Bet aš dėl to nesu kaltas. Žmonės tiesiog privalo žinoti, kad šeimos, įsivaikinusios vieną ar kelis vaikučius, nebus remiamos ir palaikomos. Jos susidurs su skaudžiomis ir rimtomis problemomis.“
Šitaip kalbėjo vilnietis Marius Kuitniauskas (37), su žmona Vilma (37) auginantis net tris berniukus, paimtus iš kūdikių namų. Iš pradžių jiedu įsivaikino du brolius Laimoną (9) ir Karolį (8), o vėliau, sužinoję, kad gimdytoja paliko dar vieną berniuką Tautvydą, priglaudė ir jį.
Po dirbtinio apvaisinimo – kelionė į vaikų namus
Kuitniauskų istorija, susijusi su šeimos pagausėjimu, prasidėjo 2007 metais. Tada, kai Marius ir Vilma susituokė. Jiedu norėjo susilaukti atžalų, tačiau nepavyko. Kai tai suprato, šeima kreipėsi į medikus. Lietuvoje buvo atlikti trys dirbtiniai apvaisinimai, tačiau visi buvo nesėkmingi. Kaip juokauja pora, už tuos pinigus, kuriuos investavo, būtų galėję nusipirkti gerą automobilį.
Šios nesėkmės nesumažino noro turėti vaikų, todėl sutuoktiniai kreipėsi į kūdikių namus ir pareiškė norą įsivaikinti. Jie buvo apsisprendę, kad nori turėti du vaikelius, kurių amžius būtų iki trejų metų.
Kai šeima sulaukė siūlymo įsivaikinti brolius, nedvejojo. Pagaliau jie galėjo pasijusti visaverte šeima, kurios centre – du vaikai.
Marius neslepia – su dviem vaikais gyvenimas pasikeitė kardinaliai. „Kai moteris ima lauktis, ji turi laiko suvokti, kad po devynių mėnesių pasaulį išvys jos nešiotas vaikelis. Nėštumo metu daromos fotosesijos, šeima gyvena laukimu, susikuria tam tikras tradicijas ir ritualus.
Bet kai susitvarkai dokumentus ir pagaliau gali paimti vaikus į namus, nebelieka pasiruošimo periodo. Mes juos tiesiog vieną dieną paėmėme ir išsivežėme iš ten. Tada Laimonui buvo treji, o Karoliui dveji metukai.
Neslėpsiu – berniukus iš kūdikių namų paėmėme be jokio kraitelio. Jie net buvo aprengti rožinėmis kelnėmis.
Nors namuose jų jau laukė parengtas kambarys ir lovelės, psichologiniai niuansai nurungė viską – į mūsų erdvę atėjo du vaikai, kurie patys patyrė košmarą. Juk jie buvo pripratę matyti daugiau vaikų.
Jie niekaip nesuvokė, kaip gali mama ir tėtis nesikeisti. Juk globos namuose auklėtojos keičiasi kas aštuonias valandas.
Dar ilgai jiems reikėjo aiškinti, kad yra mama ir tėtis, o visi kiti – tik dėdės ir tetos. Matėme, kad vaikai neturėjo savisaugos instinktų – jie drąsiai tiesė rankas į svetimus žmones ir prašėsi būti panešiojami. Dėmesio trūkumą, kurį patyrė nuo kūdikystės, jie bandė kompensuoti visais įmanomais būdais.
Kai nupirkome jiems bananų, jie net nežinojo, kaip juos valgyti. Susikišo visus į burną, kad tik niekas neatimtų. Bet tai normalu – juk jie globos namuose bananų nebuvo matę ir jiems niekas neaiškino, kaip juos reikia valgyti. Jie nesuvokė, kad juos reikia nulupti ir gražiai atsisėdus suvalgyti.
Ir nors vaikų namuose daugybė žaislų, ten nėra formuojamas emocinis ryšys. Vaikai nuolat mato besikeičiančias auklėtojas ir itin ribotą aplinką. Visą laiką jie leidžia su kitais vaikais, todėl nesupranta, kas gali būti jiems autoritetu. Paprastai neturėdami į ką atsiremti, jie remiasi vieni į kitus.
Ta socialinė aplinka visiškai iškreipta. Nors jie yra išmokyti vieni kitus saugoti ir globoti, vis dėlto nesupranta, ką reiškia būti priglaustiems. Vaikai kūdikių namuose nėra migdomi ant rankų, jų niekas nepaima prieš miegą pamyluoti.
Mūsų Tautvydas neužmiega ant rankų. Jis tiesiog nesupranta, kodėl reikia ramiai gulėti, jei iki tol ant rankų buvo pripratęs tik išdykauti“, – dėstė trijų sūnų tėvas.
Žinia apie dar vieną vaiką – lyg iš giedro dangaus
Marius atviras – su žmona jie žinojo, kad ateityje norės įsivaikinti daugiau vaikų. Jiedu labai norėjo mergaitės, tačiau likimas viską sudėliojo kiek kitaip.
Praėjusią žiemą vaikų teisių apsaugos tarnyba pasibeldė į Vilmos tėvų namų duris (ten registruoti pirmieji du sūnūs – aut. past.) ir pasakė, kad nori pasišnekėti su berniukų tėvais. „Močiutė nustebo – buvo vakaras, mūsų ten nebuvo. Kai sužinojome, kad buvo atėjusi vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė, pagalvojome, kad nori kažką pasakyti dėl mūsų vaikų. Taip, jie triukšmauja, išdykauja – pamanėme, gal kaimynai nebeištvėrė.
Tik vėliau paaiškėjo, kad tarnybos atstovė norėjo mums pranešti apie dar vieną tos pačios gimdytojos paliktą berniuką. Tik labiausiai mus šokiravo ne tai, kad ji paliko dar vieną vaiką, bet tai, kad tam paliktam berniukui jau beveik metukai.
Galite įsivaizduoti? Kai gimdytoja ligoninėje jį pagimdė, jis net nebuvo jai atiduotas, keliavo tiesiai į kūdikių namus, tačiau per beveik metus niekas nesiteikė mums paskambinti arba parašyti, kad gimė dar vienas vaikas.
Mes nedvejodami būtume jį pasiėmę. Kiek daug mes praradome. Dėl biurokratijos ir tam tikrų įstaigų delsimo praradome galimybę matyti, kaip nuo pat kūdikystės augo mūsų trečiasis sūnus. Mums tikrai dėl to labai pikta“, – sakė Marius.
Nežinojo, iš kur atsiranda maistas
Trečiasis sūnus Tautvydas, kuriam šiuo metu metai ir trys mėnesiai – žavingas berniukas. Šiuo metu jis intensyviai mokosi pažinti pasaulį, domisi jį supančia aplinka.
Kai Marius ir Vilma sužinojo apie šį vaikelį, turėjo nuspręsti, ar pasiims jį į šeimą. Moteris kiek ilgiau pasvarstė, nes svajojo apie mergaitę, tačiau Marius buvo ryžtingas – negalima atskirti mažylio nuo jo brolių. Nė akimirkos šeima nepasigailėjo dėl trijų sūnų, kurie auga jų namuose.
Tiesa, dėl to, kad po vienu stogu trys išdykę berniukai, kuriozinių situacijų tik padaugėja. „Mums nuolat reikia galvoti, kuo juos užimti, kad nesugalvotų ką nors nugriauti ar sudaužyti.
Vyresnieji broliai ne visada supranta, kad reikia prižiūrėti mažylį. Kai gaminame vakarienę ir prašome su juo pažaisti, jie nenori to daryti ir pyksta.
Dar vienas įdomus niuansas – vaikų globos namuose vaikams nėra aiškinama, iš kur atsiranda maistas ant jų stalo. Juk ten jiems būdavo atnešamos lėkštės ir jie valgydavo.
Kai namie jie pamatė, kad maistą reikia gaminti, laukti, kol išvirs ar iškeps, buvo apstulbę. Tai yra socialinių įgūdžių stoka ir ji pasireiškia nuo pat pirmųjų dienų.
Taip pat ir parduotuvėse – pinigai jiems iki šiol yra aukštoji materija. Jie nesupranta, kas yra kainos ir kad ne viską galima nusipirkti už tuos pinigus, kurie yra taupyklėje.
Tiesa, jie labai geri manipuliatoriai ir moka išsireikalauti pačių neįtikinamiausių dalykų.
Anksčiau jie ir naktimis mus pasikviesdavo sakydami, kad jiems neva kažką skauda. Vėliau paaiškėdavo, kad tai buvo tik siekis sulaukti dėmesio, apkabinimo, gražaus žodžio“, – sakė jis.
Vyras atviras – sudėtingiausia akimirka būna tada, kai vaikus reikia suguldyti miegoti. Jis spėja, kad baimė užmigti kilusi dar ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai dar gyveno globos namuose.
Kai tėvai bando paguldyti sūnus miegoti, jie ima priekaištauti ir pykti teigdami, kad jiems tai didžiausia bausmė.
Odontologė iškoneveikė berniukų mamą
Marius įsitikinęs, kad nė viena knyga neišmokys, kaip elgtis ir bendrauti su net trimis įvaikintais išdykusiais berniukais. „Mums daug kas siūlė įvairias knygas apie vaikų auklėjimą, tačiau neskaitėme nė vienos. Tai yra tik laiko švaistymas.
Nė viena knyga nerašo, kaip auginti du beveik hiperaktyvius berniukus, paimtus iš vaikų namų, tarp kurių amžiaus skirtumas – vos metai.
Knygose nerašoma apie įvaikintų vaikų emocinių poreikių patenkinimą. Ten taip pat nebus ir patarimų tėvams, kurie augina tokius vaikus. O kartais reikėtų – yra buvusi ne viena kuriozinė situacija, kuri tuo metu mums kėlė pyktį.
Kartą mano žmona su berniukais nuėjo pas odontologą. Gydytoja apžiūrėjo dantukus ir pamatė, kad yra keli taisyti. Paklausė žmonos, kada tai buvo, bet ji negalėjo atsakyti, nes tiesiog nežinojo. Tikėtina, kad dantukai buvo taisomi dar tada, kai jie buvo vaikų namuose.
Gydytoja iš karto ėmė rėkti, puolė žmoną klausdama, kas ji gali būti per mama, kuri nieko nežino apie vaiko dantukus.
Vilmą tai labai įskaudino. Tada ji nieko nelaukusi pasakė, kad vaikai yra iš globos namų. Akimirksniu pasikeitė gydytojos bendravimas ir manieros, ji ėmė šypsotis, bendrauti, daugiau kalbėti.
Apmaudu mums ir tai, kad mes net nežinome, kelių kilogramų gimė vaikai, koks buvo jų ūgis. Net neaišku, ar tikrai ta data, kuri įrašyta kaip gimimo, yra tikroji“, – apgailestavo berniukų tėtis.
Įsivaikinti paskatintų piniginės išmokos
Dar viena itin opi tema šeimoms, auginančioms įvaikintus vaikus, finansinė valstybės parama. Marių ir Vilmą piktina tai, kad šeimos, kurios pasiima vaikus iš globos namų, nesulaukia jokio materialinio palaikymo, kuris yra būtinas ir kuris net paskatintų kitas šeimas nelikti abejingomis ir įsivaikinti.
Kai Kuitniauskai paėmė du berniukus, mažajam jau buvo suėję dveji. Tai reiškė, kad mamai nebepriklauso motinystės atostogos. Laimė bent tiek, kad pora galėjo susiderinti savo darbų grafikus taip, kad kuo daugiau laiko skirtų mažiesiems. „Mes galėjome eiti į kiną darbo metu, būti su vaikais, juos globoti.
Žinoma, visada yra seneliai, tačiau ką supras vaikai, būdami su jais? Prie ko tada jie labiau prisiriš ir kaip supras, kas yra tikrieji tėvai? Kas bus jų autoritetas?
Valstybė deklaruoja, kad neturėtų likti vaikų namų, tačiau kieno sąskaita jie nori tai padaryti? Ar jie nori atleisti tūkstančius darbuotojų, kurie rūpinasi ir globoja vaikus?
Taip pat reikėtų nepamiršti ir pinigų, kurie atitenka kūdikių namams už kiekvieną ten esantį vaiką. Tik man labai įdomu, kam atitenka tie pinigai tada, kai vaikai yra įvaikinami? Mano manymu, visa tai yra valstybinis verslas.
Galvoju, kad tik mokamos išmokos būsimiems įtėviams paskatintų pasiimti vaikučius iš globos namų ir suteikti jiems patogų gyvenimą. Sakote, atsiras tokių, kurie ims tuo naudotis? Abejoju. Patikėkit manimi, tie kursai, kuriuos turi lankyti būsimi įtėviai, taip supurto, kad dažnam gali dingti noras įsivaikinti. Manau, kad visus galimus „verslininkus“ jie atbaidytų“, – įsitikinęs vyras.
Šiuo metu Kuitniauskų šeimoje dominuoja vyrai. Nors juos auginti sutuoktiniams nemenkas iššūkis, vis dėlto jie atviri – tikėtina, kad kada nors jų namuose augs ir išsvajota mergaitė.
