Prevencinių programų nauda
Tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijos duomenys duomenys rodo, kad du iš trijų Lietuvos mokinių yra susidūrę su patyčiomis: iš jų tyčiojosi arba jie patys tyčiojosi iš kitų. Pastaraisiais metais patyčių tarp 11–15 metų Lietuvos mokinių mažėjo, bet pernai kreivė kiek pakilo. Kaip rodo tyrimas, berniukai patiria dažniau patyčių, taip pat dažniau tyčiojasi ir iš kitų. Mažiau tyčiojamasi miestų mokyklose, dažniau – rajonų mokyklose. Deja, lyginant su kitomis šalimis, patyčių mastas Lietuvoje vis dar aukštas. Todėl šalies valdžios institucijos imasi aktyvių veiksmų situacijai keisti.
Kiti šalyje atlikti tyrimai rodo, kad mokymo įstaigose, kuriose veikia nors viena patyčių ir smurto prevencinė programa, patyčių atvejų sumažėjo apie 30 procentų. Tad, pastebint aiškią tokių programų naudą, ketvirtadienį Seime žengtas žingsnis, kad visose Lietuvos mokyklose turi nuolatos veikti bent viena smurto ir patyčių prevencijos programa. Tokiam projektui po pateikimo pritarė 19 Seimo narių, pasisakiusių prieš nebuvo, susilaikė 15 parlamentarų. Toliau projektą svarstys Seimo komitetai.
Mokyklos turi įsitraukti pačios
Šiuo metu šalyje įvairias prevencines programas įgyvendina daugiau kaip pusė visų šalies mokyklų. Šią veiklą itin skatina ir Švietimo ir mokslo ministerija. Pastarosios prioritetiniai uždaviniai – taip pat siekti, kad prevencinė veikla taptų kiekvienos mokyklos kasdienybe, analizuoti mokinių rizikingos elgsenos priežastis ir kurti ar skatinti tikslinių prevencinių programų kūrimą, užtikrinti kokybę ir stebėti jų veiksmingumą.
Tokie ministerijos uždaviniai buvo pristatyti ketvirtadienį vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Prevencijos svarba vaikų gyvenimo kokybės gerinimui“.
Tiesa, švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina akcentavo, kad privalomas prevencinių programų diegimas mokyklose jai neatrodo tinkamiausias kelias. „Idealiu atveju, jei mokyklose specialistai būtų tinkamai apmokyti, tų prevencinių programų net nereikėtų. Jos reikalingos tuomet, kai neturime įgūdžių apsisaugoti nuo žalingų veiksnių. Tačiau tai, kad privalomai mokyklose būtų taikoma viena ar kita prevencijos programa – man neatrodo apskritai įmanomas būdas“,– kalbėjo viceministrė.
Pakito požiūris
Anot jos, per daugiau nei dešimtmetį vykdant prevencines programas pasikeitė ir požiūris. „Tarkime, plakatas, kuriame užrašyta „Narkotikams – ne!“ nėra prevencija. Tai įrodyta moksliškai. Prevencija yra tai, kas pritraukia vaiką į vienokią ar kitokią veiklą, skatinamas tikslingas jo užimtumas ir ugdoma jo asmenybė. Kalbu būtent apie vaiko emocinio – socialinio intelekto lavinimą. Tą anksčiau labai dažnai pamiršdavome. Labiau orientuodavomės į akademines žinias“,– pasakojo N.Istomina.
Ji pabrėžė, kad į prevencinę veiklą turi įsitraukti visi, kitaip rezultato nebus. „Turime įtraukti ir tėvus, ir mokytojus ir visą mokyklų personalą. Visi turi suvokti, kad mokyklos kultūra priklauso nuo kiekvieno bendruomenės nario. Tuomet mokyklose turėsime mažiau smurto, patyčių ir savižudybių. Tenka pastebėti, kad ten, kur yra labai aštri patyčių problema, ten problemos kyla ne iš pačių vaikų, o iš šeimos arba pedagogų. Dabar vis dar pasitaiko atvejų, kai iš šiek tiek kitokio žmogaus šaipomasi ir kai kuriais atvejais tai skatina net patys mokytojai. Tai nėra gerai.
Žinoma, kol kas visa mūsų visuomenė tokia: jei net aukščiausio lygio vadovai leidžia sau ne visai korektiškai pajuokauti. Humoras gerai, be žeminti kitų – nevalia. Deja, ko gero, visi vyresnieji atėjome iš vadinamųjų „patyčių mokyklų“. Iš savo asmeninės patirties žinau, kas yra patyčios mokykloje. Ne pati buvau jų objektas, tačiau mačiau kitus tai patiriančius vaikus. Žinoma, yra metodikos, kurios pataria aukai atsiskirti nuo besityčiojančiųjų, tačiau pirmiausia tokiam vaikui reikalinga pagalba, kad jis pats patikėtų, jog gali tai padaryti“, – kalbėjo N.Istomina.
Priimti tik akredituotas programas
Švietimo ir mokslo viceministrė pastebėjo, kad didžiausia prevencinių programų nauda, žinoma, yra vaikams ir jų gyvenimo kokybei. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad mokykloje pradedama vykdyti programa būtų patvirtina specialistų.
„Šiuo metu vienos vykdomos akredituotos prevencinės programos apima emocijų valdymo, bendravimo mokymą, kitos padeda atrasti tinkamą užimtumą, susiorientuoti profesinėje veikloje. Tiesa, mes ne visuomet galime apčiuopti jų naudą, tai – ne koks kompiuteris, kurį nusiperki ir turi. Prevencinės programos – investicija į žmogų. Taip plečiasi jo akiratis, savęs ir kitų žmonių suvokimas, didėja supratingumas, tolerancija, empatija. Tačiau, be abejonės, labai daug priklauso nuo lektorių, kurie veda prevencinių programų užsiėmimus. Kartais pasitaiko ir žalingus metodus taikančių, todėl akcentuoju, kad mokyklos turėtų „įsileisti“ tik akredituotas, su specialistais suderintas, prevencines programas“,– pabrėžė N.Istomina.
Konferencijos „Prevencijos svarba vaikų gyvenimo kokybės gerinimui“ metu taip pat pranešta, kad įvairioms vaikų ugdymo priemonėms, kurios prisideda prie jų sveikos gyvensenos, socializacijos, kūrybiškumo ugdymo, prevencijos iki 2020 metų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų numatyta skirti 34 milijonus 327 tūkstančius eurų.
