Pirmoji atsakė Victoria, kuri taip beviltiškai troško susilaukti kūdikio, kad susituokė su pirmu vyru, kuris norėjo su ja sukurti šeimą.
„Biologinis poreikis buvo toks stiprus, – prisipažino ji. – Pakankamai stiprus, kad ignoruočiau dabar jau buvusio vyro siunčiamus pavojaus signalus. Ignoravau 27-erius gyvenimo metus, kuriuos praleidau įsitikinusi, kad noriu vaikų.
Buvau ta šauni vyresnė pusseserė, kuria žavėjosi daugybė jaunesnių giminaičių. Buvau puiki teta, ir sūnėnai iki šiol sako, jog norėtų, kad būčiau jų mama.
Maniau, kad taip pat gerai seksis ir būti mama. Klydau.“
Victoria atskleidė, kad jau netrukus po gimdymo suprato padariusi siaubingą klaidą.
„Susituokiau su žmogumi, kurio nemylėjau, kuris buvo siaubingas melagis, smurtautojas ir valdingas idiotas, su kuriuo neturėjau nieko bendro, – rašė moteris. – O dabar tapau šios mažos mergaitės mama. Nebuvau tinkama būti mama. Iš pradžių maniau, kad žinau, ką darau.
Tačiau nesupratau situacijos iki tol, kol pamačiau jos gražias mėlynas akis – tokias kaip mano – pilnas lūkesčių spoksančias į mane ir reikalaujančias dėmesio bei rūpesčio.“
Slėpė savo tikrąsias mintis
Victoria turėjo ir finansinių problemų.
„Esu tikra, kad yra daugybė žmonių, kurie nesigaili susilaukę vaikų, nors ir nebeturi pinigų jiems išlaikyti, – teigė ji. – Tačiau aš vis dar jaučiuosi padariusi klaidą.“
Nepaisant prieštaringų jausmų, moteris vis vien mylėjo savo dukrą ir bandė būti gera mama. Tačiau ji niekada nesugebėjo nustoti gailėtis.
„Myliu savo dukrą, – teigė Victoria. – Jei jai kas nors nutiktų, manęs nebūtų įmanoma paguosti. Jei ji mirtų, aš irgi norėčiau mirti.
Visą laiką jaučiuosi kalta, nes nesu mama, kurios ji verta. Net jei su ja elgiausi gerai, vis vien jaučiuosi kalta, nes gailiuosi tapusi mama.
Jaučiu kaltę ne todėl, kad manyčiau buvusi prasta mama – taip nėra. Jaučiu kaltę, nes nenoriu būti mama. Negaliu to paaiškinti.“
Pasak Victorios, jos dukra nežino apie tikrąsias mintis, nes ji tai puikiai slėpė.
„Dariau viską, kad neleisčiau jai pasijusti nemylima, ignoravau savo introversiją, kai ji norėjo su manimi atvirai dalintis savo mintimis ir emocijomis, – pasakojo moteris. – Buvo – ir tebėra – sunku būti jos mama. Jaučiu ne tik kaltę, bet ir meilę bei atsakomybę.“
Žinojo, kad nenorėjo vaiko
Vienas tėtis taip pat pasidalino savo istorija ir papasakojo, kaip sūnaus gimimas sukėlė neapykantą bei depresiją.
Prieš gimstant jo paties vaikui, jis buvo tas vaikus mylintis vyras, kuris bet kuriame vakarėlyje žaidžia su visais mažyliais.
Tačiau jis nė kiek nenorėjo pagausinti šeimą – jo žmona jautėsi taip pat. Viskas pasikeitė, kai ji ėmė artėti link 40-ies ir pajuto nenumalšinamą troškimą tapti motina.
Prireikė kelių in vitro apvaisinimo bandymų ir daugybės pinigų, bet moteris pagaliau pastojo ir pagimdė sveiką bei mielą sūnų.
Tačiau vyras netrukus paniro į iš pažiūros nesibaigiančią pykčio ir depresijos spiralę.
Depresija buvo tokia smarki, kad jis turėjo lankytis pas psichiatrą ir gerti vaistus.
„Žinojau, kad to nenorėjau, – prisipažino vyras. – Dingo visas gyvenimo spontaniškumas ir lankstumas.
Reikėjo viską planuoti, o sūnų, kaip ir kitus mažus vaikus, reikėjo nuolat prižiūrėti.
Nebegalėjome susitikti su draugais, nes buvo sunku išeiti iš namų.
Jei jis susirgdavo, turėdavome praleisti darbą.“
Vis vien myli savo sūnų
Kai sūnus tapo vyresnis, gyventi pasidarė lengviau, tačiau tėvui tebebuvo sunku dėl įvairių, pasak jo, nenaudingų užsiėmimų – karate, plaukimo, nuolatinių vizitų į mokyklą.
„Tai – dalykai, kurių nemėgsta dauguma tėvų, tačiau beveik niekas apie tai neprabyla garsiai, – teigė vyras. – Terapeutas man sakė, kad tai – daug dažnesnis reiškinys, nei maniau, tačiau nepriimtina sakyti, kad tiesiog nenori būti tėvu.
Grįžęs namo radau daugybę forumų, kuriuose žmonės skundėsi, kaip neapkenčia būti tėvais.“
Nepaisant savo jausmų, jis yra geras tėvas ir myli savo sūnų. Tai pastebi ir aplinkiniai – jie teigia, jog vyras yra dėmesingas ir rūpestingas tėvas.
„Norėčiau, kad jis būtų su žmogumi, kuris iš tikrųjų džiaugiasi jį augindamas, – prisipažino nelaimingasis tėvas. – Mano gyvenimas tapo daug nelinksmesnis, kai jis gimė.
Dabar kalbu nuoširdžiai, tačiau kasdien turiu vaidinti. Negaliu būti savimi.
Kai apsimeti, jog džiaugiesi tuo, ko iš tikrųjų nekenti, tu pavargsti. Tu nori išsilaisvinti ir vėl būti savimi.“
Niekas jo nesuprato
Šio vyro žmona žino apie jo jausmus ir dėl to yra nepatenkinta. Jis prisipažino, jog santykiai dėl to tapo įtempti.
Pasak jo, žmona mano, kad jam kažkas negerai.
„Kartais tiesiog noriu daužyti galvą į sieną, – atskleidė vyras. – Tiesiog nekenčiu būti tėvu. Sūnui dabar beveik 10, ir guodžiu save, kad liko 8-eri metai iki jis išeis į koledžą.
Manau, kad iki tol ištversiu, Nors jis – problemų keliantis vaikas, po truputį darosi lengviau ir nebereikia nuolatinės priežiūros.“
Jis nori perspėti visus, kurie nėra įsitikinę, ar nori vaikų, bet mano, kad juos pamils, kai jie gims.
Vyras taip pat norėjo išlieti savo jausmus, nes daugybė žmonių jo nesupranta.
„Nė vienas iš kitų tėvų tavęs neužjaučia, net jei sunkiai sergi klinikine depresija, – rašė jis. – Manoma, kad į vaiką reikia žiūrėti kaip į brangią visatos dovaną. Niekas nesupranta, kaip gali būti toks nedėkingas.“
Partneris trukdė auklėjant
Moteris vardu Laura atskleidė, kad pirmuosius kelis metus su vaikais praleido gailėdamasi, kad jų susilaukė.
Jos buvęs partneris sirgo autizmu, bet jie to iš pradžių nežinojo.
Jie susilaukė dviejų vaikų. Vienam diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, o kitas sirgo reta autizmo forma, dėl kurios su juo nebuvo įmanoma susišnekėti.
Prireikė dvejų metų, kad jis išmoktų tokių dalykų kaip prausimasis ar persirengimas.
„Kai pasakydavau, ką reikia daryti, jis labai supykdavo, – prisiminė moteris. – Turėjau dvejus metus sėdėti šalia jo.
Tuo pačiu metu namuose siautėjo kitas vaikas.“
Jos partneris nesutiko su jos auklėjimo metodais ir to neslėpė nuo vaikų – ypač nuo vyresnio sūnaus.
„Kitaip sakant, vaiko ir taip nebuvo įmanoma auginti, o partneris tik pablogino situaciją, – rašė moteris. – Viskas būtų buvę kitaip, jei partneris būtų padėjęs.“
Pora vėliau išsiskyrė, o berniukai užaugo.
„Negalėjau būti ta mama, kuria troškau būti, – dalinosi moteris. – Išsiskyrusi turėjau globotinių, ir tie vaikai tiesiog sugėrė visą mano dėmesį ir rūpestį.
Tada pasijutau mama, kuria galėjau būti. Prieš tai gyvenau nelaimingą, pilną rūpesčių ir streso gyvenimą.
Kai berniukai užaugo, palengvėjo. Tačiau prireiks daug laiko, kol nustosiu gailėtis susilaukus vaikų.“
Neapykantą kurstė šeima
Kita mama atskleidė, kad džiaugiasi savo sūnumi, tačiau vis vien gailisi jį pagimdžiusi.
„Gailiuosi, kad buvau prasta mama, – prisipažino ji. – Jis nusipelnė geresnio gyvenimo, nei jam daviau. Gailiuosi jo susilaukusi, nes 23-ejų dar nebuvau pasiruošusi gimdyti, ir buvau per daug savanaudiška galvoti apie kitų jausmus.
Gailiuosi jo susilaukusi, nes vaiko auginimas – sunkus darbas, kuriam nebuvau pasiruošusi.“
Kita moteris prisipažino, jog gailisi, kad taip stengėsi augindama dukrą.
Ji kaltino savo mamą ir seseris, kurios išmokė jos dukrą jos nekęsti.
„Mano seserys kartu su mama kurstė dukros neapykantą man, – pasakojo moteris. – Pavyzdžiui, būdama nėščia 5 kartus rūkiau marihuanos.
Daugiau narkotikų nevartojau. Puikiai savimi rūpinausi. Kasdien vartojau vitaminus nėščiosioms, valgiau sveiką maistą ir buvau fiziškai aktyvi.
Mano sesės dukrai pasakė, kad ji turi skaitymo sutrikimų, nes būdama nėščia vartojau narkotikus.“
Jaučiasi iššvaisčiusi daug laiko
Tačiau ji mano, kad tarp marihuanos ir sunkumų mokantis nėra ryšio.
„Jos IQ buvo žemesnis todėl, kad jos tėvo IQ buvo daug žemesnis už mano, – teigė moteris. – Pamoka – su bet kuo nesidalinti savo genais. Kai sutikau jos tėvą, man buvo 18. Man tuo metu labiau rūpėjo jo išvaizda, o ne protas.“
Dukrai šiuo metu 32-eji, ir mama su ja nesikalbėjo jau 6-erius metus, ji nepakvietė jos į savo vestuves.
„Gailiuosi, kad taip stengiausi ją augindama, – prisipažino moteris. – Viską, ką dariau, dariau dėl jos.
Jaučiuosi iššvaisčiusi daug laiko. Tačiau gali būti, kad man pasisekė, jog dukra nebėra mano gyvenimo dalis.
Kodėl turėčiau norėti bendrauti su žmogumi, kuris manęs nekenčia? Kai pripažinau netekusi dukros, ėmiau matyti naujas galimybes savo asmeniniame gyvenime.
Būčiau buvusi laimingesnė, jei nebūčiau susilaukusi vaikų. Kartais pavydžiu žmonėms, kurie nusprendžia jų neturėti.“
Svarbiausia yra partneris
Kita nusivylusi mama atskleidė, kad taip jautėsi dėl depresijos.
„Kartais galvojau, kad geriau jau nebūčiau susilaukusi vaikų, jog esu prasta mama, – rašė ji. – Aš nesigailėjau susilaukusi vaikų, bet maniau, kad būtų geriau, jei būčiau to nedariusi. Taip pat galvojau, kad mano vaikai gyventų geriau, jei aš nebūčiau jų gyvenime.“
Ji perspėjo, kad svarbiausia – tai, su kuo susilauki vaikų.
„Nesvarbu, ar esi pasiruošęs susilaukti vaikų – jei tavo partneris nenori būti tėvu, nieko gero neišeis, – aiškino moteris. – Nors dauguma žmonių teigia, jog yra pasiruošę, jei jie nėra buvę tėvais, jie nežino, apie ką kalba.
Nekaltinu savo 21-erių vaiko tėvo – jis yra puikus tėvas, ir kai susilaukėme dukros, buvo toks pat pasimetęs, kaip ir aš.
Mes su juo vis dar esame draugai, o mano vyresnioji dukra yra laimingas, nuostabus žmogus. Buvome neturtingi studentai, bet įveikėme visas kliūtis. Be to, mūsų vertybės buvo panašios.
Tačiau gailiuosi susilaukusi antro vaiko. Mes su dabartiniu vyru turime daug pinigų, gerus darbus.
Tačiau neturime ramių, laimingų namų. Esame kalti abu – aš sutikau susilaukti vaiko, o jis to reikalavo.
Esame visiškai skirtingi tėvai. Tai mums trukdo. Aš pasisakau už tvarką ir struktūrą, o jis nori linksmybių ir impulsyvumo.“
Moteris prisipažino, jog savanaudiškai galvoja, kaip galėtų keliauti po pasaulį, o ne padėti dukrai ruošti namų darbus.
Nors ji gailisi susilaukusi antro vaiko, vis dėlto myli savo dukrą, kuri yra pilna juoko ir džiaugsmo.
Parengė Dorotėja Noreikaitė
