O ką jau kalbėti apie tai, kad iki pat nėštumo pabaigos mane visi tikino, kad tapusi mama būsiu pati laimingiausia. Kad švytėsiu iš laimės, mėgausiuosi kiekviena akimirka, tačiau niekas (net tie, kuriuos laikiau išmintingiausiais savo artimųjų rate) man nepasakė, kad motinystė ir su jais prasidėję pokyčiai tikrai nėra tokia saldūs, kaip tie nėštumo metu naktimis valgyti šokoladai.
Dabar, kai didžiausi išgyvenimai ir nuostaba, su kuria susidūriau tapusi mama šiek tiek priblėso ir liko už nugaros, noriu pasidalyti nepagražinta motinystės puse. Tokią, kokią mačiau aš.
Ir aš žinau, kad net jei viešai deklaruosite, kad aš „persūdžiau“ arba „parašiau nesąmones“, giliai širdyje pritarsite kiekvienam mano išvardytam punktui ir juose atrasite save.
Pieno upės. Nėštumo metu sąžiningai lankiau pamokas apie kūdikio žindymą. Buvau nusiteikusi vaikelį žindyti dienomis ir naktimis, kad tik jis gautų visas reikalingas ir organizmui naudingas medžiagas, tačiau kai susilaukiau dukrytės, viskas apsivertė aukštyn kojomis ir mano mintys pasikeitė.
Tik grįžusi iš ligoninės aš supratau, kad nebegaliu tvarkytis su pieno pertekliumi. Vyras naktį lėkė pirkti pientraukio, o aš per tą laiką bandžiau KAŽKUR padėti pieno perteklių – naudojau viską, ką turėjau po ranka. Juk mažoji dukrytė, būdama vos trijų-penkių dienų, tikrai negalėjo tiek suvalgyti. Kai vyras atvežė pientraukį, puoliau jį bučiuoti. Pientraukį, o ne vyrą. Tai buvo didžiausia palaima ir atradimas.
Galiausiai ėmiau galvoti apie būdus, kaip sumažinti pieno gamybą, skubėjau domėtis mišinėliais ir... valio! Taip, teisingai supratote – v a l i o. Po daugiau nei mėnesio mažylė sėkmingai valgė mišinukus, o mamytė galėjo bent kelias valandas (kai mažylei neskaudėdavo pilvuko ir nebuvo maišomos dienos su naktimis), saldžiai nusnūsti.
Ir, beje, visoms šventai įsitikinusioms, kad mamos pienas yra pats geriausias ir nepakeičiamas, pasakysiu vieną nenuginčijamą faktą – kūdikio gerovė, jo sveikata ir emocinis ryšys priklauso tikrai ne nuo to, kuo jis maitinamas.
Nematyti artimieji. Aš esu labai tolerantiška. Tie, kurie su manimi bendrauja, žino, kad nesugebėsiu žmogaus niekur pasiųsti, nes taip esu išauklėta ir tokia mano moralė.
Jau verčiau nurysiu gumulą gerklėje, o į nepatogius klausimus reaguosiu su šypsena. Taip buvo ir tada, kai gerbiamos tetulės klausdavo, ar turiu pienuko. Taip buvo ir tada, kai dalis giminės, kuriai iki gimdymo aš tiesiog neegzistavau, nusprendė „aplankyti giminės naujagimį ir pažiūrėti į akytes“.
Tai kur jūs buvote anksčiau ir kodėl galvojote, kad būtent po gimdymo, kai šeimoje gyvenimas ir taip apvirsta, aš noriu jus matyti ir rodyti savo vaiką?
Įkyrūs klausimai. Taip pat erzino tokie, regis, visai nekalti nusistebėjimai: „Dar nevaikšto? arba „Tai nejaugi miegi kartu su ja?“ Žinote, kas iš tiesų labiausiai juokina šiuose klausimuose? Gi tas perdėtas smalsumas. Juk jei atsakytumėt sau nuoširdžiai – jums tikrai nerūpi, ar svetimas vaikas pradėjo vaikščioti, ką jis valgo ir su kuo miega. Jums tiesiog norisi patenkinti savo vidinį smalsumą ir, tuo pačiu, nukreipti dėmesį nuo savų problemų.
Ar miegu su ja? Jei reikia, tai ir miegu. Buvo laikas, kai miegojo vyras. Nes mūsų šeimai taip buvo geriau. Pabrėžiu – mūsų šeimai, o ne tau, jai ar jam.
Bet visą tai geriausiai žino tik pati mama, o ne tetulė, kuri vaiką matė vos kelis kartus ir tik dėl to, kad prieš kitus gautų pliusiuką. Man tikrai, nuoširdžiai sakau, visiškai neįdomi svetimų žmonių nuomonė ir pastebėjimai.
Amžini bambekliai. Kai tik pradėjau primaitinimą, iškart įsikišo „gero linkintieji“. „Trink bulvytę per smulkintuvą“, „jau laikas ir mėsytei“, „nejaugi ji dar neragavo banano?“ ir pan. Ačiū. Ačiū labai, kad dabar nuoširdžiai žinau, ko nenoriu matyti savo namuose.
Nes jei man ir kiltų klausimų, kokį maistą reikėtų duoti ar kokio ne, aš skubėčiau teirautis pas dukrytės pediatrę, savo mamą arba anytą. Nes tai protingos moterys, kurios man – autoritetas.
Dušas – malonumas. Kai dukrytė buvo visai maža, nekildavo problemų nubėgti išsimaudyti. Ji puikiai leisdavo laiką gūguodama su tėčiu, todėl aš galėdavau ir nagus nusilakuoti, ir galvą išsiplauti. Tačiau kai mažylė paaugo ir atėjo laikas (ir dabar tebesitęsia), kai aš jai – visas pasaulis, galvą plauname dviese. Taip pat dviese einame ir į tą vietą, kur karaliai pėsti vaikšto.
Dar mes kartu gaminame vakarienę, abi plauname indus. Nes kitaip tiesiog nemokame. Nes per daug pasiilgstame viena kitos. Nes per daug gera būti kartu po ilgų darbo valandų.
Mano daiktai – jos daiktai. Iki tol, kol tapau mama, mano rankinėje tilpdavo pusė mano gyvenimo: mėgstami kvepalai, atsarginės pėdkelnės, darbo knyga, diktofonas, krovikliai.
Dabar mano rankinėje – dviejų žmonių pasauliai: prie įprastų mano daiktų vietos atsirado sauskelnėms, kojinytėms (maža ką, jei sušlaps ir reikės pakeisti), čiulpinukui (jei per ilgai užtruktume prekybos centro kasoje), žaislui ir čiulptukams. Tačiau ar aš dėl to skundžiuos? Nė kiek! Nes būtent tai aš ir vadinu gyvenimo pilnatve ir vidine ramybe. Tas jausmas, kad turi mažiuką besiformuojantį žmogutį, ir tik nuo tavęs priklauso, kokia asmenybė iš jo išaugs, yra neįkainojamas ir su niekuo nesulyginamas.
Ir kad ir kiek vargo, atrodė, davė man motinystė pirmaisiais dukrytės gyvenimo mėnesiais, pripažįstu vieną: buvimas mama augina ir brandina. Nes aš dabar puikiai suprantu, kodėl mane mama visada prieš mokyklą pabučiuodavo ir kaskart (man atrodydavo, kad net įkyriai) klausdavo, ar aš pavalgiau priešpiečius, pietus, pavakarius ir t.t.
Nes tik tada, kai pati tampi mama ir turi kūdikį, imi suvokti, kad...
prireikus galėtum savo kūdikiui atiduoti širdį.
būdama parduotuvėje skubi ne į moteriškų drabužių skyrių, o į vaikiškų.
grįždama iš darbo privalai parnešti kokį nors gardėsį, nes žibančios akytės laukia.
būtina tikėti stebuklu. Nes tik pats tikėdamas stebuklu, gali užkrėsti tikėjimu ir vaiką.
privalai rūpintis savimi. Nes vaikui esi reikalinga sveika ir stipri.
būtina valgyti visai šeimai kartu bent kartą per dieną. Nes tai ne tik keli suvalgyti kąsniai, bet ir galimybė pabūti visiems kartu.
privalai bučiuotis su vyru. Nes vaikas turi matyti ir jausti meilę šeimoje, kad pats galėtų tuo dalintis.
Ir tik tapusi mama aš suvokiau, kad jei anksčiau galėjau sakyti, kad myliu vyrą, mamą ar drauges, aš negaliu to paties žodžio prilyginti meilei, kurią jaučiu savo vaikui. Nes tas žodis tiesiog per silpnas apibūdinti tai, ką kiekviena mama jaučia savo vaikui. Todėl mes, mielos moterys, kurios tapome mamomis, esame ypatingos.
O svarbiausia, nepamirškite, kiek savęs padovanosime ir atiduosime vaikui, kiek dėmesio, meilės, šilumos jam skirsime, tiek ir dar daugiau mes gausime atgal.
Linkėjimai tiems, kurie tekste atrado save!
