Tai buvo mergaitės, kurios tuo metu jau naudojo kosmetiką ir lankydavosi vyresnių moksleivių vakarėliuose bei berniukai, kurie girdavosi sugebėję įsigyti alaus ir nugvelbti prezervatyvų iš vietinio prekybos centro.
Jie buvo kieti. Jie gerai atrodė. Jie buvo visai nepanašūs į tave. Bet kas su jais nutinka vėliau?
Nori būti vis kietesni
„Perspektyvūs moksleiviai paprastai neužauga sėkmingais“, – pastebėjo Virdžinijos universiteto psichologijos profesorius Josephas P. Allenas, vadovavęs naujausiam tyrimui, neseniai aprašytam žurnale „Child Development“.
Tyrėjai dešimt metų stebėjo tokius mėgstančius rizikuoti, socialiai per anksti subrendusius ir bendraamžių kietais laikomus vaikus. Kaip parodė tyrimas, vidurinėje mokykloje jų socialinis populiarumas dažnai staigiai sumažėdavo ir vėliau jiems tekdavo susidurti su sunkumais įvairiose srityse.
Jie anksti įsisuko į tai, ką daktaras J.P.Allenas vadina „pesudosubrendusiu“ elgesiu, kuris jiems vėliau ir privirė košės. Kai jiems sukako per 20 metų, nemažai jų susidūrė su problemomis dėl intymių santykių, alkoholio, žolės rūkymo ir net nusikaltimų.
„Ilgainiui jie ima daryti vis ekstremalesnius dalykus, kad tebebūtų kieti, tarkim, girtis, kad šeštadienio vakare išgėrė po tris šešių skardinių pakuotes alaus. Tada jų bendraamžiai galvoja: „Su tais vaikiais socialiai nepalenktyniausi“, – pastebi daktaras J.P.Allenas ir priduria. – Išties jie užstringa savo vidurinės mokyklos moksleivio pasaulyje“.
Greitai veržtis į priekį vidurinėje mokykloje tokius jaunuolius skatina noras pasirodyti prieš bendraamžius. Išties jų pavojingas elgesys jiems suteikia populiarumo.
Bet vyresnėse klasėse jų bendraamžiai taip pat pradeda bręsti, ruoštis meilės nuotykiams ir mažiems nusižengimams. Ir tada, kaip rašoma „The New York Times“ interneto puslapyje, kietų vaikų populiarumas ištirpsta.
Tyrė ne tik paauglystėje
Wisconsin-Madison universiteto edukacinės psichologijos profesorius B. Bradfordas Brownas, rašantis apie paauglių santykius su bendraamžiais, bet su anksčiau minėtu tyrimu neturintis nieko bendro, sakė, kolegų padaryti atradimai yra tikras duomenų lobynas.
Labiausiai tyrime jį nustebino tai, kad paauglių „pseudosubrendęs“ elgesys netgi labiau pranašauja apie būsimas problemas dėl alkoholio ir narkotikų nei tai, kokiais kiekiais kiekiais žmogus svaiginasi ankstyvoje paauglystėje.
Anot dr. B.B.Browno, paprastai paauglius tyrėjai stebi tik paauglystėje. Bet šio tyrimo metu Šarlotsvilyje, Virdžinijos valstijoje (JAV), stebėta įvairialypė grupė, kurią sudarė 184 jaunuoliai. Pradėję stebėti trylikamečius paauglius mokslininkai jų elgesį tyrė iki tiriamiesiems sukako 23 metai. Apie 20 proc. tyrime dalyvavusių jaunuolių pateko į „kietų vaikų“ kategoriją.
Tyrėjai dokumentavo, kaip kilo ir smuko šių jaunuolių socialinis statusas, periodiškai ėmė interviu iš tiriamųjų, taip pat iš tų žmonių, kurie, jų manymu, geriausiai pažino stebimus jaunuolius. Dažniausiai tai buvo jų artimi draugai.
Turėjo daugiau bėdų
Trys populiarumo siekiančių vaikų elgesio modeliai, kuriuos nustatė daktaras J.P.Allenas ir jo kolegos, buvo apibūdinti „pseudosubrendimas“. „Pseudosubrendę“ paaugliai siekė bendrauti su fiziškai patraukliais draugais, jie patyrė daugiau meilės nuotykių ir intensyvias emocijas bei daugiau seksualinių ieškojimų, nei jų bendraamžiai.
„Pseudosubrendę“ paaugliai buvo labiau linkę į tokius prasižengimus, kaip pabėgimas iš pamokų, prasmukimas į kino salę be bilieto ar vandalizmas.
Kai jiems sukako 23 metai, mokslininkai pastebėjo, kad, palyginti su savo bendraamžiais, kurie mokykloje buvo mažiau socialiai pažengę, 45 proc. buvusių kietuolių turėjo daugiau bėdų dėl alkoholio, marihuanos ir maždaug 40 proc. gausiau vartojo šių medžiagų.
Jie taip pat 22 procentais dažniau nei kiti suaugę nusikalsdavo, pradedant vagystėmis, baigia užpuolimais.
Dauguma jų dėl to kaltino nesėkmingus romantiškus santykius, kuriuos užmezgė jau būdami suaugę, ar socialinį statusą. Jie tikėjo, kad jiems trūko privalumų ir todėl jų tėvai ilgainiui liovėsi su jais bendrauti.
Bandymai ankstyvoje paauglystėje atrodyti vyresniais juos padarė socialiai pasimetusiais. Kai jų bendraamžių mokslininkai paklausė, kaip buvusiems kietuliams paauglystėje sekėsi bendrauti su kitais vaikais, jie buvo įvertinti vidutiniškai 24 proc. prasčiau už kitus.
Neugdė reikiamų savybių
Tyrėjai aiškinosi, kodėl šių jaunuolių pastangos būti populiariais juos nusmukdė. Daktaras J.P.Allenas mano, kad kol šie paaugliai stengėsi tapti populiariais, jie nepakankamai vystėsi kritiniu periodu.
Tuo pačiu metu kiti jauni paaugliai mokėsi, kaip puoselėti draugystę su bičiuliais be įtampos kupinos veiklos, o, pavyzdžiui, žiūrint namuose drauge filmus penktadienio vakarais ar kartu valgant ledus. Mokslininko teigimu, tėvai turėtų pritarti būtent tokiam paauglių elgesiui ir neišgyventi, dėl to, kad jų vaikai nėra „populiarūs“.
„Būti tikrai subrendusiu ankstyvoje paauglystėje reiškia sugebėti būti geru, lojaliu draugu, palaikančiu, darbščiu ir atsakingu, – paaiškino daktaras J.P.Allenas. – Bet tos savybės nesuteikia daug populiarumo devintokams“.
Daktaras B.B.Brownas pasiūlė kitą teoriją dėl to, kodėl populiarūs tarp bendraamžių vaikai patiria nuosmukį. Paaugliai, kurie vadovauja socialiniam paradui vidurinėje mokykloje – diktuoja madas, nustato, kaip bendrauti socialiniuose tinkluose ir net kokios spalvos sąsiuvinius pirkti – sau užsikrauna naštą kurios emociškai nebegali pakelti.
„Juos traukia vyresni vaikai“, – aiškino daktaras. Ir tie vyresni paaugliai, kurie greičiausiai anksčiau ir patys buvo populiarūs tarp bendraamžių, rodo nebūtinai geriausią pavyzdį: B.B.Brownas paaiškino: „Kas norės būdamas paaugliu bendrauti su 3-4 metais jaunesniais už save? Tik labiau nukrypę nuo normos vaikai“.
Nusmunka, bet nebūtinai
Daktaras J.P.Allenas pateikė vieną tipišką biografiją iš tyrimo. Kai jam buvo 14 metų, berniukas buvo populiarus. Jis turėjo daug draugysčių, pabučiavo daugiau nei šešias mergaites, įsivėlė į nedidelius nemalonumus ir buvo apsuptas gerai atrodančių draugų.
Iki sulaukęs 22 metų, jis buvo išmestas iš mokyklos, turėjo daug bėdų dėl alkoholio, įskaitant pravaikštas darbe ir sulaikymus dėl vairavimo išgėrus. Dabar jis bedarbis ir vis dar linkęs į smulkias vagystes ir vandalizmą.
Tačiau, kaip daktaras J.P.Allenas pabrėžė „pseudosubrendimas“ parodo tik polinkį nebesugebėti tvarkyti savo gyvenimo suaugus, bet nėra tiesioginis to pranašas. Štai kita paauglė, dalyvavusi tame pačiame tyrime, ankstyvoje paauglystėje elgėsi panašiai: jauname amžiuje draugavo su daug vaikinų, ją supo patrauklūs draugai, buvo linkusi vagiliauti iš parduotuvių.
Tačiau sulaukusi 23 metų ji, kaip teigė daktaras J.P.Allenas, baigė bakalauro studijas, su įstatymu bėdų nebeturėjo, alkoholį vartojo saikingai ir dirbo gerą darbą.
Šiaurės Karolinos Čapel Hilo universiteto psichologijos profesorius Daktaras Mitchellas J. Prinsteinas, tyręs paauglių socialinį vystymąsi, sakė, kad, nors visi paaugliai trokšta būti pripažintais bendraamžių, tyrimai rodo, kad tėvai gali sužadinti savybes, kurios jiems padėtų atsispirti spaudimui per daug anksti būti kietais.
„Paaugliams svarbus individualumas ir pasitikėjimas savimi, – paaiškino profesorius. – Tie paaugliai, kurie išlaiko savo vertybes, vis tiek gali būti laikomi kietais, net ir nedarydami to, ką daro kiti“.
Parengė Giedrė Balčiūtė
