Tačiau 30-metis vilnietis Simonas Saimis Urbonas griauna stereotipus ir sako, kad toks požiūris kvepia sovietmečiu.
Du vaikučius – Anabelę (2,5) ir Viesulą (1,5) auginantis Simonas papasakojo apie pasirinkimą, kodėl auginti vaikučių išėjo ne jo žmona Ieva, o jis pats.
– Kuo užsiėmėte iki tėvystės atostogų?
– Prieš pat tėvystę dirbau reklamos srityje, režisavau kelis serialus, televizijos laidas, organizavau renginius ir dirbau su įmonėmis. Joms padėjau priimti nestandartinius verslo sprendimus. Tikrai buvau perspektyvus ir gerai uždirbantis vyras (juokiasi).
Kai mano žmona tapo nėščia, galvoje suvirpėjo mintis, kad mano gyvenimas keisis iš esmės.
Neslėpsiu, truputį išsigandau. Atrodė, jog dar daug dalykų nenuveikiau iki to didžiojo momento. Kai Ieva laukėsi pirmojo vaikelio, ji mane išleido į kelionę po Europą, kurią pavadinau „Užkariauti pasaulį per 100 dienų“. Su kolega keliavom be pinigų, tad patyriau viską, kas yra už komforto zonos ribų.
Tos kelionės metu supratau, jog noriu būti namie ir padovanoti savo dukrai visą laiką bei sukurti tėčio ir princesės ryšį.
Tad grįžę mes taip ir nusprendėme – mamytė nepames karjeros ir tęs darbus politikos srityje, o aš auginsiu Anabelę. Puikiai žinojome, kad man sugrįžti į rinką bus gerokai lengviau.
Anabelė gimė lapkričio 7 dieną prieš dvejus metus. Pradžia – tai vienas sunkiausių etapų, kai nieko nežinai, kai nesupranti, ko kūdikis verkia. Ką jau kalbėti apie bemieges naktis (šypteli).
– Kaip jautėsi Ieva, suvokdama, kad kūdikį turės palikti su jumis, o pačiai teks eiti dirbti?
– Ievai buvo labai sunku. Ačiū Dievui, kad yra išmaniosios technologijos, tad ji gaudavo visą informaciją, kas vyksta namie. Siųsdavau jai nuotraukas, filmukus, darydavome vaizdo pokalbius, o per pietus aplankydavome darbe. Veiklos buvo daug, bet labai stengėmės, kad ji jaustųsi rami.
– Kaip į jūsų sprendimą reagavo aplinkiniai?
– Mane daug kas palaikė, o tiems, kuriems atrodė juokinga, kad vaidinu „mamą“, aš net neturiu, ką atsakyti. Tai požiūrio ir sovietmečio kvapas.
Aš jaučiausi super tėtis, kuris antradienio popietę vaikšto po parką, miestą ir renka aplinkinių šypsenas. Mane tai motyvuodavo. Kiekvieną dieną nueidavau po 13000 žingsnių.
Galvoju, kad aplinkinių nuomonė labiau paveikė mano žmoną. Daug kas stebėjosi, kaip ji gali palikti vaiką, dėl kokių priežasčių tai daro ir kodėl pati nemaitina. Dėl šių priežasčių man reikėjo palaikyti ją, kad nepalūžtų dėl apkalbų. Tiesa, tokios kalbos dažnai kildavo dėl pavydo ir nesupratimo.
Reikėtų nepamiršti, kad norint užauginti vaiką, reikia ne tik jį pamaitinti, bet ir suteikti galimybę augti švariam, turėti stogą virš galvos. Valstybės išmokos už vaikutį pakaktų tik sauskelnėms ir tyrelėms.
– Pabandykite prisiminti pirmąją dieną, kai likote vienas su dukryte. Kaip atrodė toji diena? Kokius darbus turėjote atlikti ir kas labiausiai įsiminė?
– Pirma tėvystės diena nelabai kuo skiriasi nuo 135-tos tėvystės dienos. Va čia ir baisiausia, jog per „atostogas“ tu papuoli į užburtą rutinos ratą. Stengdavausi keltis naktimis su žmona, nes jai ir taip reikia visą dieną dirbti darbe, o man gi prasideda „atostogos“.
Su pirma saule virdavau kavą, kuri turėdavo prabudinti po bemiegės nakties. Diena atrodydavo taip – pakeiti sauskelnes, kartu nusiprausi. Tada eini gaminti pusryčių dukrai, nes pats gali pavalgyti kitą kartą, o mažoji turi tiksliai ir tuo pat metu valgyti.
Nuolat turi ką nors plauti, tvarkytis, nes vis atsiranda kažkas padėta ne vietoje arba numesta. Vaikai nėra savarankiški, tad visada už juos kažką turi daryti – nuraminti, linksminti, nešioti, atiduoti visą meilę.
Žodžiu, švariniesi, gamini, lankstaisi ir akylai prižiūri vaiką, bandydamas apsaugoti nuo nelaimių.
Turiu sugalvojęs tokią mintį – vaikai kiekvieną dieną gimsta su mintimi, kaip susinaikinti. Ir nors laikas bėga lėtai, bet nė nepastebi, kaip ateina vakaras. Atrodo, kad nieko neveikdavau, o pavargdavau labiau nei 12 valandų praleidęs filmavimo aikštelėje.
– Ar didelę baimę kėlė poreikis nuolat gaminti valgyti arba keisti sauskelnes?
– Kai būni su vaikais, neturi laiko daryti to, kas tau šauna į galvą. Viskas turi būti suplanuota. O planas, kad kai vaikas užmigs, tu padarysi visus savo darbelius, labai dažnai tiesiog nepavyksta.
Aš mėgstu gaminti maistą. Tai suteikė galimybę pasinerti į kulinarinius ieškojimus. Per tą laiką, kai namai būdavo be žmonos, man kilo mintis kurti planą „Belaukiant žmonos“. Manau, kad tai kada nors pavirs į atostogaujančių vyrų receptų knygą.
Tiek ruošti maistą, tiek keisti sauskelnes man sekėsi puikiai. Nors, prisipažinsiu, daugeliui tai atrodo neįmanoma misija. Bet jei tai būtų neįmanoma, tai kaip jie kažkur nuvažiuoja, sugeba dirbti ir priimti sprendimus? (Juokiasi).
Esu paskaičiavęs, jog per kelerius metus padariau 643000 mililitrų pienuko ir pakeičiau 12750 sauskelnių. Rašau save į rekordų knygą.
– Ką veikdavote vakare, kai grįždavo žmona?
– Kai grįždavo žmona, man atrodydavo, kad baigėsi visos mano jėgos, tapdavau apatiškas, stengdavausi nebegirdėti vaikų prašymų. Tiesiog norėdavau ilsėtis prie televizoriaus. Bet juk žmona dirbo! Ir jai grįžus atiduoti visą smagią naštą tikrai nėra geriausias vyro sprendimas.
Tad stengdavausi, jog vakarai taptų laiku, kai visa šeima gali būti kartu. Visi vakarieniaudavome, eidavome praustis, tvarkytis kambarius. Kai visus paguldydavau, skirdavau laiką sau. Žinoma, per jas nieko nenuveikdavau, tačiau man būdavo gera būti su savo mintimis ir svajonėmis.
– Ar liko jūsų su žmona santykiuose romantikos?
– Romantika? Manau, mano vakarienės būdavo tas momentas, kuris neleido mums prarasti romantikos. Aš visada stengiausi sukurti restorano lygio maistą, kad ta vakarienė atrodytų lyg išėjimas kažkur kitur.
Žinoma, tai nėra tie vakarai, kai buvome tik dviese ir galėjome mėgautis vienas kitu. Su vaikais viskas pasidalija. Bet tie, kurie pameta meilę ir dėl to apkaltina buitį, rutiną ir vaikus, manau, yra patys kalti, nes viskas yra tik mūsų galvose.
Gal ir būčiau tapęs verkšlenantis atostogaujantis tėtis, bet man niekas niekada neleido didžiuotis tik tuo, kad esu tėvas. Žmona per prievartą mane stumdavo į vakarėlius, prikviesdavo pilnus namus draugų. Per tokias atostogas negalima savęs nurašyti.
Pasakysiu taip – kai žmona sėdi namie su vaikais, o vyras, grįžęs po darbo dar reikalauja maisto, tvarkos ir tylos, o panorėjus jai išeiti niekur neišleidžia, tai reikia tokius vyrus mesti. Uždaryti ir nemotyvuoti žmonės tampa pačių savo šešėliais.
– Ką veikdavote kiauras dienas? Kokių linksmybių prisigalvodavote?
– Viskas priklauso nuo to, kaip patys priimame dienas. Viena gali prašliaužti, o kita duoti ką nors naujo. Kol šeimoje nebuvo broliuko, su Anabele labai daug šokdavome. Šokis – puiki poilsio ir energijos injekcija.
Šokis, kuris kuriamas negalvojant, taškantis, sukantis, darant bet kokius neapgalvotus judesius, padeda išsilaisvinti. Taip mane dukra išmokė pajusti laisvę. Po šios pamokos aš pradėjau analizuoti ir daryti pamokas iš to, ką man suteikia vaikas. Juk jie turi visas savybes, kurias turėjome mes patys. Kiekviena diena man buvo kaip nauja ir naudinga pamoka.
– Ar galite teigti, kad būdamas su vaikais tapote jiems geriausiu draugu?
– Aš niekada nemenkinau mamos prieš vaikus. Visada jos laukdavome ir ruošdavome vakarienę. Taip jiems buvo išugdytas supratimas, kokia ji mums brangi. Aišku, pati Ieva irgi visą laisvą laiką skirdavo šeimai. Abu esame geriausi savo vaikų draugai. Dukros pirmasis žodis buvo „tėtis“, o sūnaus – „mama“.
– Ar manote, kad vyrui tokia patirtis reikalinga ir naudinga?
– Tai buvo geriausi dveji metai mano gyvenime. Per juos išmokau kantrybės, atsakingumo, ramybės ir motyvacijos. Sugebu anksti keltis, daug labiau suprantu moters vaidmenį.
Ar tai būtina bandyti visiems vyrams? Aš net nežinau, ar tai kiekvienam skirta. Tai nėra didelis žingsnis norint užauginti vaikus, tačiau itin didelis žingsnis vyro ir moters santykiams ateityje.
Juk kai vaikai užaugs ir išeis, liksime dviese su antrąja puse. O tas laikas priklausys tiesiogiai nuo to, kaip pavyko tvarkytis, kokie stiprūs buvome ir ar pavyko išsaugoti meilę.
Tiesa, „tėvystės atostogas“ aš labai norėčiau pervadinti į „laiką tėvystei“.
