Šia istorija rašytojas, muzikantas, aktorius ir režisierius Vytautas V. Landsbergis su manimi pasidalino, kai susitikome pasikalbėti apie jau šį ketvirtadienį įvyksianti neeilinį dvasinį susitikimą su lietuviškų šaknų turinčiu pasaulinio garso jogu Radhanatha Svamiu. Renginyje bus pristatyta jogo knyga „Kelionė namo“, kurioje aprašytos neįtikėtinos herojaus dvasinės paieškos.
Vaikai – geriausi mokytojai
Su V. V. Landsbergiu niekada anksčiau nebuvau kalbėjęs – tik trumpais laiškais ir telefonu. Nežinojau, koks jo būdas, kokią poziciją jis mėgsta užsiimti interviu metu.
„Daug dėmesio skiriate vaikų literatūrai, muzikai. Kodėl jums tai atrodo svarbu?“, – pradėjau mūsų bendravimą.
Iškart stojo neįprasta tyla. Pašnekovas atsiduso, susimąstė, lėtais judesiais pasipatogino kėdėje. Akimirką pamaniau, kad gal neišgirdo.
Jau norėjau pakartoti, kai minutėlę patylėjęs V. V. Landsbergis ramiu tonu prabilo:
– Visu pirma – tai yra svarbu man pačiam. Aš tame matau labai daug naudos savo dvasiniam keliui, nes vaikai labai daug duoda ir pamoko. Vaikai įvardina nepiktuoju, parodo tavo silpnesnes vietas ir bendraudamas su jais labai sparčiai augi.
Jeigu man reikėtų atsakyti, kokius aš gyvenime sutikau mokytojus, tai aš turbūt labiausiai kalbėčiau apie vaikus. Kartais vienas ar du žodžiai tave nukreipia ten, kur reikia, paaiškina dalykus, kurių tu nesupratai. Ir toks vienas labai paprastas pavyzdėlis, kurį galėčiau papasakoti: 1998 metais sukūriau filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“. Ir ten kalbėjome apie tai, kaip siela išeina.
Žmonės pasakoja, kurie patyrė tą būseną – komoje arba kaip Vladas Vitkauskas kalnuose, atsitikus įvykiams. Ir paskui buvo aptarimas. Sėdėjome, arbatą gėrėme. Ir buvo šeima draugų, kurie atsivežė mergaitę – 6 metų Mariją. Mes jau aptarėme, kaip siela išeina.
Ir prasidėjo antroji dalis, kada ateina. Visi specialistai, pasiskaitę protingų knygų, pradėjo aiškinti, kad čia pastojimo metu, antrame trečiame mėnesy, kiti geriau žino, kad siela vaikšto ilgą laiką tai čia, tai ten ir net vaikus gimus ji būna tai čia, tai ten. Žodžiu, visi pasikaustę, gerai žino. O Marija stovėjo šalia mūsų, klausė ir sako: „Aš jums galiu pasakyti, kaip yra iš tikrųjų“.
– Na, Marija, iš kur tu žinai? – klausiame.
– Aš atsimenu, – atsako.
– Ką tu atsimeni?
– Atsimenu, kad mes ten žaidėme su tokiais dideliais ir aš pavargau. Ir aš užsinorėjau pamiegoti. Jie mane nuvedė ir paguldė į tokį rausvą apvalų kambarį. Ir aš jame užmigus sapnuoju Žemę, matau miestą iš viršaus, matau tiltą, žmonės eina po darbo. Ir aš išsirenku du žmonės, jie man labai patinka. Ir jie susipažįsta ant to tilto – tampa mano tėčiu ir mama, – atsako Marija.
Šioje vietoje tėtis su mama susižvalgo ir taip tėtis net nelabai patenkintas sako, aš galvojau, kad čia aš pasirinkau, kad mano sprendimas buvo. Ir Marija pabaigė tą pasakojimą: „Žinau, kad kada nors aš pabūsiu savo tam rausvam apvaliam kambary ir mes vėl žaisime ten su tais dideliais toliau.“
Tai aš tokios pričės, tokio lakoniško vaizdinio, apie tai, kaip siela ką veikia (šypsosi – autr.), nei tibetiečių knygose, nei egiptiečių nebuvau radęs. Vaikai kartais labai paprastai pasako. Ir kai jie pasako taip paprastai, tu pajunti Tiesą, dharmą, kad tai yra Tai. Atėjo mokytojas ir tau pasakė. Va, stovi (sėdėdamas ranka rodo pečių aukštyje – autr.) toks mokytojas ir nuėjo žaisti.
Tokios pamokos būna sukrečiančios. Ir labai dažnai patiri, kad tokie vaikai yra visoje Lietuvoje. Per susitikimus beveik kiekvienoj klasėj gali rasti vieną du vaikus, kuris tau pasakys, ko tu čia atvažiavai (šypsosi – autr.) ir ką tau toliau daryti, kaip elgtis.
Galų gale jų reagavimas – ar jie džiaugiasi, ar mes tą džiaugsmą padidiname kartu būdami, ar mes nesurandame tos džiaugsmo vietos, susikalbėjimo. Tai irgi yra pamoka. Tu išvažiuoji ir turi apie ką galvoti.
Iš tikrųjų matau, kad ateina žymiai stipresni už mus. Galbūt mano vaidmuo yra jiems tai patvirtinti, kad jie neišsigąstų, kai bus kitaip manančių. Kai jie susitiks kokį mokyklos pavargusį mokytoją arba darbdavį, kuris sakys: „Ei tu, netikėli. Tu toks ir anoks.“ Kad jis atsimintų, jog taip nėra.
– Tai jūs savo darbais norite priminti tą dvasinę prigimtį? Kad jie neužmirštų?
– Taip, taip. Kad jie yra karaliai, kad jie yra labai labai stiprios dvasios. Ir jie atėjo ir mus išlaisvinti. Nes galvoju, kad mes kartais esame nebepajėgūs kaip bendruomenė tai padaryti. Turi ateiti didėlesnis sambūris sąmoningai apsisprendusių sielų. Ir jų yra.
Tiktai jos gali būti pažeistos, įrodant, kad visa, kas yra verslas, nugalėjimas, tu turi alkūnėmis prasibrauti per draugų dantis ir išsikovoti sau vietą... Man atrodo, kad tai yra svarbu.
Eilėraštis, parašytas 4 valandą ryto
– Koks yra jūsų paties santykis su dvasingumu, Viešpačiu, Kūrėju?
– Tai turbūt vienas sudėtingiausių klausimų, į kurį gali atsakinėti kiekvieną dieną kitaip. Nes atsikeli tą dieną ir tos dienos Dievas yra tos dienos ypatybes turintis. Ir jeigu tu pasakosi, vat vakar man buvo taip ir taip, tai tu kalbėsi apie numirusį Dievą. Tą, kuris buvo.
Dėl to kiekvienos dienos rytas yra labai svarbus atpažinti jį. Atpažinti, su kuo tu pradedi dieną. Kas tave ves per ją.
Apie dvasingumą kalbėti yra apskritai turbūt labai sudėtinga, nes nesijaučiu toksai pažengęs ar labai praktikuojantis žmogus, kuris galėtų pasakyti – va, darykit taip ir taip (lengva šypsena – autr.), tada bus taip ir taip.
Gal bandžiau atrasti daug dvasinių sistemų, kurios man padėtų. Ir visos padėjo kažkiek, bet galų gale atsiremi į savastį. Kad tai yra didžiausias mokytojas. Kad tu pats sau esi didžiausias mokytojas.
Ir galbūt yra kartais reikalingas mokytojas, kuris padėtų susikalbėti, tas tarpininkas, jeigu tu esi užmiršęs kelią kaip. Ir kartais tam yra ligos, nelaimės. Yra daug būdų, kad tu vis tiek pradėtum tai daryti.
Dvasingumas yra labai plati sąvoka ir netgi Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie apie tai garsiai garsiai šneka. Ir tas garsumas mane kartais išgąsdina. Aš galvoju, kad dvasingumas yra labai tylus dalykas. Tylus, nesusijęs su pinigais, komercija, atrodymu.
Tai yra labai intymu. Ir apie tai pasakoti visiems... Geriausiai, kai žmogus elgiasi. Ir tada tu atpažįsti, kad jis jau yra. O kai jis aiškina, tai tada prisimeni labai paprastą taisyklę, kad tas, kuris kalba – nežino, tas, kuris žino – nekalba.
Tai kartais kaime sutinki moterėlę, kuri nebaigusi jokių mokslų ir jokių dvasingumų nepraktikuojanti, bet jinai myli savo gyvulėlius, prižiūri savo darželį, iš ryto atsikelia, pasižiūri į saulę, padėkoja jai ir tu supranti, kad yra mokytojas. Jinai elgiasi. Jinai yra Tiesoje. Jinai niekam pikta nelinki. Tai yra visur. Iš bet ko galima mokytis.
Ir netgi kartais iš to žmogaus, kuris atrodytų nupuolęs ar netikęs. Ir jis turi Tai. Ir galbūt jam netgi daug labiau skauda. Kartais man tenka koncertuoti anoniminių alkoholikų sueigose.
Nuvažiuoju į tokius labdaringus koncertėlius pastiprinti juos, pabūti kartu. Nes ir pats esu tą problemą turėjęs, žinau, kas tai yra. Ir ten pamatai tiek mokytojų. Ir tada pagalvoji – kiek reikėjo nusiristi iki šviesos. Kad kelias yra ir į kalną, ir į pakalnę. Ir negali pasakyti, kad tas yra teisingesnis už tą.
Kartais tas savo kūno negerbimas, nesuvokimas šventyklos – irgi yra kelias, kuris atveda į patirtį, esančią už kūno įvertinimo.
Kai nebelieka sveikatos, kai nebelieka tos stiprybės, tu pradedi kalbėtis su tuo, kas yra už kūno. Ir tada kartais būna grąžinimas ir kūnas. Ir tose aplinkose, kai tai pamatai, irgi supranti, kad jie yra mokytojai. Ir galbūt mūsų visuomenei labai reikėtų juos išgirsti, nes tai yra gana masinis reiškinys – savęs negerbimas, nevertinimas, naikinimas.
O ten jau yra kitaip. Ten jie tuos likučius bando sudėti atgal. Ir prasideda savęs statymas. Gerai, kai žmonės tai pradeda daryti nepasiekę šito.
Pašnekovas minutėlei nutilo. Nukreipė žvilgsnį. Susimąstė.
Kai man reikia vaikams kalbėti apie dvasingumą, tai aš jiems pasakoju tokią pričę iš gyvenimo, kai buvau jaunas pradedantis poetas.
Pirmam kurse, lituanistiką studijuodamas, važiavome rinkti tautosakos. Atvažiavome į kaimą ir gričiūtėj sėdi moterėlė balta skarele, vieniša, pusė namo sudegę, kitoje pusėje ji susitvarkiusi gražiai, molinė asla – na, toks tradicinis tų laikų kaimas. Na ir mes prašome, kad ji padainuotų.
– O kas jūs tokie, kad aš jums čia turėčiau dainuoti? – ji sako.
– Aš esu rašytojas, eilėraščius rašau, – nusprendžiau ištraukti kozirį. Jinai nė kiek nebuvo nei sužavėta, nei nusivylusi.
– Aš irgi rašau eilėraščius, – atsako. Matau, kad jai reikia truputėlį įtikti, pataikauti, kad ji padainuotų. Atsakau: –“Gal jūs galite paskaityti?“
– Žinai, vaikeli, aš neužrašinėju jų, – atsako moterėlė. – Aš atsikeliu trečią valandą ir einu mėlynių rinkti. Ketvirtą jau būnu miške ir kai saulė teka, jos spinduliai eina pažeme. Ir kai jie atsispindi mėlynėje – žinai, rasotos būna – man taip gražu. Tarsi aš būčiau parašiusi.
Na ir man nunešė stogą. Aš supratau, kad gali labai daug eilėraščių prirašyti, bet neturėsi tos patirties. Apsimeti tada, tik ieškai. O ji jau nebeieško. Ji žino, kur eilėraštis padėtas. Atsikelk trečią valandą ir eik eilėraščio.
Kaip jau sakiau, dvasingumas yra labai platu. Ir jį gali atrasti visur. Nėra vietos, kur jo nebūtų. Reikia tai atrasti, įžvelgti.
O kai įžvelgi savy, pradedi ir kitur tai matyti. Labai susiję dalykai. Kartais pradžioje ieškoma dvasinių mokytojų – ramento, kuris leistų stipriau pavaikščioti, į ką galėtum atsiremti, pacituoti.
Po kiek laiko pamatai, kad gali vaikščioti ir prisimeni tokį baisų pasakymą: „Sutiksi Budą – užmušk Budą“, kuris nereiškia žudymo (šypsosi – autr.). Tai reiškia, kad kai sutikai ir susipažinai, tau nebūtina visąlaik tai nešiotis, tu gali jau tapti tuo. Būti tuo. Tapti savimi. Tai yra tiek, kiek aš suprantu savo ribotu proteliu.
Žmonės bijo pačio gražiausio – abejonės
– Į Lietuvą atvyksta jogas iš Indijos. Ar tai yra priežastis musulmonui, krikščioniui ar kitą religiją išpažįstančiam neateiti į šį susitikimą?
– Jeigu atvažiuoja mokytojas, tai yra malonė. Tai yra ženklas, kad yra gerai, kad šitas kraštas yra palaimintas. Aš į visus tokius dalykus žiūriu su džiaugsmu. Kaip žiūri krikščionių bendruomenė, labai priklauso nuo jų dieviškumo sampratos turbūt. Man bus paprasčiau pasakyti jumoro forma – kažkada vienoje katalikų gimnazijoje su vaikais susiginčijome apie Dievą ir apie Šėtoną. Ir jau ginčo aistrose vaikas kažkoks klausia: „Tai ką jūs, rašytojau, manote, kad Dievas nuo Šėtono beveik nesiskiria niekuo?“ Aš sakau: „Kodėl? Skiriasi šiek tiek“.
Ir man reikėjo labai greitai sugalvoti vaikams suprantamą paaiškinimą ir taip iš kepurės atėjo lingvistinis paaiškinimas. Sakau: „Skiriasi vienu jungtuku: Šėtonas sako arba, arba, o Dievas sako ir, ir“.
Tai kai atvažiuoja koks nors mokytojas ir tu gali pasidžiaugti, kad ir tai dar žinosi, ir tai dar mokėsi, ir tai dar įdėsi į savo kraitelę, tai yra man atrodo labai sveikintina. Jeigu sakysi, kad esi arba ten, arba ten, aš valgau arba bulves, arba vištieną – tu save apriboji.
Yra laikas, kai žmogus būna apribojęs save, kai galvoja, kad jau turi žinią, žinojimą ir jam to užtenka. Nors iš tikrųjų to pagrindas yra baimė sužinoti daugiau, suabejoti. Jei žmogus bijo suabejoti, jisai yra savaime šiek tiek save nuskriaudęs.
Nes abejonė yra pats gražiausias dalykas – ką aš žinau, kaip yra iš tiesų? Kai aš ateinu su tuo klausimu, aš kasdien gaunu naują atsakymą.
Bet jei aš žinau, kaip yra iš tiesų ir taškas, tai tokių gyvų numirėlių yra labai daug. Kurie prieš 10 metų ką nors sužinojo ir vaikšto su ta žinia. O jau seniai kitas pavasaris, kitokie medžiai, kitokie paukščiai.
Bet aš matau, kad ir krikščionių bendruomenė keičiasi. Ir Dalai Lamos vizitai tai parodė. Vis tiek buvo susitikimai ir su mūsų hierarchais, ir jie tikrai pakankamai buvo tokioje gražioje ekumeninėje dvasioje.
Bet manau, kad krikščioniška dvasinė mokykla turėtų būti atviresnė, lankstesnė. Pasaulis labai greitai keičiasi, mes turime jungtis.
Dalai Lama kažkuriam vokiečių žurnalui yra pasakęs: „Aš pradedu matyti, kad religijos pasidaro stabdis.“
Kažkada, kai mums reikėjo atsiskirti ir save suprasti, kas mes tokie, jos padėjo. Bet ateina laikas, kai tai trukdo, kai žmogiškumas, meilė yra šiek tiek svarbesni dalykai, nes mes vėl galime pradėti vieni kitus žudyti dėl įsitikinimų“. Ir tada bent man nuskambėjo, kad jis yra pasiryžęs aukoti tam tikrus pavadinimus ir etiketes dėl didesnio, dėl svarbesnio. Dėl to, kas atsiranda tyloje ir neturi pavadinimo.
Šiaip ar taip mes visi ten einame ir ten atsidursime. Bet kai tai išgyveni dar gyvas būdamas, tai yra palaima.
– Pradėjome nuo vaikų ir pabaikime suaugusiais. Ką daryti tiems, kurie pamiršo savo dvasinę prigimtį?
– Kažkada rašiau tokį eilėraštį. Pirmos eilutės: „Nereikia žadinti miegančio, nes jis pabus suirzęs ir nelaimingas“. Tai matyt yra toks to žmogaus kelias, kad jis šiuo metu turi būti pertraukoje, jis turi kitų dalykų.
Tą irgi reikia gerbti. Negali jam eiti ir rėkti į ausį: „Kelkis, kelkis. Žiūrėk, kaip gražu!“ Kas tu toks, galų gale, kad tu turėtum tą teisę? Galbūt didžiausia, ką gali pabandyti, tai būti. Būti taip, kad galbūt kažkada kažkam ateis noras ateiti ir paklausti, ir pabūti tyloje. Ir tai bus – išmokti elgtis.
Labai gražus žodis yra išmokti elgtis. Konstantino Sirvydo trijų kalbų žodyne yra sakinys: „Stovi žmogus prie bažnyčios ir elgiasi“.
Vėliau elgtis susiaurėjo – tapo mūsų veiksmus apibūdinantis žodis. O senojoje prasmėje elgetauti – kalbėtis su Dievu. Ir kaip mes elgiamės, taip ir kalbamės. Tokią ir algą gaunam (juokiasi – autr.).
Lietuvių kalba yra pilna grožybių. Tai, kai matai žmogų, kuris kalba, bet nesielgia, tai supranti, kad Tenais dar nesusitiko. Ir labai dažnai matau tylinčius žmones, kurie elgiasi. Kurie padeda bėdoj, kurie neskalambija visais varpais – va aš padėjau, aš paaukojau, va koks aš geras. Ir tada supranti – vėl mokytoją sutikai.
Nes iš tikro taigi nieko nežinai. Ir aš nežinau. Kalbu kas ateina į galvą ir rytoj kalbėsiu ką kitą. Galbūt visiškai priešingai. Nes aš nežinau.
– Žinote, kad nieko nežinote?
– Taip. Tiek žinau (šypsosi – autr.).
