Kodėl tokio pobūdžio tarnybų darbas apipinamas mitais ir kaip iš tiesų dirba Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba, pasakojo Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Dag Malmer Halvorsen.
„Vaiko apsaugos tarnybų atsakomybę ir darbo užduotis Norvegijoje reguliuoja Vaiko teisių apsaugos įstatymas ir poįstatyminiai aktai. Įstatymas galioja visiems Norvegijoje gyvenantiems vaikams, nepriklausomai nuo jų tautybės, pilietybės ar gyvenimo Norvegijoje statuso, tačiau tuo pačiu vaikai ir tėvai iš kitų šalių vaiko gerovės bylose turi tokias pat teises, kaip ir Norvegijos piliečiai“, – sakė Dag Malmer Halvorsen.
Anot jo, mitai ir nesusipratimai tarp skirtingą pilietybę turinčių žmonių dažniausiai kyla dėl informacijos trūkumo, negebėjimo susikalbėti skirtingomis kalbomis, dažnai – ir dėl emocijų, kurios užplūsta susidūrus su teisinėmis tarnybomis.
Norvegijos ambasada Lietuvoje pateikė dažniausiai sutinkamus mitus apie vaiko teisių apsaugą Norvegijoje ir „Barnevernet“.
Vaiko apsaugos tarnybai šeima yra nesvarbi.
„Vaiko apsaugos tarnybos prioritetas – pagalba. 8 atvejais iš 10 tai yra savanoriška pagalba vaiko namuose, siekiant padėti šeimai geriau funkcionuoti, kad vaikas ir toliau galėtų gyventi namuose, – sako ambasadorius. – To siekiant, teikiama įvairiapusiška pagalba: tai ir patarimai, ir konsultacijos ar įvairios tėvų paramos priemonės, padedančios stiprinti būtent tėvų globos vaidmenį.“
Vaiko teisių tarnyba vaiką gali paimti dėl menkiausių skundų, pavyzdžiui, darželio auklėtojos pastebėjimo, kad vaikas kartą neatsinešė priešpiečių.
Anot ambasadoriaus, tėvų globos panaikinimas visada yra kraštutinė priemonė. Apskrities Vaikų ir socialinės rūpybos komitetas gali nuspręsti leisti perimti vaiko globą, kai vaikas kenčia dėl didelės nepriežiūros, o pagalbos priemonių namuose nepakanka, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta.
„Toks sprendimas, tikėtina, bus priimtas, jei vaikas patiria smurtą, prievartą ar kitokios formos didelę nepriežiūrą. Jei vaiko sveikata ir vystymasis gali labai nukentėti, kadangi tėvai nesugeba prisiimti pakankamos atsakomybės už vaiką, pavyzdžiui, svaigalų piktnaudžiavimo atveju, tuomet tokia šeima pradeda domėtis Vaiko apsaugos tarnyba“, – teigė D. Malmer Halvorsen.
Vaiko teisių tarnybai paėmus vaiką, jį atgauti šansų nebėra.
„Visi sprendimai dėl globos perdavimo iš esmės yra laikini. Sprendimas dėl globos perdavimo gali būti panaikintas, kai yra labiausiai tikėtina, kad tėvai galės vaikui suteikti tinkamą globą, – sako ambasadorius. – Iš esmės vaikai ir tėvai turi teisę susitikti po globos perėmimo. Susitikimų dažnį, trukmę ir galimybę nusprendžia Apskrities komitetas.“
Norvegijos valdžios institucijos nekomentuoja vykdomų bylų dėl to, kad nori nuslėpti faktus.
Vaikus ir jų šeimas Norvegijoje saugo konfidencialumo taisyklės, todėl Norvegijos valdžios institucijos negali komentuoti atskirų žiniasklaidoje minimų bylų. Anot Norvegijos ambasadoriaus, vaiko gerovės bylų informacija yra asmeninė ir neviešinama.
Norvegija nesilaiko jokių tarptautinių įstatymų, ginančių šeimos ir vaikų teises.
Vaiko apsaugos tarnybų atsakomybę ir darbo užduotis Norvegijoje reguliuoja Vaiko teisių apsaugos įstatymas, į kurį inkorporuota ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, bei poįstatyminiai aktai, galiojantys visiems Norvegijos gyventojams, nepriklausomai nuo jų pilietybės.
„Tam, kad būtų galima dar geriau užtikrinti vaiko gerovę, rengiamės ratifikuoti 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, – aiškino D. Malmer Halvorsen. – Norvegijai prisijungus prie Hagos konvencijos, konvencija ir vaiko teisių apsaugos įstatymas sudarys geresnį pagrindą bendradarbiavimui vaiko gerovės bylose, kai vaikai yra susiję su keliomis šalimis.“
