„Tėvų nuotraukos su naujagimiais visada būna jaudinančios, – teigė ji. – Ne išimtis ir neseniai pasirodžiusios indų poros nuotraukos su mažuoju kūdikiu. Vienoje jų mama šiltai apkabinusi mažylį bučiuoja jo pėdutę. Tai – meilės išraiška, kurią atpažįsta visi tėvai.
Skirtumas tas, kad mamai Daljinder Kaur dabar apie 70, o jos vyrui Singhui Gillui – 79-eri.
Jiems pavyko įgyvendinti savo svajonę su dirbtinio apvaisinimo pagalba. Žmonės negalėjo tuo patikėti, todėl internete netrukus pasklido nuotraukos.
Tačiau nemanau, kad keista, jog pora be vaikų, nepaisant senyvo amžiaus, nori susilaukti savo kūdikio.
Nieko keisto, kad jų noras gali būti stipresnis už nerimą dėl galimų komplikacijų ar galimybės, kad jis dar būdamas mažas liks našlaičiu. Aš suprantu jų norą.“
Žurnalistė buvo 30 metų jaunesnė už D.Kaur, bet vaiko susilaukti jai irgi padėjo dirbtinis apvaisinimas.
„Iki 30-ies buvau susitelkusi į darbą, o savo vyrą sutikau tik būdama 36-erių, – pasakojo ji. – Mūsų sūnus gimė po 5 metų nevaisingumo. To laiko pakako, kad suprasčiau, koks stiprus noras susilaukti vaikų, ir kaip skaudu, kai nepavyksta. Visi mano ankstesni pasiekimai pasirodė beverčiai, kai susilaukiau kūdikio.
Labai sunku, kai tau nepavyksta tai, kas kitiems būna labai lengva. Ėmiau vengti draugų ir šeimų su vaikais, nes jų laimė man keldavo pavydą.
Ta patirtis man leido suprasti, kaip kankina negalėjimas susilaukti vaikų. Kai esi nevaisinga, patenki į užburtą ratą: kiekvieną mėnesį kyla viltis, tačiau jo pabaigoje ji sužlunga.
Jei nebūčiau susilaukusi vaiko, nemanau, kad vėliau būtų palengvėję. Tie jausmai neišblėsta su menopauze, kuri yra taškas, nuo kurio gamta neleidžia susilaukti vaikų.“
Bando pastoti kelis dešimtmečius
Viena jos draugė neseniai pasidalino, kaip sunku matyti tokio pat amžiaus žmones, turinčius anūkų.
„Ji teigė, kad ji jau pripratusi prie to liūdesio, tačiau jis nedingsta, – sakė W.Robinson. – Kabinimasis į viltį mus daro žmonėmis, ji mus gali išgelbėti net didžiausių išbandymų metu. Dėl jos galime pakelti negandas, ir galbūt todėl manome, kad svajonės gali išsipildyti. Jos kartais išsipildo.
Ta pati indų klinika padėjo dar 30 pagyvenusių porų susilaukti vaikų. Viena iš tų porų gandro laukė net 50 metų. Klinikos vadobas Anuragas Bishnoi'as teigia, kad patys klientai turėtų nuspręsti, ar nori nevaisingumo gydymo. Pasak jo, dauginimasis yra prigimtinė teisė, ir valdžia negali to uždrausti, nes moterys gimdo, o ne žudo.
Tačiau neatsižvelgiama į svarbiausią etinį klausimą – ar taip geriau vaikui? Šio klausimo klausė Indijos valdžia. Jie pataria, kad dirbtinį apvaisinimą mėginančios poros metų suma neturėtų būti daugiau, nei 110. Tačiau į tai galima ir neatsižvelgti, nes nėra griežtų įstatymų.
Tai – klausimas, apie kurį turėtų susimąstyti kiekviena vyresnio amžiaus pora. Aš vaiko susilaukiau vėliau, nei kitos moterys, ir manau, kad esu geriau pasiruošusi finansiškai bei emociškai. Tačiau neigiama pusė yra ta, kad aš šalia būsiu trumpiau.
Mano sūnus būdamas pradinukas kartą paklausė, kiek jam bus metų, kai aš mirsiu. Man galvoj tebeskamba šis klausimas.“
Manė, kad gyvens pakankamai
Tačiau Didžiosios Britanijos tvarka kitokia. Įstatymai nurodo, kad vaikų padėję susilaukti klinikos yra atsakingos už jų gerovę.
„Tai reiškia, kad dirbtinis retai atliekamas moterims, kurioms virš 50-ies, – paaiškino moteris. – Taip daroma todėl, kad maži vaikai netaptų našlaičiais.
2006-aisiais įvyko panaši į D.Kaur istorija. Maria del Carmen Bousada de Lara iš Ispanijos tapo dvynukų mama 66-erių, po to, kai Kalifornijos vaisingumo klinikoje pamelavo apie savo amžių.
Ji manė, kad jos šeimai būdingas ilgaamžiškumas – jos mama mirė būdama 101-erių. Moteris juokavo, kad gyvens pakankamai ilgai, kad išvystų anūkus. Tačiau ji mirė po 3 metų. Po dvynukų gimimo jai diagnozuotas vėžys.
Prisiminiau ir Susan Tollefsen, vieną seniausių mamų Didžiojoje Britanjoje, kuri 2008-aisiais į Rusiją nuvyko dirbtinio apvaisinimo.
Jai buvo 57-eri, ir ji vėliau pripažino, jog teisūs buvo tie, kurie sakė, kad ji per sena. Dėl patiriamo spaudimo iširo jos santykiai, ir ji turėjo kęsti liūdesį augindama dukrą viena, ir nuolat prisimindama, kad liko nedaug laiko.“
Vaikai yra privilegija
W.Robinson dirbtinio apvaisinimo sėkmės tikimybė buvo 1 iš 10. Ji prisiminė, kaip savo embriologui sakė, kad tikriausiai puls į depresiją, jei gydymas nepavyks.
Tačiau jis teigė, kad dėl jos psichinės sveikatos jaudinasi daug mažiau, nei tų moterų, kurios būna visiškai įsitikinę, kad gydymas pavyks, nors jų tikimybė pastoti dar mažesnė.
„Kūdikio ilgėjimasis gali tapti pamišimu, – sakė W.Robinson. – Neprarandame vilties, kai jos turėtų nebebūti, ignoruojame protingą atsargumą ir abejones.
Tai matome ir D.Kaur bei jos vyro nuotraukose. Ilgesys juos apakino, ir jie nemato galimybės, kad jų sūnus kentės, kai jie mirs.
Aš nesmerkiu jų dėl jų tikėjimo. Tačiau nemanau, kad gydytojas A.Bishnoi'as yta teisus, kai sako, kad vaikai yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė.
Vaikai – privilegija ir atsakomybė. Dažnai skundžiamės apribojimais, tačiau jie reikalingi tam, kad apsaugotų mus nuo mūsų pačių. Nusivylimas būna sunkus ir trunka visą gyvenimą.
Tai nesustabdys porų nuo keliavimo į šalis su ne tokiomis griežtomis sąlygomis. Jie – tik vieni iš daugybės mūsų, kurie trokšta susilaukti vaikų.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
