Rytais jie keliasi skirtingu metu, tad lovą kloja vėliau pabudęs vyras. Žmona lauke vedžioja samojedų veislės kalę Simbą.
„Vakare aš pasivaikštau su augintine“, – su šypsena apie buities darbų pasidalijimą užsiminė buvęs Lotynų Amerikos šokių ansamblio „Žuvėdra“ šokėjas T.Rimgaila.
Tačiau L.Rimgailė pripažino, jog jai tenka labai gražiai paprašyti, kad vyras išneštų šiukšles arba suplautų indus. Bet generalinę tvarką namuose sekmadieniais daro ji.
Nors sutuoktiniai sukūrė savo verslą – rengia ir veda vestuves, įvairius renginius, užsiima saldumynų gamyba, rytą iš namų pajuda ne vienu metu.
Saldumynų gamybos įmonės ir kavinės „Liu Patty“ vadovė L.Rimgailė į darbą išvyksta anksčiau už vyrą, mat jis ilgiau dirba vakarais – veda renginius, koncertuoja su „Džentelmenais“.
Todėl šeima turi du automobilius, kad galėtų laisvai planuoti savo darbotvarkę.
„Dažniausiai susitinkame automobilių stovėjimo aikštelėje“, – šmaikštavo Tadas. Jis patikino, kad beveik nesimatydami dienos metu vienas kitam nespėja įkyrėti. Todėl dirbti kartu jiems nėra kančia, o grįžę namo vienas kitam turi ką papasakoti – veikliai porai įspūdžių nestinga.
Jųdviejų dienos režimas skirtingas, bet abu sudaro darnų tandemą, kuris sėkmingai lekia ir verslo, ir santuokinio gyvenimo keliu. Kur juodu susipažino?
Liucina: Prieš šešerius metus susitikome mano sesers ir geriausio Tado draugo vestuvėse. Žinojau, kad į vestuves atvyks „Žuvėdros“ šokėjas – dėl to pasidarė smalsu.
Tadas: Buvau viengungis ir į vestuves važiavau ieškoti panų. (Juokiasi.)
Liucina: Norėjau sužinoti, ką reiškia šokti su dukart pasaulio ir Europos čempionu. Mano noras išsipildė.
Tadas: Bet po to sakei, kad užtampiau. (Juokiasi.)
Liucina: Tikrai pajutau, ką reiškia šokti su profesionalu: jis juk įpratęs greitai suktis ir atlikti įvairius derinius, todėl pusę šokio praleisdavau ore. (Juokiasi.)
– Koks jūsų, kaip poros, mėgstamiausias šokis?
Liucina: Tokio nėra. Mane apgavo. Ištekėjau už šokėjo, bet mes nešokame. Žinau, kad mėgstamiausias jo šokis – pasadoblis. Vakarėliuose kartais patrypčiojame salsą ar bačatą – tai, kas populiaru.
Tadas: Salsa ir bačata – paprasta. Džaivo juk nešoksi klube.
– Kiek metų šokote „Žuvėdroje“?
Tadas: Šešerius. Per tą laiką pelniau 10 medalių. Daug kartų tapau ir pasaulio bei Europos vicečempionu. Jau keleri metai neturiu nieko bendra su šokiais.
Baigęs Klaipėdos universitetą ir atsisveikinęs su „Žuvėdra“, uostamiestyje turėjau šokių studiją, dirbau mokytoju. Bet vieną dieną nutariau, kad reikia važiuoti į Vilnių, – permainoms ryžausi prieš trejus metus. Tuo metu kaip tik mane pakvietė į televizijos projektą. Į Vilnių persikrausčiau ir dėl Liucinos.
– Tuomet ir tapote pora?
Liucina: Savaitgaliais su draugais nuvažiuodavome į televizijos studiją palaikyti Tado. Pora, sakyčiau, tapome netyčia – per Naujųjų metų, 2012-ųjų, sutikimą, jis masažavo man pėdas.
Tadas: Kai gyvenau Klaipėdoje, su draugais rengdavome naujametes fiestas – vilniečiams draugams tai būdavo puiki pramoga uostamiestyje. Vienais, kitais metais Liucina su bičiuliais atvyko sutikti Naujųjų, po vienų ir susidraugavome.
– Kada pasipiršote?
Tadas: Po keturių mėnesių draugystės nusprendžiau, kad reikėtų pasipiršti. Su bičiuliu, su kuriuo rengdavome naujametes šventes, nutarėme organizuoti iškylą laivu po Kuršių marias – ant vandens surengėme vakarėlį. Pasirūpinau žiedu. Liuciną išsivedžiau ant denio ir, niekam nematant, paprašiau jos rankos.
– Kaip reagavote?
Liucina: Žinoma, kad tai buvo labai netikėta.
Tadas: Ji verkė.
Liucina: Tu irgi verkei. Visi ten verkė.
Tadas: Tapo liūdna.
Liucina: Kai tėra keturi mėnesiai draugystės, viskas nuspalvinta rožine spalva. O staiga – toks netikėtumas. Jis taip gražiai pakalbėjo – nebūtų renginių vedėjas.
Aš iš to jaudulio prisimenu tik žodį „mes“, negirdėjau „aš“ ir „tu“. Taip gražu pasirodė. Dėl to apsiverkiau. Papasakojau seseriai, draugėms. Jos irgi verkė.
Tadas: Vestuves iškėlėme, kaip ir priklauso, lygiai po metų.
– Greičiausiai jums nė nereikėjo vestuvių planuotojų pagalbos?
Tadas: Liucina tuo užsiėmė, juk vyrai nesirūpina vestuvėmis. Tai – moterų reikalas.
Liucina: Man labai patiko rūpintis savo vestuvėmis. Juk tai daryti taip paprasta, natūralu. Todėl viskas vyko sklandžiai. Man ir dabar patinka rengti kitų vestuves.
– Kokia buvo jūsų puota?
Liucina: Mūsų vestuvės buvo labai smagios – su cirko elementais. Grįžusius mus iš bažnyčios pasitiko ant kojūkų vaikštantys ir muilo burbulus pučiantys vyrai, vėliau grožėjomės aktorių pasirodymu – šiuolaikiniu cirku.
Vestuves šventėme Vilniuje, mūsų mėgstamame restorane, – jeigu tik kokia proga, mes visada ten sugrįžtame.
– Kas keitėsi po vestuvių?
Liucina: Niekas nepasikeitė.
Tadas: Susituokus teko labiau pasukti galvą, kaip uždirbti daugiau pinigų. Juk sukūrus šeimą daug ko reikia. Šiuo metu nuomojamės butą, bet labai norėtume turėti savo namus.
Liucina: Prieš vestuves įkūrėme renginių organizavimo įmonę, o po vestuvių savo verslą išplėtėme į kulinarinę pusę.
Beveik prieš metus atidariau saldumynų kavinę. Man tai smagus projektas, atsiradęs po pasirodymo televizijoje.
Nors buvo sunku rasti patalpas kavinei ir dėl to nuleidau rankas, Tadas mane drąsino ir ragino siekti tos saldžios svajonės.
Vieną rytą jam pasakiau: eime, noriu tau parodyti, kur ketinu atidaryti kavinę.
Vyras palaikė: „Kurk, žiūrėk į tai kaip į nuotykį.“
Tas nuotykis pasiteisino – didiname, keičiame asortimentą, nes su tuo pačiu toli nevažiuosi.
Smaližiai juk ieško ne tik skanių, gražiai atrodančių, bet ir iš natūralių bei sveikų produktų pagamintų tortų, keksiukų, sausainių. Klientai stebisi atradę kitokius keksiukus, negu įsivaizdavo, – mes į tuos skanėstus sudedame tiek produktų, kad jie skoniu prilygsta tortui.
Gardumynų pasiūlome ir vestuvių, kurias rengiame, stalui. Todėl vieną verslą papildėme kitu.
– Susipažinote vestuvėse, atšokote savąsias, o dabar kitiems jas rengiate. Argi patiems vis dar smagus tas šurmulys?
Tadas: Vestuvės – graži šventė. Net savo vestuves mielai pakartotume. Jas būtų galima kartoti ir kartoti – tik kad jos labai brangiai kainuoja. Nieko geriau nesugalvotume – darytume tą patį.
Liucina: Po mūsų vestuvių išliko nepamirštamas įspūdis: sakyčiau, jos buvo tobulos.
– Žmona – puiki šeimininkė. Namuose nebadaujate?
Tadas: Skirtingu metu būname namie, tad kiekvienas sau ruošiame maistą. Be to, mūsų skoniai skiriasi. Man gali nebūti saldumynų, bet negaliu gyventi be mėsos. O Liucinai – atvirkščiai.
– Kas jums atskleidė konditerijos paslaptis?
Liucina: Niekas manęs nemokė kepti pyragų ar keksų. Šeimoje nebuvo tokios tradicijos. Aš nuo paauglystės pradėjau kepti obuolių pyragus, nes man tik desertai patiko. Esu smaližė ir gardumynais pasirūpinu pati.
Nesakyčiau, kad turiu konditerijos gyslelę, bet prieš metus vykusiame televizijos projekte „Skonis“ nuėjau iki finalo.
Įgavau pasitikėjimo, atidariau kavinę, bet joje dirba ir profesionalus konditerininkas. Aš daug ko nežinau, bet konditerininkui pasakau: turiu tokių produktų ir noriu iš jų paruošti desertą.
Profesionalas pagamina. Iš pradžių viską dariau pati, bet dabar reikia kilti aukščiau. Be to, iš konditerininko daug ko mokausi.
– Verslo sritis pasidalijote, o kaip dalijatės buities rūpesčius?
Liucina: Namuose pareigų nesiskirstome. Mums aišku tik tai, kas kloja lovą ir išveda pasivaikščioti šunį.
Tadas: Kiti darbai atliekami pagal nuotaiką. Vis dar mėgstu gyventi viengungiškai, todėl taip nutinka, kad ne visada apsitvarkau. Kartais pamirštu, kad kokią lėkštę numečiau į kampą, ir ją išsiplaunu po kelių dienų.
Liucina: Tuomet pykstu. Gyvename savarankiškai, nors ir esame šeima. Rytą išeinu prieš aštuonias, o vakare grįžtu apie devintą valandą. Nėra kada prie puodų stovėti.
Tadas: Aš neišrankus. Valgau bet ką. Šaldytuve būna Liucinos pripirkto maisto, bet aš dažniausiai jo nematau. Man patogiau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti tai, ko tuo momentu noriu, negu sugalvoti, ką iš namuose esančių produktų paruošti.
– Turite bendrų pomėgių?
Tadas: Mes neturime nieko bendro. (Juokiasi.) Tiesa, mėgstame žiūrėti filmus, mums patinka kokybiška muzika.
Sausį klausėmės garsaus italų tenoro Andreos Bocelli Kaune ir nuo įspūdžių vis dar sunku atsigauti. Norėtume nusipirkti bilietus į kokį nors koncertą, bet nebežinome, kokio atlikėjo norėtume pasiklausyti – mat A.Bocelli kitiems sunku pralenkti. O mūsų galvose dar skamba jo kūriniai.
Liucina: Tadas man namuose atlieka A.Bocelli dainas grodamas gitara.
– Ar jau pagalvojate apie tėvystę?
Liucina: Nuoširdžiai pasakysiu – dėl nepaaiškinamų priežasčių man tokios mintys kartais kyla. Bet šiuo metu tai būtų per didelė prabanga ir ne laikas auginti vaiką.
Abu tai puikiai suvokiame, nes dabar mums svarbūs kiti dalykai. Juk vaikas, kad ir kaip tai skambėtų, – laiko, energijos ir pinigų požiūriu didelė investicija. Tuos išteklius norėtume šiuo metu nukreipti kitur.
Tadas: Medį pasodinau. Reikia pastatyti namą. Tuomet galėsime planuoti vaikus.
