. Povilaitis: Nežinau atsakymo. Vienas iš variantų galėtų būti, kad trūksta įvairių socialinių, psichologinių paslaugų, kurios galėtų šeimoms, kurios susiduria su sunkumais, padėti, mokyti koreguoti savo ar vaikų elgesį. Jei tokių paslaugų būtų pakankamai, reikėtų daug mažiau kraštutinių priemonių.
– Bet ar nebūtų taip, kad dalis tėvų tokios paslaugos tiesiog nepriimtų?
E. Žiobienė: Gaila, kad ir šiandieninės mūsų diskusijos kartais priimamos kaip kaltinimas. Iš tikrųjų diskusija ne apie tai, ar tėvai geri, ar blogi. Problema ta, kad žmonės kažkodėl įsivaizduoja, jog žino, koks turi būti tėtis ar mama, nors mokėsi matematikos, fizikos ir lietuvių kalbos, bet nesimokė gyvenimiškų įgūdžių, psichologijos ir kt.
Todėl manau, kad įgūdžių daug kam trūksta ir mums visiems reikia juos stiprinti. Mūsų valstybė yra jauna. Pilietinės, politinės teisės (rinkimų ar žodžio laisvės) valstybei tiek nekainavo. O socialinės teisės reikalauja labai daug valstybės investicijų, reikalauja keisti požiūrį ir visą sistemą. Pripažinkime, vaiko teisių sritis valstybėje labai apleista.
– Žmonės, kurie nori bažnytinės santuokos, prieš tai turi išklausyti kursus. Gal kažkokie kursai galėtų būti privalomi ir sudarant civilinę santuoką?
E. Žiobienė: Santuoka nebūtinai sudaroma norint turėti vaikų. Kita vertus, savivaldybėse būna kursai, bet tik tiems, kurie ten siunčiami dėl tam tikrų pažeidimų, norint sustiprinti tėvystės įgūdžius. O tie tėvai, kurie yra patys tuo suinteresuoti, tikrai gali rasti seminarų, knygų, renginių.
– O ar tikrai nieko blogo, kai vaikai gyvena su seneliais, o tėvai – atskirai?
R. Povilaitis: Psichologijoje yra terminas „prieraišumas“, kuris reiškia, kad vaikui ypač svarbus emocinis ryšys su suaugusiu žmogumi. Nuo to, kaip tas ryšys susiformuoja pirmaisiais mūsų gyvenimo metais, daug kas priklauso tolesniame gyvenime.
Galbūt išvažiavus tėvams vaikas bus pavalgęs, apsirengęs, turės žaislų, bet ar turės būtiną emocinį ryšį su mama ir tėčiu, labai abejoju. Vaikui labai svarbu su mama ir tėčiu kalbėtis, prisiglausti, būti nuramintam, paglostytam, o per „Skype" to nepadarysi.
Yra atlikta daugybė tyrimų ne tik su žmonėmis, bet ir su gyvūnais. Pasirodo, maži beždžioniukai, kurie auga be šilumos, be mamos, pavirsta monstrais: vėliau jie nemoka poruotis, tampa labai agresyvūs.
E. Žiobienė: Šitos diskusijos vyksta Europos Sąjungos mastu, nes daug valstybių turi šią problemą. Pavyzdžiui, Lenkijoje skaičiuojama, kad maždaug milijonas vaikų turėjo tokią patirtį, kai tėvai išvažiavo ir juos paliko.
Didžiojoje Britanijoje jau atlikti tyrimai su tolimųjų šalių emigrantais, kurie palikdavo savo vaikus, – akivaizdu, kad ir emocinis, ir psichologinis poveikis vaikui yra milžiniškas. Jokiu būdu nesakau, kad seneliai negali būti labai mylintys žmonės, bet vaikui mama yra mama, tėtis yra tėtis, ir jokiomis dovanomis, kitais dalykais, deja, to nekompensuosi.
– Ar mūsų vaikai laimingi?
R. Povilaitis: Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes vaikų yra visokiausių. Labai laimingų vaikų Lietuvoje yra mažiau negu daugumoje ES valstybių. Bet laimingų yra. Vis dėlto tų vaikų, kurie nėra laimingi dėl kokių nors priežasčių, yra per daug.
