Šešiametis Liutauras (vardas pakeistas. – Red.) kauniečių Renatos ir Arvydo Dubauskų namuose apsigyveno gegužės pabaigoje.
Liutauras ir penkeriais metais vyresnis jo brolis iš šeimos buvo paimti dėl tėvų girtavimo – abu turi priklausomybę nuo alkoholio. Vieną vėlyvą vakarą per patikrinimą specialistai rado juos išgėrusius, todėl vaikus paėmė.
Berniukai atsidūrė Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“. Vyresnįjį ėmė globoti močiutė, jaunėlis liko įstaigoje.
Kad berniukas neliūdėtų, kad brolį paėmė, o jo ne, po pustrečios savaitės jis buvo patikėtas Dubauskams. Jų namuose vaikas praleis mažiausiai pusę metų. Per tą laiką tėvai turės galimybę pakeisti įpročius ir susigrąžinti sūnų.
Sukrėtė vaikai šulinyje
Apie vaikų globą trijų vaikų motina R.Dubauskienė ėmė svarstyti po tragedijos Saviečiuose, kur tėvas du mažamečius vaikus įmetė į šulinį.
„Mane labai paveikė ta nelaimė. Visi sukrėsti, visi smerkia, o ką kiekvienas iš mūsų darė, kad taip nebūtų?“ – klausė Renata.
Tapti globėja ją paskatino ir ankstesnė darbo patirtis – „Carite“ ji rūpinosi benamiais. „Daugelio jų istorijos – panašios. Šeimose buvo geriama, jie atsidurdavo globos namuose, tada socializacijos centruose ir kalėjimuose. Išėję virsdavo benamiais. Norėjosi šitą užburtą ratą nutraukti nuo pradžios“, – pasakojo moteris.
Ne tik socialinė darbuotoja, bet ir jos vyras ieškojo būdų, kaip prisidėti prie kitų gerovės. A.Dubauskas neseniai su vyresniaisiais vaikais savanoriavo Ugandos sveikatingumo centre, švietė žmones, padėjo atlikti ŽIV testus.
Grįžęs iš Afrikos A.Dubauskas užsidegė noru steigti sveikatos centrą Ugandoje ar kitoje skurdžioje šalyje. Žmona pasiūlė pirmiausia padėti Lietuvos žmonėms.
Apsisprendė akimirksniu
Apie budinčių globėjų poreikį R.Dubauskienė išgirdo per Marijos radiją. Ji paskambino į vaikų gerovės centrą, pora nuvažiavo pasikalbėti.
Tą pačią dieną vyko globėjų mokymai. Dubauskai nieko nelaukdami į juos nuėjo. „Turėjome apsispręsti per penkias minutes“, – šypsojosi moteris.
Mokymuose globėjai buvo perspėti apie vaikų, kurie paimami iš šeimų, problemas. R.Dubauskienė anksčiau dirbo ir vaikų socialine pedagoge. Ji matė probleminių šeimų atžalas, mažesniuosius mokė socialinių įgūdžių, vyresniesiems padėjo spręsti elgesio problemas.
Apsispręsti tapti globėja R.Dubauskienę paskatino ir tai, kad ji buvo neseniai išėjusi iš darbo. Vienas reikalavimų budinčiam globėjui – dirbti nebent namuose. Moteris laisvomis minutėmis kartu su vyru rūpinosi šeimos verslu.
Paklausta, kiek jų šeimai svarbūs už globojamą vaiką gaunami pinigai, moteris tikino, kad tai pagalba, bet ne paskata imtis globos. „Minimalų atlyginimą, kurį gauname būdami budintys globėjai, išleidžiame Liutauro mokyklėlei. Nemažai kainuoja ir berniuko dantų taisymas. Manau, kad yra globėjų, kuriems ši finansinė pagalba labai svarbi“, – sakė kaunietė.
Mato darbo rezultatus
Baigę mokymus Dubauskai labai greitai gavo ir naują gyventoją – šešiametį Liutaurą.
Nuosavame name Aleksote Liutauras jautėsi kaip kitame pasaulyje. Vaikui nuostabą kėlė žvakės ant stalo ir kiti malonūs kasdieniai dalykai.
Berniuko drabužėliai buvo persismelkę drėgmės ir rūkalų – greičiausiai tėvų namuose buvo nuolat rūkoma. Juos visus teko skalbti.
Daug šešiamečio dantų sugedę, todėl globėjai vežė jį pas odontologą.
Kad judriam berniukui padėtų išlieti energiją, kauniečiai nupirko dviratį. „Liutauras numina apie dešimt kilometrų per dieną. Filmukai jo nesudomintų“, – šypsojosi globėja.
Einant į parduotuvę Liutaurui reikia aiškiai nubrėžti ribas. „Reikia pasakyti, kad jis galės išsirinkti vieną šokoladuką ar skanėstą. Tokie vaikai yra visko ištroškę, anksčiau neturėję galimybių“, – aiškino kaunietė.
Moteris džiaugėsi, kad jau po kelių savaičių Liutaro elgesys ėmė keistis, – mažėjo berniuko nerimas, kad jis bus paliktas vienas.
Nuramino vaiko tėvus
Globėjai neramu, kaip į jų pagalbą reaguos berniuko tėvai. Jie sutiko Liutauro gimdytojus prie vaiko teisių gynėjų kabineto. „Mes nesigviešiame jūsų vaiko. Suprantame, kad jums sunkus laikotarpis, ir norime jums padėti“, – tėvus patikino globėjai.
Vėliau R.Dubauskienė pakvietė Liutauro motiną į ikimokyklinės grupės uždarymo šventę. Moteris atėjo.
„Vaikams labai svarbu matyti, kad mes bendraujame, kad nėra priešpriešos su tėvais“, – tikino globėja. Ji džiaugėsi, kad baimė buvo nepagrįsta, – Liutauro tėvai išliko pagarbūs.
Dubauskai vylėsi, kad berniuko motina sieks auginti vaikus. „Mama lanko Liutaurą. Matau teigiamų pokyčių. Po pirmo globos persvarstymo mano vyras sakė, kad vaikų jai nepaliktų, bet dabar jau labai pasvarstytų, ar neatiduoti. Net jos veidas šviesėja“, – apie pokyčius sakė globėja.
Kauniečius įkvepia mintis, kad berniukas grįš pas tėvus, o ne bus apgyvendintas globos namuose.
Sunkiausia yra nežinia
Šeima nežino ir kiek ilgai berniukas gyvens pas juos. „Kol kas aišku, kad svarstymas dėl vaiko globos – rugpjūtį. Tada paaiškės, ar tėvai pasitaisė, ar gali auginti vaikus“, – aiškino R.Dubauskienė.
Globėjai dabar sprendžia keblų klausimą – į kokią mokyklą berniuką užrašyti – arčiau savo ar arčiau tėvų namų. „Daug neaiškumo ir vaikui, ir mums“, – sakė kaunietė, tačiau vylėsi, kad sprendimą ras.
Budintys globėjai du kartus per savaitę veža berniuką susitikti su tėvais, užtikrina bendravimą su broliu ir močiute.
Jei tėvai išspręs problemas, vaikas bus grąžintas namo, jei ne – atsidurs vaikų globos namuose arba bus perduotas nuolatiniams globėjams.
Globėjų vis dar labai trūksta
Kauno vaikų gerovės centro „Pastogė“ vadovas Ričardas Kukauskas sakė, kad Kaune kol kas parengti penki budintys globėjai. Su trimis jau gyvena globotiniai. Dar keli globėjai rengiami. Iš viso per šiuos metus ketinama parengti dešimt globėjų.
R.Kukausko įsitikinimu, patekę į šeimą, globojami vaikai gyvena pastoviau nei institucijoje, gali prisirišti prie vieno suaugusiojo, todėl, nors ir atskirti nuo tėvų, patiria mažesnį stresą.
Jis ragino kauniečius tapti budinčiais globėjais ir paaiškino, kokius penkis kriterijus reikia atitikti to siekiant.
– Kiek budinčių globėjų reikia Kauno mieste? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Kukausko.
– Kaunui iš pradžių užtektų 10–15 budinčių globėjų. Viskas priklausytų nuo to, ar pakaktų nuolatinių globėjų. Jų trūksta tiek Kaune, tiek visoje šalyje.
Per metus Kaune iš šeimų paimama apie 200 vaikų. Mažiau kaip pusė jų grįžta pas biologinius tėvus. Dar šimtui reikia naujų namų. Per metus reikėtų 50–100 nuolatinių globėjų. Jei tokių globėjų nėra, vaikai užsilaiko pas budinčius globėjus ir sistema sustoja.
Normalu, kad dalis budinčių globėjų virs nuolatiniais globėjais. Todėl turime nuolat ieškoti tiek budinčių, tiek nuolatinių globėjų.
– Kiek laiko vaikas turėtų gyventi pas budintį globėją?
– Nuo trijų iki šešių mėnesių. Vis dėlto Lietuvoje teismų sprendimo dėl tėvų valdžios apribojimo gali tekti laukti ir metus.
– Kaip rengiami budintys globėjai?
– Yra aštuonios paskaitos du kartus per savaitę. Taip pat 4–5 individualūs pokalbiai. Globėjams pateikiama 200 klausimų. Taip pat apklausiami ir būsimų globėjų giminaičiai, draugai, darbdaviai. Jų klausiama, ar jie paliktų šiems žmonėms savo vaikus. Atliekamas ir psichologinis testas, prašoma sveikatos pažymų, dokumentų dėl teistumo ir kitų.
– Kokius kriterijus turi atitikti globėjai?
– Pirmiausia globėjas turi sukurti vaikui saugią gyvenimo aplinką. Atskiras kambarys nebūtinas, bet svarbu, kad vaikas turėtų savo kampelį. Saugi aplinka apima ir šeimos mitybos įpročius, vaiko mokymosi galimybes, medicinos įstaigų prieinamumą.
Antras kriterijus yra globėjų gebėjimas atpažinti vaiko traumas ir jas kompensuoti. Vaikai iš tėvų paimami labai traumuoti. Globėjas vaikui turėtų būti savotiškas psichologas. Jis turi žinoti, ką daryti, kai vaikas patyręs seksualinę prievartą, kai jo elgesys neprognozuojamas ar reakcija neadekvati. Žinių šioje srityje suteikiama ir rengiant žmones tapti globėjais.
Trečias svarbus dalykas – kad gobėjai suvoktų biologinių tėvų svarbą vaikų gyvenime. Kad ir kaip tėvai neprižiūrėjo vaikų, mažieji būna prie jų prisirišę. Smerkti jų tėvus arba juos ignoruoti vaikui yra tas pat, kas smerkti ar ignoruoti jį patį. Neturi būti konkurencijos tarp tėvų ir globėjų. Globėjams sunku tai peržengti.
Ketvirtas kriterijus – pastovumas. Vaikai dažnai būna nepatyrę nuolatinių ryšių, todėl globėjai savo pavyzdžiu turėtų vaikus mokyti tokių santykių. Pastovumo reikia ne tik šeimos narių santykiuose, bet ir buityje. Tarkime, kraustymasis būtų trūkumas mėginant tapti globėjais.
Penkta savybė, kuri reikalinga globėjams, – bendradarbiavimas tiek tarpusavyje, tiek su institucijomis. Neturėtų būti užsidarymo, manymo, kad tik jie žino, kas vaikui geriausia.
– Darote globėjų atranką. Kodėl kai kurie žmonės negali tapti globėjais?
– Kai žmonės nori globoti vaikus dėl savo pačių traumų. Tarkime, žuvo vaikas ir pora nori jį pakeisti kitu, kompensuoti savo traumą. Apskritai visos neišgedėtos netektys – nepavyko su tėvais ar su savo vaikais – yra netinkama paskata tapti globėjais.
Dėl to per atranką kalbame apie vaikystės patirtį, kaip globėjai buvo auginami, kaip jie patys augino vaikus.
Globa neišgydys patirtų netekčių, lygiai kaip įsivaikinimas neišgydys bevaikystės skausmo.
– Kuo globėjai geriau už globos namus ar vaikų gerovės centrus?
– Jei vaikas negali saugiai prisirišti bent prie vieno žmogaus, jis jaučiasi nesaugus, trinka jo raida. „Pastogėje“ gyvena 20 vaikų, juos prižiūri 2 darbuotojai. Prie ko vaikui prisirišti? Taip pat įstaigose vaikai nemato šeimos modelio.
Vakaruose jau neliko globos įstaigų, sistema reorganizuota. Jei ir likę, tai tokių, kuriose vienam vaikui yra priskirtas vienas auklėtojas. Jis žino ir ką vaikas sapnuoja, ir kokia jo akių spalva.
Kokią paramą gauna budintys globėjai?
Vienam globėjų auginamam vaikui valstybė skiria 152 eurus per mėnesį. Nuo šiemet kiekvienas globėjas per mėnesį gauna ir 38 eurų išmoką, kitąmet ši išmoka didės iki 152 eurų.
Pagalbos pinigus taip pat skiria daugelis savivaldybių. Kaune už vaikų iki 3 metų ir vaikų nuo 12 iki 18 metų priežiūrą skiriami dar 152 eurai.
Budintys globėjai kas mėnesį gauna ir minimalų atlyginimą. Globodami vaikus jie gali dirbti nebent namuose, kad galėtų skirti pakankamai laiko vaikams. Dirbti budinčiu globėju žmonės gali neribotą laiką – kol leidžia įstatymai.
