5:20 suskambėjus žadintuvui tyliai išsėlinu iš lovos, saugodama paskutinius miego likučius, kurie tokie brangūs žmogui, gulinčiam šalia.
Lengvais žingsniais eidama į virtuvę ir nevalingais judesiais ieškodama tinkamos keptuvės galvoju, dėl ko tai darau. Dėl to, kad myliu, dėl to, kad reikia, ar dėl visko.
Keista, kaip būtent tuo metu, kai viskas šiame pasaulyje giliai įmigę, galvoje kyla tiek minčių.
Sapnus vos palikusius smegenų vingius virpina trispalvės mintys. Kas gali būti kilniau už besąlygišką atsidavimą tiems, kuriuos myli, tiems, dėl kurių keliesi kiekvieną rytą ir dėl kurių ramiai eini miegoti?..
Iš prigimties esame individualistai. Mums svarbiausia, kas supa mus: tėvai, draugai, gimtieji namai ir, žinoma, mes patys. Tačiau juk tai ir yra tas mažas, bet egzistenciškai svarbus dalykas, dėl kurio įsibrauname į žemę ir dėl kurio ja vaikštome. Namai. Tai daugiau nei vieta.
Tai nėra tik geografinės koordinatės. Tai – žemė, iš kurios mūsų senelius trėmė gyvuliniais ešelonais. Tai vieta, apie kurią amžinojo įšalo žemėje svajojo bočiai. Motinos naktimis tyliai skaitydavo tuo metu nelegalius tekstus mažiausiems, kurių akys spindėjo išgirdus žodį Lietuva.
Dėl šios vietos danguje šmėžavo neįtikėtinai sunkūs kalavijai. Dėl Lietuvos degė vyrų, tėvų ir brolių širdys. Jie norėjo grįžti, dovanoję laisvę nuostabioms moterims. Taip, toms, kurios mokėjo laukti. Taip, jie kovojo dėl tų, kurių širdyse niekad neužgeso viltis.
Ir, velniai rautų, didvyriai galvas guldė ant gimtosios žemės dėl to, kad Gedimino pilyje visada plevėsuotų tik ta iki kraujo miela vėliava. Mes esame išrinktoji didžių kovotojų tauta. Nuo senų senovės mums įaugęs drąsos genas. Mes esame Lietuviai ir po brangiausio žodžio „mama“ eina šventas žodis „Lietuva“.
Švilpiantis virdulys virtuvėje nutraukia įnirtingus apmąstymus ir grįžtu į šį pasaulį. Keptuvėje švelniai čirškanti kiaušinienė ir ankstyvo ryto tamsa įpučia savotiškos romantikos. Prabudęs vienintelis švelniai uždeda rankas ant pečių, ir neapsakomas saugumo ir ramybės jausmas it tirštas dūmas pakimba namuose.
5:40 iki veidrodžio blizgesio nušveisti kariniai batai ramiai saugo duris. Nėra vyrui labiau tinkančios spalvos nei tamsiai žalias tėvynės sargo rūbas. Apkabinu, pabučiuoju ir išleidžiu jį į pratybas. Neužtenka žodžių tam pasididžiavimui, kurį jaučiu, apibūdinti. Dėl tėvynės ir mylimų žmonių... Ir čia žinutė visiems, kurie abejoja lietuvišku ryžtu – mes niekada nepasiduosime!
