Oskaras, kaip pats tikino, augo labai darnioje šeimoje. Tėvai dėl jos aukojosi, išsižadėjo savęs ir stengėsi vaikams sukurti kuo geresnes sąlygas. Jų gyvenimo tikslas buvo vaikai – Oskaras ir jaunesnis jo brolis.
„Tėvas buvo inžinierius, mama – ekonomistė. Jie buvo sovietinių laikų techninė inteligentija“, – taip savo tėvus apibūdino O.Koršunovas „Lietuvos ryto" televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Kokias savybes jie jums skiepijo? – pasiteiravo laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Mama amžinai sakydavo, kad tiki gėriu. Ne viskas galbūt tame auklėjime buvo labai išmintinga.
O gal ir išmintinga, gal reikėjo eiti į gyvenimą su tuo tikėjimu, kad gėris egzistuoja ir galų gale laimės? Bet juk ir blogio daug aplink – jam taip pat reikia būti pasiruošus.
– Ko trūko tam vaikigaliui Oskarui, kad norėjosi maištauti?
– Dabar tokie vaikai, koks buvau aš, vadinami hiperaktyviais. Anksčiau sakydavo: chuliganas, nepaklusnus.
Visuomenės sistema buvo griežta – ir vaikų darželyje, ir mokykloje buvo tiesiog konclagerio tvarka.
Darželyje, kiek pamenu, vykdavo kone egzekucijos, pavyzdžiui, nusižengus liepdavo prieš grupę nusimauti kelnes.
Mokykloje nebuvo skatinamas individualumas, o nelaisvas aš negalėjau būti – darydavau tai, ką norėdavau.
– Ar gerai mokėtės? Ar buvote tas, kurį per tėvų susirinkimus pagirdavo, ar dėl kurio tėvams tekdavo raudonuoti?
– Tas, kurį tėvams nuolat reikėdavo ginti. Mama nepasiduodavo. Kai ją pakviesdavo į susirinkimus ar iškviesdavo į mokyklą ir sakydavo, kad esu blogas, ji tuo netikėdavo ir kariaudavo su mokytojais. Ji niekada nepasiduodavo.
– Ar tiesa, kad pirmoji jūsų pažintis su teatru buvo dėl bausmės?
– Taip, turėjau įsirašyti į kokį nors būrelį. Ne vienintelis – visa mūsų klasė buvo surinkta iš labiausiai išdykusių ir blogiausiai besimokančių vaikų. Pavadino mus „sportininkų klase“, išbarstė po įvairius sporto būrelius, o aš su keliais klasės draugais nuėjau į dramos būrelį.
– Kaip ši patirtis tapo kelrode gyvenimo žvaigžde?
– Visuomet gyvenime reikia būti atidiems sėkmei, įvykiui, atsitiktinumui.
To linkėčiau visiems. Ir stengtis daryti tai, kas sekasi. Tai – laimės receptas.
Man pasisekė – atsitiktinai patekau į tą būrelį, mokytoja Violeta Tapinienė (žinoma lietuvių kalbos mokytoja, vaikų teatro vadovė, žurnalisto ir rašytojo Laimono Tapino žmona. – Red.) atkreipė į mane dėmesį, gavau pagrindinį vaidmenį fantastiškame spektaklyje „Pienių vynas“ pagal amerikiečių rašytojo Ray Bradbury kūrinį.
Tuomet vykdavo mokyklų spektaklių festivaliai. Trijų geriausiai pasirodžiusių mokyklų spektaklius dabartiniame Rusų dramos teatre, kuriame tuomet buvo įsikūręs Jaunimo teatras, stebėdavo ir vertindavo tokios asmenybės kaip Eimuntas Nekrošius, Dalia Tamulevičiūtė, Remigijus Vilkaitis.
Palaikyti vaidinančių susirinkdavo tarsi į krepšinio rungtynes – su vėliavomis! Ir jei laimėdavai, didžiausi mokyklos chuliganai patapšnodavo per petį ir pagirdavo.
Mokytoja V.Tapinienė man atvėrė visą pasaulį, visą teatrą. Mes kurdavome iki vėlumos, kėlėme sau labai aukštus reikalavimus, įgijome neįtikėtinos patirties.
Kai pirmą kartą reikėjo vaidinti ir atsivėrė užuolaidos, o pasirodymo laukė keli šimtai žiūrovų, supratau, kad nepajudėsiu. Staiga pajutau tvirtą V.Tapinienės ranką – ji mane tiesiog išstūmė į sceną.
Artistai tą būseną vadina baltu lapu, kai neprisimeni nei teksto, nei veiksmo. Bet atsidūręs scenoje ėmiau tarsi žvelgti į save iš šalies, pajutau kūno laisvę. Ta pirma sceninė patirtis man labai svarbi iki šiol.
– Ar norėjote stoti į aktorystę?
– Norėjau, bet neįstojau. Laukė sovietų armija, kvepėjo Afganistanu. Konfliktavau su karinio rengimo mokytoju. Jis žadėjo, kad išsiųs mane į Afganistaną. Išsisukti galėjau tik pripažintas psichikos ligoniu.
– Ir kokia diagnozė buvo nustatyta?
– Tokia, kokios ir norėjau, – maniakinė depresija. Tam pravertė dramos būrelis, nes reikėjo suvaidinti tą ligą. Mokiausi iš medicinos seserims skirto psichiatrijos vadovėlio.
Kai neįstojau į aktorystę, kursą rinkusi D.Tamulevičiūtė pasiūlė man išbandyti režisūrą. Studijuoti Klaipėdoje nenorėjau, buvau maksimalistas – nuėjau tiesiai pas E.Nekrošių ir paprašiau rekomendacijos studijoms Maskvoje. Gavau, bet į Maskvą taip ir neišvažiavau.
Išgirdau, kad režisierių kursą renka Jonas Vaitkus, tačiau priima tik nuo 25 metų. Man ėjo devyniolikti. Su draugu per miškus nusigavome iki J.Vaitkaus sodybos ir įtikinau, kad man tų studijų labai reikia.
– Kojų neapšilote akademijoje ir jau ėmėte griauti nusistovėjusias taisykles.
– To maišto norėjosi, juk vyko revoliucija, pasaulis žaibiškai keitėsi. Buvo 1989-ieji. Menininko nuojauta jau buvo pabudusi. Teatras, koks buvo, man atrodė neįdomus.
– Vietoj penkiolikos minučių etiudo, kokius kūrė bendramoksliai, pastatėte trijų valandų spektaklį. Netrukus apie jus, talentingą kūrėją, pasklido gandas, bilietus į spektaklius žmonės graibstyte graibstė. Sulaukėte ir tarptautinio pripažinimo. O kaip asmeninis gyvenimas? Meninininką santuoka nužudo?
– Matyt, šie dalykai sunkiai sąveikauja. Manyje tarsi slypi du žmonės – vienas labai nori tos santuokos, kitas nuo jos bėga.
Viršų vis imdavo tas, kuris bėgdavo, bet kuo toliau, tuo labiau svajoju apie šeimą. Man tai svarbu.
Viena priežasčių, kodėl nesiryždavau santuokai, yra tėvų pavyzdys. Negalėjau į santuoką žiūrėti lengvabūdiškai. Kūryba ir darbas atimdavo beveik visą laiką.
– O vaikai svarbu jūsų gyvenime?
– Aš tik dabar suvokiu, kad galėčiau būti tėvas tikrąja to žodžio prasme. Tik dabar galėčiau daug duoti savo vaikui.
Kita vertus, gaila, dabar mano vaikai jau galėjo būti suaugę. Laiko neatsuksi.
Daugelio pažįstamų, draugų, atrodytų, tam tikra prasme ne ką geresnių už mane, vaikai užaugo gražūs, išsimokslino.
Aš vengiau tos atsakomybės, nes mačiau, kaip mano tėvai tai brangino.
Mano gyvenimas buvo skirtas menui ir labai bohemiškas. Nemačiau galimybės visko suderinti. O gal klydau?
– Gal tiesiog šalia turėjo būti labai stipri moteris, kuri būtų galėjusi panešti viską ant savo pečių ir jau turėtumėte aštuoniolikmetį sūnų?
– Moterys buvo stiprios ir protingos. Tai mano kaltė, kad jos nepasitikėjo.
Įsimylėjęs aš neklausau proto balso, nebandau objektyviai pasižiūrėti, ar šalia esanti moteris yra graži, protinga, gera.
– Dabartinei jūsų gyvenimo draugei Monikai Dirsytei – 25 metai, jums – 45-eri. Galima perskaityti tas pačias knygas, bet gyvenimo išmintis, patirtis bus skirtinga.
– Moterys tikrai išmintingesnės ir brandesnės už bendraamžius vyrus – vyrai gimsta ir miršta būdami vaikai. Meilė yra nutikimas. Abipusis. Vyrams dažnai tik atrodo, kad jie renkasi, – anaiptol.
– Ar būti su Oskaru – tai palaidoti save? Reikalaujate atsidavimo, tarnystės?
– Nesu tas vyras, kuris pasirūpins buitimi, lemputėmis, bus siena ar tvora. Kita vertus, būdama su manimi moteris gali būti savimi. Niekada nereikalaudavau būti tokia, kaip norėčiau aš.
– O kaip dėl romantikos?
– Yra ir gėlių, ir kelionių. Po darbo grįžtu į namus, o jei ne, negrįžimai kartais irgi būna romantiški.
– O bohemiškas gyvenimas, apie kurį jūs kalbėjote, – kas tai?
– Daug vyno liejosi. Labai džiaugiuosi, kad mano studentai – visai nauja karta, kuri beveik negeria. Kai mes atėjome į teatrą, buvo kitaip.
Ne paslaptis, kad daug linksminausi. Po kelių repeticijų per dieną taip nuvargdavau, kad repetuoti toliau galėdavau tik išgėręs konjako. Ilgainiui tai tapo problema ir, neslėpsiu, esu daug dėl to praradęs – tiek kūryboje, tiek asmeniniame gyvenime.
– Ar tai jau buvo liga?
– Nelaikiau ir nelaikau savęs sergančiu, suvokiu labai blogas piktnaudžiavimo alkoholiu pasekmes. Dabar geriu labai mažai, retai ir tuo džiaugiuosi.
Keičiu savo gyvenimo būdą ir manau, kad tai padaryti gali kiekvienas, reikia turėti vilties ir tikslų.
Aš į tai papuoliau per kūrybą, dėl nežmoniško streso: artėja premjera, viskas, atrodo, griūva, byra, o bilietai parduoti, po spektaklio pasipils vertinimai ir kritika. Teatre kaip gladiatorių kautynėse – pirštas nukreiptas arba į viršų, arba žemyn.
Bet ta pati kūryba lyg kelrodė žvaigždė pakeldavo parklupus. O dabar amžius jau nebeleidžia taip šėlioti. Gerdamas nebegalėčiau nei kurti, nei gyventi.
Parengė Milda ZAVARSKYTĖ
Tradicinė užduotis – užbaigti sakinį
Įdomiausia knyga? Geriausias kino filmas? Būtinybė taip apibendrinti ir pasirinkti O.Koršunovą trikdo, tačiau jis neišvengė tradicinės užduoties užbaigti laidos vedėjos A.Kilkuvienės pradėtų sakinių.
Negaliu pakęsti, kai moterys... meluoja.
Manau, kad menininkai linkę į depresiją ir melancholiją, nes... tai netiesa.
Mano nuomonė apie silikonines krūtis ir kitas plastines operacijas... gali būti, kodėl ne?
Žvejyba man... patinka.
Gražios moters etalonas man yra... be aiškių kriterijų. Svarbiausia – unikalumas.
