Prie automobilio E.Jakilaitis pritaisė kablį ir papildomai įgijo teisę traukti 750 kilogramų didesnę priekabą, nei numatyta turint B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Visa tai tam, kad galėtų dukrą su jos žirgu vežioti į jojimo varžybas. Ir ne veltui.
Šiemet B.Jakilaitė Lietuvos dailiojo jojimo žiemos čempionate su savo trenerės žirgu Alondra vaikų grupėje pelnė čempionės titulą, o su savo žirgu Havanna tapo ir ponių rungties čempione.
Praėjusį savaitgalį mergaitė vėl nugalėjo vaikų ir ponių rungtyse su abiem žirgais. Į Petešos kaime netoli Rudaminos esantį žirgyną Barborą E.Jakilaitis su žmona Rasa Jakilaitiene (40 m.) veža pakaitomis šešis kartus per savaitę.
„Vasarą Barbora čia leidžia daug laiko. Pasiima maisto ir per dieną pajoja keliais arkliais. Juk reikia kiekvieną pabalnoti, nubalnoti, nuprausti – tai užtrunka mažiausiai pusantros valandos. Kartais, kai nėra varžybų, jojame į mišką ir laukus. Smagu čia“, – pasakojo E.Jakilaitis, lydėdamas akimis jojančią Barborą.
Tėvas didžiuojasi dukros apdovanojimais, kurie jam jau netelpa į glėbį. Jis taip pat džiaugiasi, kad dukra paauglystę leidžia geroje aplinkoje.
„Esminis dalykas – vaikas visą laiką yra gamtoje, su gyvūnais, o ne prie kompiuterio sėdi ar atkišusi nagus vaikšto. Man patinka, kad ji nebijo purvo, mėšlo, viską priima natūraliai“, – nusišypsojo trijų vaikų tėvas, dar auginantis sūnų Bernardą (8 m.) ir prieš metus gimusią antrą dukrą Mortą.
Vyriausia dukra Barbora pradėjo jodinėti būdama šešerių, tačiau žirgais ėmė domėtis jau nuo 2–3 metų – juos piešė, žaidė su žaisliniais arkliais. Užtat sūnui arkliai neįdomūs. Jis žaidžia futbolą ir groja būgnais.
„Dabar Barbora jau jodinėja didesnę pusę savo gyvenimo. Kai ji laimėjo pirmas rimtesnes varžybas, buvau suradęs namuose vaizdo įrašą, darytą, kai Barborai buvo pustrečių.
Ten ji kalbėjo: „Kai mes tulėsime alklį, pasistatysime galažą. Ten jį laikysime“, – apie dukros polinkį kalbėjo E.Jakilaitis, iš tikrųjų daugiau nei prieš metus Vokietijoje nupirkęs dukrai kumelę Havanną – Vokiečių jojamąjį ponį. Juodą kaip derva. Dabar jai – šešeri.
„Nors rinkausi iš daugybės žirgų, ant Havannos pirmosios atsisėdau. Taip ir liko. Ji yra labai gera. Kai ją įsigijome, buvo penkerių metų ir ne visai paklusni.
Tad su trenere teko padirbėti ir dabar Havanna kur kas geresnė“, – balnodama savo žirgą pasakojo Barbora.
Apie žirgus, treniruotes, varžybas ir laimėjimus ji galėtų kalbėti ir kalbėti. Žirgai subręsta ketverių penkerių metų, o nuo 6 metų galima vaikams su jais dalyvauti oficialiose varžybose.
Kai ruošiasi varžyboms, per dieną Barbora joja dviem ar net trimis skirtingais žirgais.
Kasdien į žirgyną atvažiuojančiai merginai ši veikla niekada nebuvo pabodusi, ji nė karto nebuvo aptingusi.
Kartais tėvai net ragina dukrą šiek tiek daugiau pailsėti, bet ji veržiasi pas žirgus. Be kasdienio jojimo, neseniai Barbora papildomai lankė mankštą, per kurią stiprino raumenis.
Šių metų vasario mėnesį B.Jakilaitė jau dalyvavo ir tarptautinėse dailiojo jojimo varžybose Italijoje, ten liko ketvirta. Šiuo rezultatu ji labai džiaugėsi, buvo savimi patenkinta.
„Mane nuo mažumės traukia prie žirgų. Sodyboje kaimynai turėjo arklį ir, pamenu, visuomet pas jį eidavau. O kai pabandžiau pajoti, labai patiko ir norėjosi tai daryti kuo dažniau. Dabar turiu labai gerą trenerę“, – džiaugėsi Barbora.
Vilnietė dailiojo jojimo sportininkė S.Sysojeva ne tik treniruoja kitus jojikus, bet ir pati aktyviai dalyvauja tarptautinėse varžybose, sportuoja. Be to, ji vadovauja įmonei „Žirgų pasaulis“, pati parengia žirgus tarptautinio lygio varžyboms.
„Būdama vos 12 metų Barbora iš tikrųjų rodo neblogus rezultatus. Bet ji ir daug treniruojasi. Iš pradžių kiekviena treniruotė privesdavo kone iki ašarų, kai ne viskas iškart pavykdavo.
Dabar aš galiu sakyti, kad man kai kas pavyksta, kai jodinėju jau beveik 25 metus. Ir tai su kiekvienu nauju žirgu būna vis kitaip, mokaisi iš naujo. Šiame sporte kasdien vis kas nors nauja“, – aiškino S.Sysojeva.
Sandra šiuo metu treniruoja vaikus, jaunučius ir jaunius, kurie aktyviai dalyvauja varžybose. Kiti jodinėja mėgėjiškai.
„Negaliu apsiimti treniruoti daugybės žmonių. Norisi dar ir pačiai sportuoti. Be to, dar ir gyventi reikia. Ir taip visą dieną praleidžiu čia, žirgyne. Aš treniruoju tuos, kurie rimtai sportuoja“, – sakė S.Sysojeva.
Tiems, kuriems atrodo, kad joti ant žirgo yra paprasta, Sandra paprieštarautų. Pasak raitelės, šis sportas yra sunkus. Jam reikia daug jėgų, ištvermės, užsispyrimo.
Juk turi kasdien atvažiuoti į žirgyną ir daryti daugybę darbų – tik paskui jodinėti. Tie, kurie rimtai sportuoja, gali tiktai kartą per savaitę pailsėti, bet vis tiek atvažiuoja į žirgyną, išveda savo žirgą pasivaikščioti.
Žirgas – ne mašina, nepastatysi jo žiemai į garažą. Kai nėra varžybų, vis tiek reikia palaikyti žirgo fizinę formą.
Kiekvienam žirgui reikia skirtingų treniruočių. Vieni greičiau išmoksta pamokas, kitais reikia ilgiau jodinėti. Vieni yra tinginiai, kiti, atvirkščiai, – labai karšti. Kai kuriuos žirgus net du kartus per dieną reikia vestis jodinėti.
Tad jojiko fizinė forma irgi turi būti gera. Jei rimtai joji, apie jokį kitą sportą net negalvok. Varžybose vertinamas duetas. Žirgas turi atitikti žmogų. Pavyzdžiui, energingas žmogus negali joti tokiu pat aktyviu žirgu.
„Gana sudėtinga išsirinkti tinkamą žirgą žmogui. Aišku, auklėtinėms dar reikia daug pagalbos, tad mes padedame, treniruojame jų žirgus“, – pasakojo patyrusi raitelė.
Per treniruotę žirgai išprakaituoja iki 10 litrų prakaito. Tad po to juos reikia nuprausti, kad atgautų jėgas. Jie jau yra pripratę prie fizinio krūvio, o per vasaros karščius šeimininkai žirgams dar duoda specialių papildų, elektrolitų fizinei formai susigrąžinti.
Žirgai pripratę prie tokių procesų – jie žino, kada eis treniruotis, kada praustis.
Žirgų kailis neįtikėtinai švelnus. Jį reikia specialiai prižiūrėti – žiemai nuskusti, naudoti specialias priemones, kurios blizgina, ir tokias, kurios atbaido nuo musių, taip pat kanopas tepti specialiais tepalais. Kaip ir žmonėms, žirgams naudojama kosmetika.
S.Sysojeva jodinėja nuo septynerių. Su tėvais ji gyveno šalia Belmonto, tad pradėjo lankyti ten esantį žirgyną.
„Patekau į grupę pas trenerę Judrą Kašariną – daugkartinę Lietuvos dailiojo jojimo čempionę, iki šiol su ja bendraujame.
Tuomet dar buvo bendrosios mokyklos, niekas individualiai netreniruodavo. Pamenu, ateidavome būrys vaikų ir gaudavome vos po penkias minutes pajoti.
Vėliau atsirado raitoji policija, vaikų grupes sumažino – liko tik tie, kurie buvo labiausiai užsispyrę, tad vis daugiau gaudavau pajoti. Kurį laiką jojau kažkieno žirgu, bet sulaukusi 17 metų nusipirkau savo pirmąjį žirgą.
Bet jis nebuvo pats geriausias varžyboms, tad kiek jį patreniravome, o vėliau pardavėme“, – apie savo karjerą kalbėjo Sandra.
Sportininkė įsitikinusi, kad potraukis jodinėti yra įgimtas.
Pasitaiko, kad tėvai atveda vaiką į žirgyną, o jis ne prie arklių, o prie traktorių pirmiausia eina. Būna ir atvirkščiai – kuo daugiau draudžia, tuo labiau vaikas į žirgų pusę žiūri.
„Jau nuo mažų dienų buvo aišku, kad mane traukia žirgai – juos piešdavau, žaisdavau su žaisliniais arkliukais.
Mano dukrai Emilijai dabar pustrečių ir, regis, istorija kartojasi – ji kasdien eina į arklides, jodinėja ant mažo ponio. Mane į varžybas lydi. Galima sakyti – ji ant žirgo gimė“, – nusišypsojo jauna motina.
Sandra kartu su vyru Tomu Ručinsku, kurio tėvams priklauso Petešoje esantis žirgynas, netoli jo ir gyvena.
„Vyro šeima labiau užsiėmė ūkininkavimu. O aš anksčiau laikydavau žirgus Belmonte. Sutapo mano bei vyro aistros, ir prieš penkerius metus restauravome seną žirgyną, pradėjome laikyti sportinius žirgus“, – pasakojo S.Sysojeva.
Šiuo metu žirgyne gyvena ir aktyviai varžybose dalyvauja apie 20 įvairaus amžiaus ir įvairių veislių sportinių žirgų – vietos žemaitukai, vokiški poniai, Ukrainos jojamieji, Rusijos trakėnai, Lietuvos jojamieji žirgai ir kiti.
Į žirgyną išsinuomoti arklių užsuka ir filmavimo grupės iš užsienio. Pernai Lietuvoje buvo filmuojamas BBC serialas „Karas ir taika“. Britai ne tiktai skolinosi žirgus filmuoti, bet net penkis eržilus išsivežė į Angliją.
Žirgyno darbuotojus sužavėjo britų kaskadininkų drąsa joti laukiniais arkliais.
Žinomos raitelės laimėjimai
Vien per pastaruosius 5 metus penkiskart Lietuvos dailiojo jojimo čempione tapusios Sandros šūkis: kovok dėl užsibrėžto tikslo.
Sostinės Naujamiesčio vidurinės mokyklos auklėtinė 2006 metais Vilniaus universitete įgijo informacijos vadybos specialybę, o 2008-aisiais Lietuvos edukologijos universitete – sporto trenerio specialybę.
S.Sysojeva yra Lietuvos žirginio sporto rinktinės narė, kandidatė į nacionalinę dailiojo jojimo teisėjo kategoriją.
Raitelė yra nuolatinė tarptautinių bei pasaulio etapų dailiojo jojimo varžybų dalyvė (nuotr.). Ji yra Baltarusijos didžiojo prizo ir Suomijos specialiojo didžiojo prizo antrosios vietos laimėtoja (2014 m., CDI3*), „Baltic Dressage League“ suaugusiųjų nugalėtoja (2014 m.) su žirgu Forvateriu, o antrąją vietą laimėjo 2015 metais.
Šiemet Italijoje S.Sysojeva tapo Mažojo rato nugalėtoja su žirgu Kingu Vikontu ir 2016–ųjų dailiojo jojimo žiemos čempionato Didžiojo ir Mažajo ratų čempionė.
Žymiausi Sandros auklėtiniai – Silvija Bubulytė (jaunių grupė), Ginta Alisevičiūtė (mėgėjų grupė), Barbora Jakilaitė (vaikų grupė).
