– Tarp jaunų žmonių vis dažniau pasigirsta svarstymų, kad ankstyva santuoka senamadiška, o šeimos pagausėjimas – tai jaunystės pabaiga. Tačiau jūsų šeimos pavyzdys paneigia šias mintis. Esate jaunas, vedęs, turite sūnų, kartais esate vadinamas jaunimo dievuku arba eterio chuliganu. O jūsų jaunatviško, kupino veiklos, vakarėlių ir pramogų gyvenimo gali pavydėti, ko gero, ne vienas dvidešimtmetis. Ką pasakytumėte žmonėms, kurie mano, jog ankstyvas šeimos sukūrimas yra lygus įdomaus jaunatviško gyvenimo pabaigai?
– Kiekvienas linksminasi ir supranta laimę skirtingai. Mano gyvenimo laimė – tai galimybė kurti, organizuoti naujus projektus ir tobulėti. Žmogus toks sutvėrimas, kuris nori visko vis daugiau, bet pirmiausia jis turi jaustis kažkam reikalingas. O kam tu esi reikalingas labiau nei savo šeimai? (Šypsosi). Vaikų aš norėjau jau nuo 24 metų! O dabar pagaliau turiu tobulą sūnų ir mylimą žmoną. Jie labai pakeitė mano gyvenimą, tačiau savo darbų aš neatsisakiau, tik į viską žiūriu daug profesionaliau nei anksčiau. Esu baigęs teisę, tačiau su šia specialybe man nieko nepavyko, ir esu ten, kur ir privalau būti. Privalau stengtis ir dirbti, kad galėčiau dovanoti mūsų draugams geriausias emocijas Radistų festivalio metu, klubuose, renginiuose ar televizijoje.
– Turite dar visai nedidelį sūnų Motiejų. Kai pats buvote vaikas, kuo svajojote tapti užaugęs?
– Pamenu, kad vaikystėje svajojau būti darželio auklėtoju. Skamba labai keistai, ar ne? Atostogas leisdavau kaime, o netoliese buvo darželis, į kurį eidavau padėti auklėtojoms prižiūrėti darželinukus. Taip ir pats nesijaučiau vienišas, ir jiems smagu buvo. Tačiau tėvai liepė rinktis perspektyvią specialybę. Tuomet žinojau tik policininko, daktaro, gaisrininko ir teisininko profesijas. Visa kita – jau istorija (juokiasi).
– Kaip naujo šeimos nario atsiradimas pakeitė jūsų gyvenimą ir jus patį?
– Pakeitė viską. Dabar su žmona turime vieną tikslą – užauginti rimtą ir laimingą pilietį (šypsosi). Šiek tiek pasikeitė režimas, nes derinamės prie direktoriaus (sūnaus Motiejaus – red. pastaba), reikia keltis ne tada, kai tu nori, o tada, kai jis liepia (juokiasi). Ir valgyti sveikiau, kad ir jis pratintųsi prie teisingo maisto. Pasikeitimų nemažai, tačiau visi tik į gera.
– Ko teko atsisakyti, atsiradus naujiems vardams (mama, tėtis), naujiems vaidmenims ir įsipareigojimams?
– Manau, kad daugiausia paaukojo Ieva, nes ji atiduoda visą savo gyvenimą ir laiką Motiejui. Ir savo darbus dirba tik jam užmigus. O aš, savo ruožtu, rūpinuosi jais abiem, stengiuosi, kad abu būtų sveiki, laimingi ir pailsėję, kad nieko netrūktų.
– Kokią Ievą matėte prieš sūnaus gimimą ir kokia ji atrodo dabar? Kaip tapimas mama ją pakeitė?
– Kai tik susipažinau su Ieva, iš karto supratau, kad ji taps mano žmona (šypsosi). Ji tokia... Gera, natūrali ir ne cukrinė (neverkšlena, kai reikia bėgti per lietų, kad susigadins jos šukuosena ar makiažas). Nėra skudurų vergė, beprotiškai graži ir labai vertina šeimą. Iš pradžių maniau, kad jai bus sunku, kai atsiras Motiejus, tačiau aš klydau (šypsosi). Tapimas mama ją padarė dar stipresne, gražesne ir subrendusia.
– Kaip Ieva pranešė žinią, kad esate būsimas tėtis? Kaip reagavote?
– Mes kartu labai planavom ir ruošėmės tam, todėl smarkiai dirbome šiuo klausimu (šypsosi). Džiaugsmo buvo tikrai labai daug. Buvo sunku iškentėti tris mėnesius niekam neprasitarus (juokiasi).
– Kaip keliais žodžiais įvardintumėte, kas yra vaiko gimimas?
– Man tai buvo pasakiška euforija, kurią net ir dabar prisiminęs apsiašaročiau. Jam gimus stovėjau ligoninės koridoriuje, žiūrėjau pro langą, kaip buvo gražiai tą dieną prisnigę, ir verkiau iš laimės (šypsosi). Reikės pakartoti šitą jausmelį dar porą kartų (juokiasi).
– Kas sunkiausia būnant tėčiu?
– Sunku suderinti įtemptą darbo grafiką su šeimos laisvalaikio grafiku. Kartais kyla nesutarimų dėl to, nes norisi ir gerai darbus atlikti, ir gražiai praleisti laiką su šeima. Vaikutis labai lauktas ir mylimas, tad nebuvo jokios panikos ar streso dėl neišsimiegojimų ar panašiai. Gal tik buvau šiek tiek irzlesnis (juokiasi).
– Jeigu dabar galėtumėte atsukti laiką atgal, ar norėtumėte ką nors pakeisti savo gyvenime?
– Sunku atsakyti... Gal būčiau pasirinkęs kitą profesiją. Nors mokytis niekada ne vėlu, ir žadu šiek tiek tuo užsiimti. Gal būčiau išmokęs naujų dalykų, tokių kaip nardymas ar buriavimas. Arba bent sportavęs daugiau.
– Esate sakęs, kad jums svarbiausia skleisti pozityvią energiją, šypsotis ir juoktis. Turite puikų humoro jausmą. Kas yra jūsų pozityvumo šaltiniai?
– Tikriausiai tiesiog išsiugdžiau įprotį džiaugtis ir žiūrėti į priekį, o ne liūdėti ir dairytis atgal. Kiekviena diena juk atneša kažką naujo ir gero. Kaip gali būti kitaip? Aš net neįsivaizduoju. Be to, esu sveikas ir turiu mylinčią šeimą. Ko daugiau galima norėti? Tai svarbiausia, o visa kita – dar ateity (šypsosi). Be to, aš nekenčiu dirbtinumo ir negatyvumo. Dažnai žmonės apsimeta kažkuo, pvz., ponais, nors nėra niekuo geresni už paprastus žmones. Arba kalba tik negatyviais sakiniais. Tuomet aš jiems tiesiai į akis kalbu tik teigiamai, juokauju ir juokiuosi. Tai erzina snobus, bet mane – labai pakrauna! (Šypsosi).
– Ne vienas pramogų pasaulio atstovas yra prasitaręs, kad scenoje tenka linksminti žmones net ir tuomet, kai pačiam norisi verkti. Ar jums teko patirti kažką panašaus?
– Būna visko. Dažniausiai užklumpa jaudulys ir baimė suklysti – tada išvis nenori eiti į sceną ar renginį. Tačiau tai būna tik tol, kol neatsiduri savo darbo vietoje. Visi žmonės yra geri, ir jų teigiamų emocijų sklidina atmosfera padeda užmiršti bet kokį liūdesį ar nuovargį (šypsosi). Taip mums būna ir ZIP FM – dirbame kiekvieną vakarą nuo 19 iki 22 valandos, bet tikrai ne visada užtenka jėgų trykšti energija (juokiasi).
– Kokią gyvenimo pamoką ar gautą patarimą laikote vertingiausiu?
– Daug įvairiausių patarimų gyvenime esame sulaukę. Kiekvienais metais, skirtingais gyvenimo tarpsniais, vadovaujiesi vis kitokiu. Dažnai kartoju sau: „Būk atidesnis, daugiau skaityk, taupyk“. Šiuo metu man padeda Artūro Zuoko patarimas: „Nebijokite paklausti“.
– Jeigu galėtumėte duoti vienintelį patarimą Motiejui ir žinotumėte, kad jis juo vadovausis visą gyvenimą, koks tai būtų patarimas?
– Skaityk knygas. Juk jose yra viskas. Knyga gali prilygti kelionei. Tai labai praturtina fantaziją ir žinias. Aš pats mažai skaičiau vaikystėje, tėvai tuo manęs neužkrėtė, tačiau dabar bandau atsigriebti.
– Ar jūsų gyvenime yra tokių įvykių ar klaidų, kurių neleistumėte kartoti savo sūnui?
– Sunku pasakyti, visko yra buvę. Išanalizavus kiekvieną gyvenimo įvykį ar klaidą visuomet galima rasti būdų, kaip to išvengti. Atvirai pasakius, aš nieko nesigailiu. Viskas, kas yra nutikę, turėjo nutikti, ir priimu tai kaip gyvenimo pamokas, kurios sustiprina ir paruošia dar didesniems nutikimams. Be to, reikia patirti daug nesėkmių gyvenime, kad išmoktum džiaugtis pergalėmis.
– Kaip manote, ką kiekvienas žmogus turėtų padaryti savo gyvenime?
– Kiekvieno poreikiai ir norai skirtingi. Kažkam užtenka mažyčių svajonių, o kažkas neriboja savęs. Vieniems svajonė ir gyvenimo tikslas yra sutaisyti ir nublizginti motociklą arba surinkti ženkliukų kolekciją, kitiems – pastatyti vaikų namus, tretiems – apkeliauti visą pasaulį arba išrasti amžiną variklį. Svarbiausia, kad kiekvienas atrastų save, savo mylimą veiklą ar darbą, kad galėtų jaustis laimingas. Bet kokiu atveju, reikia siekti būti geresniam sau. Mokytis, tobulėti ir mylėti (šypsosi).
– Esate sakęs, kad kiekvienai gyvenimo sričiai galima atrasti po autoritetą. Kokias savybes turi turėti žmogus, kad pelnytų jūsų pagarbą, susižavėjimą ar net taptų autoritetu?
– Visi žavimės asmenybėmis, kurios kažką išrado ar atrado. Aš nesu išimtis. Ypač gerbiu žmones, kurie gyvenime sunkiai dirbdami ne tik daug pasiekė ar sukūrė kažką reikšmingo, bet dar ir yra nuoširdūs, paprasti, nebijantys pasidalinti savo patirtimi.
